Kodėl socialiniai tinklai tapo klaidinančios informacijos rojumi
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano teta pasidalino Facebook’e sensacinga žinute apie tai, kad bankai nuo pirmadienio pradės konfiskuoti visų pensijų dalį. Per kelias valandas įrašas surinko šimtus pasidalinimų. Žmonės paniškai skambino giminaičiams, kai kurie net skubėjo į bankus išsiimti pinigų. Problema tik viena – visa tai buvo visiškas melas, sugalvotas kažkieno blogame skone.
Socialiniai tinklai fundamentaliai pakeitė tai, kaip mes gauname informaciją. Jei anksčiau naujienų šaltiniai buvo riboti – televizija, radijas, laikraščiai – tai dabar bet kas gali tapti žinių skleidėju. Skamba demokratiškai, tiesa? Tačiau kartu su šia laisve atėjo ir didžiulė problema: niekas nekontroliuoja, ar tai, ką matome savo naujienų srautą, yra tiesa.
Algoritmai, kurie valdo Facebook, Instagram ar TikTok turinį, nesirūpina tiesos kriterijais. Jiems rūpi viena – kaip ilgiau išlaikyti jūsų dėmesį. O kas labiausiai traukia dėmesį? Emocijos. Pykčio, baimės, pasipiktinimo kurstančios istorijos plinta žaibiškai greičiau nei nuosaikus, faktais pagrįstas turinys. Tai evoliucinis mechanizmas – mūsų smegenys programuotos reaguoti į grėsmes, net jei tos grėsmės yra išgalvotos.
Kas iš tikrųjų yra klaidinančios naujenos ir kodėl jos veikia
Daugelis mano, kad klaidinančios naujenos – tai tiesiog akivaizdūs melai. Realybė daug sudėtingesnė. Taip, yra visiškai sufabrikuotų istorijų – pavyzdžiui, kad kažkoks garsenybė mirė, nors ji gyva ir sveika. Bet dažniausiai dezinformacija veikia subtiliau.
Kartais tai pustiesa – paimama reali informacija ir iškreipiama iki nepažinimo. Pavyzdžiui, mokslinis tyrimas, kuris rodo labai ribotus rezultatus kontroliuojamomis sąlygomis, pateikiamas kaip „mokslininkai įrodė”, o kontekstas visiškai nutylimas. Kartais tai manipuliavimas statistika – procentai be absoliučių skaičių, koreliacijos pateikiamos kaip priežastiniai ryšiai.
Yra ir dar klastingesnė forma – tikros nuotraukos ar vaizdo įrašai, bet pateikti su visiškai neteisingais aprašymais. Matote chaosą gatvėse? Tai gali būti iš praėjusių metų protestų Prancūzijoje, bet pateikiama kaip „šiandien vykstantys įvykiai Lietuvoje”. Jūsų akys mato tikrą vaizdą, todėl smegenys automatiškai priima ir tekstą kaip tiesą.
Kodėl mes tokiems dalykams pasiduodame? Pirma, dėl patvirtinimo šališkumo – mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei jau nepasitikite valdžia, lengvai patikėsite bet kokia istorija apie jų korupciją, net jei ji būtų išgalvota. Antra, socialiniai tinklai kuria aido kameras – algoritmai rodo jums daugiau to, su kuo jau sąveikaujate, todėl jūsų pasaulėvaizdis darosi vis siauresnis.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti įtartiną turinį
Per metus dirbdamas su faktų tikrintojais išmokau pastebėti tam tikrus šablonus. Nė vienas iš jų atskirai negarantuoja, kad informacija klaidinga, bet kai matote kelis kartu – verta sustoti ir patikrinti.
Emociškai krūviai antraštės yra pirmasis signalas. „ŠOKAS!”, „Tai slepia nuo tavęs!”, „Ko bijojo pasakyti žiniasklaida!” – tokie formulavimai sąmoningai kuria emocijų audrą. Rimti žurnalistai taip nerašo, nes žino, kad faktai turi kalbėti patys už save. Jei antraštė atrodo kaip sensacija iš geltonojo laikraščio, greičiausiai taip ir yra.
