Kodėl taip lengva patikėti netikra informacija
Kiekvieną dieną mūsų telefonuose, kompiuteriuose ir planšetėse praslenka šimtai naujienų. Dalis jų – tikros, patikrintos, profesionaliai parengtos. Kita dalis – pusiau tiesos, iškraipyti faktai ar visiškai sufabrikuoti pranešimai. Problema ta, kad akimis dažnai neįmanoma atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda manipuliacija.
Mūsų smegenys veikia taip, kad informaciją, kuri atitinka mūsų įsitikinimus, priimame daug lengviau nei tą, kuri jiems prieštarauja. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir jis veikia visus be išimties. Jei jau tikime, kad tam tikra politinė jėga yra bloga, mes automatiškai linkę patikėti bet kokia negatyvia informacija apie ją, net jei ji būtų visiškai išgalvota. Tas pats veikia ir atvirkščiai – apie tai, ką palaikome, norime girdėti tik gera.
Dar vienas veiksnys – emocijos. Dezinformacija dažniausiai sukurta taip, kad sukeltų stiprų emocinį atsaką: pyktį, baimę, pasipiktinimą ar entuziazmą. Kai esame emociškai įsitraukę, kritinis mąstymas atsitraukia į antrą planą. Todėl sensacingos antraštės su šauktukiniais ženklais, šokiruojančios nuotraukos ar skandalingos citatos veikia taip efektyviai – jos tiesiog aplenkia mūsų racionalųjį mąstymą.
Kas sukuria dezinformaciją ir kodėl
Naivu būtų manyti, kad dezinformacija – tai tik atsitiktinių melagių darbas. Realybė daug sudėtingesnė. Už daugelio dezinformacijos kampanijų stovi gerai finansuojamos organizacijos, politinės grupuotės ar net valstybės, siekiančios įtakoti viešąją nuomonę.
Motyvai būna įvairūs. Kartais tai ekonominė nauda – svetainės, kuriančios sensacingą turinį, uždirba iš reklamos. Kuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau pinigų. Todėl antraštės tampa vis šokiruojančios, o turinys – vis mažiau susijęs su tikrove. Kai kurios tokios svetainės per mėnesį gali uždirbti tūkstančius eurų vien iš to, kad žmonės dalysis jų išgalvotais straipsniais.
Kiti motyvai – politiniai. Prieš rinkimus dezinformacijos srautas paprastai išauga kelis kartus. Kuriamos netikros naujienos apie kandidatus, iškraipomi jų pasisakymai, fabrikuojamos kompromituojančios situacijos. Tikslas paprastas – paveikti rinkėjų nuomonę ir elgesį.
Yra ir geopolitiniai interesai. Užsienio valstybės gali sąmoningai skleisti dezinformaciją, siekdamos susilpninti kitas šalis, pasėti nesantaiką visuomenėje ar sumenkinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Tai ne teorijos – tokie atvejai dokumentuoti ir įrodyti daugelyje šalių.
Pirmasis patikrinimo būdas: šaltinio reputacijos vertinimas
Prieš patikint bet kokia informacija, pirmiausia reikia pažiūrėti, kas ją skelbia. Tai skamba savaime suprantama, bet praktikoje daugelis žmonių šio žingsnio tiesiog nepraleidžia – jie mato įdomią antraštę socialiniame tinkle ir iš karto ja tiki arba ja dalijasi.
Patikimi naujienų šaltiniai turi aiškią istoriją, žinomą redakciją, kontaktinę informaciją. Jie prisiima atsakomybę už tai, ką skelbia. Jei svetainėje nėra jokios informacijos apie tai, kas už jos stovi, tai jau pirmasis raudonas signalas. Patikrinkite „Apie mus” skiltį – jei jos nėra arba ji tuščia ir nekonkreti, būkite atsargūs.
Dar vienas būdas – pažiūrėti, kaip svetainė atrodo. Profesionalūs naujienų portalai investuoja į savo dizainą, funkcionalumą, vartotojo patirtį. Jei svetainė atrodo kaip sukurta prieš dešimt metų, pilna reklamų, kurios šoka iš visų pusių, ir turi keistą domeną (pvz., tikros-naujienos-lietuva.info), tai greičiausiai ne patikimas šaltinis.
Taip pat verta pasižiūrėti, kokio pobūdžio kitas turinys skelbiamas tame pačiame šaltinyje. Jei šalia rimtos politinės naujienos matote straipsnius apie ateivius, stebuklus ar neįtikėtinas sąmokslo teorijas, tai aiškus ženklas, kad šaltinis nėra patikimas.
Antrasis būdas: datos ir konteksto tikrinimas
Vienas populiariausių dezinformacijos metodų – senos naujienos pateikimas kaip šviežios. Imama tikra nuotrauka ar straipsnis iš praeities, pašalinama data arba ji pakeičiama, ir informacija pradedama skleisti kaip nauja. Žmonės ja dalijasi, komentuoja, piktinasi, nors aprašytas įvykis galėjo nutikti prieš penkerius metus.
Todėl visada patikrinkite datą. Jei jos nėra – tai jau įtartina. Jei data yra, bet straipsnyje aprašomi įvykiai atrodo pasenę arba nesiderina su dabartine situacija, paieškokite originalaus šaltinio. Kartais pakanka nukopijuoti antraštę į Google paiešką ir pamatysite, kad ta pati naujiena buvo skelbta prieš kelerius metus.