Šaltinio trūkumas arba neaiškūs šaltiniai – antrasis požymis. „Ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „patikimi šaltiniai praneša” – bet kokie ekspertai? Kokie tyrimai? Kokie šaltiniai? Jei autorius slepia konkrečią informaciją, paprastai tam yra priežastis. Tikros naujienos visada nurodo, iš kur gauta informacija.
Keista data arba jos nebuvimas. Pažvelkite į publikacijos datą. Dažnai senos naujienos iškyla iš naujo be konteksto, sukeldamos paniką dėl įvykių, kurie vyko prieš metus ar net dešimtmetį. Kartais datos apskritai nėra – dar vienas įspėjamasis ženklas.
Gramatinės klaidos ir keistas formatavimas. Profesionalūs žurnalistai turi redaktorius. Jei tekstas pilnas klaidų, nesąmoningo žodžių rašymo ar keisto sakinio konstrukcijų, greičiausiai tai ne profesionalus šaltinis. Ypač įtartini tekstai, kurie atrodo kaip automatiškai išversti iš kitos kalbos.
Prašymas skubiai dalintis. „Dalinkis kol neištrynė!”, „Persiųsk visiems draugams!” – tokie raginiai yra klasikinis manipuliacijos būdas. Jie kuria dirbtinį skubumo jausmą, kuris neleidžia jums sustoti ir pamąstyti kritiškai.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, įtariate, kad kažkas negerai. Ką dabar daryti? Turiu gerų naujienų – faktų tikrinimas nėra raketų mokslas, ir jums nereikia būti žurnalistu, kad tai padarytumėte.
Pradėkite nuo paprasčiausio dalyko – Google paieškos. Nukopijuokite antraštę ar pagrindinę teiginį ir įklijuokite į paieškos laukelį. Jei istorija tikra ir svarbi, ją bus paskelbę keli patikimi šaltiniai. Jei rasite tik vieną šaltinį ar tik abejotinus puslapius – tai rimtas įspėjamasis signalas. Patarimas: pridėkite prie paieškos žodžius „fake” arba „debunked” – taip greitai sužinosite, ar kažkas jau paneigė šią informaciją.
Atvirkštinė vaizdo paieška – genialus būdas patikrinti nuotraukas. Eikite į images.google.com, spustelėkite fotoaparato ikonėlę ir įkelkite įtartiną nuotrauką. Sistema parodys, kur dar internete ši nuotrauka pasirodo. Taip sužinosite, ar 2024 metų „nauja” nuotrauka iš tikrųjų yra iš 2018-ųjų ir visai iš kito įvykio.
Faktų tikrinimo svetainės tapo neįkainojamu resursu. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – FactCheck.org, Snopes.com, Full Fact. Šios organizacijos profesionaliai tiria viralinius teiginius ir publikuoja išsamius paaiškinimus. Prieš dalindamiesi kažkuo sensacingu, verta patikrinti, ar jie jau nėra to išanalizavę.
Patikrinkite domeną. Jei naujienų šaltinis yra „tikrosnaujenos.lt” ar „nepriklausomaziniasklaida.info” – būkite atsargūs. Rimti žiniasklaidos portalai turi ilgą istoriją ir gerai žinomą vardą. Dažnai klaidinantys puslapiai sąmoningai kuria pavadinimus, panašius į tikrus žiniasklaidos kanalus, bet su nedideliais skirtumais.
Socialinių tinklų algoritmų pinklės ir kaip jų išvengti
Supratimas, kaip veikia socialinių tinklų algoritmai, padeda suprasti, kodėl matote tai, ką matote. Facebook ar Instagram nenori, kad jūs tiesiog peržiūrėtumėte naujausias draugų žinutes ir išeitumėte. Jie nori, kad praleisite kuo daugiau laiko, nes daugiau laiko reiškia daugiau reklamų, o tai – daugiau pinigų.
Algoritmas stebi kiekvieną jūsų veiksmą. Ant ko spustelėjote? Ką žiūrėjote ilgiau nei sekundę? Su kuo sąveikavote? Ir tada rodo jums daugiau panašaus turinio. Problema ta, kad jei kartą paspaudėte ant kokios nors konspiracijos teorijos iš smalsumo, algoritmas gali nuspręsti, kad jus tai domina, ir pradėti bombarduoti panašiu turiniu.
Taip susidaro aido kamera – jūs matote vis daugiau vienodų nuomonių, vienodų perspektyvų, vienodų „faktų”. Jūsų pasaulis tampa vis mažesnis, nors atrodo, kad turite prieigą prie visos pasaulio informacijos. Tai ypač pavojinga, nes pradedame manyti, kad visi mąsto kaip mes, o kas mąsto kitaip – yra arba kvailiai, arba sąmoningai meluoja.
Kaip ištrūkti iš šios pinklės? Pirma, sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Jei skaitote vieną politinę pusę, paskaitykite ir kitą. Nesutikimas su kažkuo nereiškia, kad negalite suprasti jų argumentų. Antra, reguliariai valykite savo sekamų puslapių sąrašą. Atsisakykite puslapių, kurie nuolat dalina emociškai krūvį, poliarizuojantį turinį. Trečia, naudokite „žiūrėti pirmiausia” funkciją patikimiems šaltiniams – taip jūs, o ne algoritmas, kontroliuojate, ką matote.
Dar vienas patarimas – išjunkite automatinius pranešimus. Kiekvienas pranešimas yra algoritmo bandymas jus įtraukti atgal į platformą. Geriau patys nuspręskite, kada norite patikrinti socialinę žiniasklaidą, nei leiskite jai valdyti jūsų dėmesį.
Kritinio mąstymo įgūdžiai kasdieniam gyvenimui
Kritinis mąstymas nėra kažkas, ko mokoma tik universitetuose. Tai praktiniai įgūdžiai, kuriuos galite naudoti kiekvieną dieną, ne tik skaitydami naujienas, bet ir priimdami sprendimus darbe, namuose, bet kur.
Pirmasis principas – sustokite prieš reaguodami. Kai matote kažką šokiruojančio, jūsų pirmasis impulsas gali būti iš karto pasidalinti ar pakomentuoti. Nesvarbu, ar tai pykčio, ar susižavėjimo reakcija. Duokite sau bent minutę pauzės. Paklausykite savęs: kodėl tai sukelia tokią stiprią reakciją? Ar tai ne būtent to ir siekiama?
Antrasis principas – klausykite „kas iš to naudojasi?” Dezinformacija retai būna atsitiktinė. Dažniausiai kažkas turi interesą, kad patikėtumėte tam tikra istorija. Gal tai politinė grupė, bandanti diskredituoti oponentus? Gal verslas, norintis parduoti produktą? Gal tiesiog kažkas, norintis gauti daugiau paspaudimų ir uždirbti iš reklamų? Supratimas, kam tai naudinga, padeda suprasti motyvaciją.
Trečiasis principas – ieškokite pirminių šaltinių. Jei straipsnis cituoja tyrimą, pamėginkite rasti patį tyrimą. Jei kalba apie įstatymą, paskaitykite įstatymo tekstą. Dažnai paaiškėja, kad interpretacija labai skiriasi nuo originalo. Taip, tai užima daugiau laiko, bet bent jau svarbiausiais klausimais verta pasitikrinti.
Ketvirtasis principas – pripažinkite savo šališkumą. Visi mes turime išankstines nuostatas, ir tai normalu. Problema kyla, kai jų nepripažįstame. Jei kažkas patvirtina jūsų įsitikinimus, būkite ypač atsargūs – būtent tada labiausiai linkę nekritiškai priimti informaciją. Jei kažkas prieštarauja jūsų įsitikinimams, taip pat būkite atsargūs – galite automatiškai atmesti teisingą informaciją tik todėl, kad ji nepatogi.
Kaip kalbėti su artimaisiais apie klaidinančią informaciją
Čia darosi sudėtinga. Viena – pačiam atpažinti dezinformaciją, visai kas kita – pabandyti įtikinti mamą, tėtį ar senelę, kad tai, kuo jie dalinasi, yra netiesa. Esu matęs, kaip šeimos susipyksta dėl to, kas tiesa, o kas ne.
Pirmiausia – nepulkite. Jei pradėsite nuo „kaip tu gali būti toks kvailas ir tuo tikėti”, garantuoju, kad žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Niekas nenori jaustis kvailas, todėl gynybinė reakcija yra natūrali. Vietoj to, pradėkite nuo smalsumo: „Įdomu, o iš kur tai sužinojai?” arba „Ar skaitei visą straipsnį? Ką ten dar rašė?”
Antra, dalinkitės informacija, o ne pamokslaukite. Užuot sakę „tu klysti”, galite pasakyti „žinai, radau įdomų straipsnį apie tą temą, gal paskaitytum?” Žmonės daug geriau priima informaciją, kai jiems atrodo, kad patys ją atrado, o ne kad jiems buvo įbrukta.
Trečia, pripažinkite, kas yra teisinga tame, kuo jie tiki. Dažniausiai net klaidinančioje informacijoje yra kažkokia tiesos grūdelis ar teisėtas susirūpinimas. Pavyzdžiui, jei kažkas dalinasi konspiracijos teorija apie farmacijos kompanijas, galite pripažinti, kad taip, farmacijos pramonė tikrai turi pelno motyvą, ir tai kartais sukelia konfliktų. Bet tai nereiškia, kad konkreti teorija yra teisinga.
Ketvirta, kartais tiesiog turite leisti būti. Ne kiekvieną mūšį verta kovoti. Jei matote, kad žmogus nėra pasirengęs klausytis, o jūsų santykiai yra svarbūs, galbūt geriau sutikti nesutikti. Galite nustatyti ribas – pavyzdžiui, „aš nesidalinsiu tokiais dalykais ir prašau manęs tuo neženklinti” – bet nebandyti priverstinai pakeisti kito žmogaus nuomonės.
Skaitmeninis raštingumas kaip XXI amžiaus išgyvenimo įgūdis
Būkime atviri – situacija tik blogės. Dirbtinio intelekto generuojami tekstai, deepfake vaizdo įrašai, vis sudėtingesnės manipuliacijos technikos. Jau dabar galima sukurti visiškai įtikinamą vaizdo įrašą, kuriame politikas sako tai, ko niekada nesakė. Galima sugeneruoti tūkstančius netikrų socialinių tinklų paskyrų, kurios atrodo kaip tikri žmonės ir platina tam tikrą naratyvą.
Bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Priešingai – skaitmeninis raštingumas tampa tokiu pat būtinu įgūdžiu kaip skaitymas ir rašymas. Mūsų seneliai mokėsi skaityti, kad galėtų funkcionuoti moderniame pasaulyje. Mes turime mokytis kritiškai vertinti informaciją, kad galėtume funkcionuoti skaitmeniniame pasaulyje.
Gera žinia ta, kad tai nėra vieno žmogaus kova. Vis daugiau organizacijų, mokyklų, net pačių socialinių tinklų platformų (nors ir nevienodai sėkmingai) bando spręsti šią problemą. Lietuvoje atsiranda vis daugiau iniciatyvų, mokančių žmonių atpažinti dezinformaciją. Europos Sąjunga priima reguliavimus, reikalaujančius didesnės atsakomybės iš platformų.
Bet svarbiausia – kiekvienas iš mūsų gali prisidėti. Kiekvieną kartą, kai sustojate ir patikrinate faktą prieš dalindamiesi, jūs stabdote dezinformacijos plitimą. Kiekvieną kartą, kai švelniai padėdate draugui ar šeimos nariui suprasti, kodėl kažkas nėra tiesa, jūs stiprinate bendruomenės atsparumą. Kiekvieną kartą, kai sąmoningai ieškote įvairių perspektyvų, jūs ištrūkstate iš aido kameros.
Socialiniai tinklai niekur nedingsta. Jie tapo mūsų gyvenimo dalimi, ir daugeliu atžvilgių tai gerai – jie leidžia palaikyti ryšius, dalintis idėjomis, organizuoti bendruomenes. Problema ne pačios platformos, o tai, kaip mes jas naudojame. Įgūdžiai, apie kuriuos kalbėjome – faktų tikrinimas, kritinis mąstymas, algoritmo supratimas – tai ne paranoja ar cinizmas. Tai tiesiog šiuolaikinio gyvenimo įrankiai, tokie pat būtini kaip gebėjimas vairuoti automobilį ar naudotis banko kortele. Galbūt net svarbesni, nes nuo jų priklauso ne tik mūsų asmeniniai sprendimai, bet ir tai, kokia bus mūsų bendra ateitis kaip visuomenės.