Kontekstas taip pat turi didžiulę reikšmę. Dezinformatoriai mėgsta ištraukti citatas iš konteksto, parodyti tik dalį vaizdo įrašo arba naudoti nuotrauką iš visai kitos situacijos. Pavyzdžiui, politiko pasisakymas gali būti sumontuotas taip, kad atrodytų, jog jis sako ką nors šokiruojančio, nors pilname įraše aiškiai matyti, kad jis kalba apie ką nors visai kita arba net cituoja kažkieno kitą nuomonę.
Jei matote šokiruojančią nuotrauką, pamėginkite ją patikrinti per atvirkštinę vaizdo paiešką (Google Images ar TinEye). Dažnai paaiškėja, kad ta pati nuotrauka buvo naudota visai kitame kontekste arba net kitoje šalyje.
Trečiasis būdas: kryžminis faktų tikrinimas
Jei naujiena tikra ir svarbi, apie ją praneš ne vienas šaltinis. Tai paprasta, bet labai efektyvi taisyklė. Prieš patikėdami informacija, ypač jei ji atrodo sensacinga, patikrinkite, ar apie tą patį rašo kiti patikimi naujienų portalai.
Jei apie tariamai svarbų įvykį rašo tik viena nežinoma svetainė, o visi didieji naujienų portalai tyli – tai labai įtartina. Žurnalistai stebi vienas kitą, svarbiausios naujienos greitai pasklinda. Jei kažkas tikrai nutiko, apie tai žinos ir praneš daugelis.
Tačiau būkite atsargūs su taip vadinamomis „echo chambers” – situacijomis, kai ta pati dezinformacija tiesiog kopijuojama iš vieno šaltinio į kitą. Kartais kelios netikimos svetainės gali perrašyti tą pačią netikrą naujieną, ir gali atrodyti, kad informacija patvirtinta keliuose šaltiniuose. Todėl svarbu tikrinti ne tik ar informacija pasikartoja, bet ir ar ją skelbia tikrai nepriklausomi, patikimi šaltiniai.
Profesionalūs faktų tikrinimo portalai, tokie kaip „Delfi Faktai”, „Re:Baltica” ar tarptautiniai kaip „Snopes” ar „FactCheck.org”, reguliariai tikrina populiarias naujienas ir skelbia savo išvadas. Jei abejojate informacija, verta patikrinti, ar ji jau nebuvo išanalizuota tokiuose portaluose.
Ketvirtasis būdas: antraščių ir turinio palyginimas
Sensacingos antraštės – vienas labiausiai paplitusių būdų pritraukti dėmesį ir paskatinti žmones dalintis informacija. Problema ta, kad dažnai antraštė visiškai neatitinka straipsnio turinio arba drastiškai jį iškreipia.
Prieš dalindamiesi bet kokia naujiena, perskaitykite ne tik antraštę, bet ir patį straipsnį. Stebėtinai dažnai paaiškėja, kad antraštėje pažadėta sensacija straipsnyje nepatvirtinama arba pateikiama su daugybe išlygų. Pavyzdžiui, antraštė gali skelbti „Mokslininkai įrodė, kad…”, o straipsnyje rašoma tik apie vieną nedidelį tyrimą, kurio rezultatai dar nepatvirtinti.
Atkreipkite dėmesį į klausiamuosius ženklus antraštėse. Jei antraštė užduoda klausimą („Ar politikas X padarė Y?”), dažniausiai atsakymas yra „ne”. Tai klasikinis būdas pateikti nepatvirtintą ar netikrą informaciją taip, kad vėliau būtų galima teisintis, jog tai buvo tik klausimas, o ne teiginys.
Taip pat būkite atsargūs su antraštėmis, kuriose gausu didžiųjų raidžių, šauktukinių ženklų ar emociškai įkrautų žodžių kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „NIEKAM NEĮTIKĖSITE”. Patikimi naujienų šaltiniai paprastai vengia tokio sensacingo stiliaus.
Penktasis būdas: autorystės ir šaltinių analizė
Kas parašė straipsnį? Ar autorius nurodytas? Ar galite rasti informacijos apie jį? Profesionalūs žurnalistai paprastai turi savo istoriją, portfelį, socialinius tinklus. Jei straipsnis nepasirašytas arba pasirašytas tik slapyvardžiu ar inicialais, tai turėtų kelti klausimų.
Dar svarbiau – kokie šaltiniai naudojami pačiame straipsnyje. Patikimi žurnalistai nurodo, iš kur gavo informaciją. Jie cituoja konkrečius žmones, nurodo dokumentus, remiasi oficialiais pranešimais ar tyrimais. Jei straipsnyje pilna teiginių be jokių šaltinių arba remiamasi neaiškiais „ekspertais”, „šaltiniais” ar „žmonėmis, artimais situacijai”, tai nepatikima.
Ypač atsargiai vertinkite straipsnius, kurie remiasi tik socialinių tinklų įrašais kaip įrodymais. Bet kas gali parašyti bet ką socialiniuose tinkluose, ir tai nėra patikimas informacijos šaltinis, nebent kalbama apie oficialius institucijų ar žinomų asmenų paskyras.
Jei straipsnyje teigiama, kad buvo atliktas tyrimas ar paskelbi statistiniai duomenys, patikrinkite, ar nurodyta, kas tą tyrimą atliko, kada, kokia metodika. Dezinformatoriai mėgsta remtis „tyrimais”, kurių iš tikrųjų niekada nebuvo, arba iškreipti realių tyrimų rezultatus.
Šeštasis būdas: savo emocinio atsako įvertinimas
Tai galbūt pats sunkiausias, bet vienas svarbiausių patikrinimo būdų. Kai skaitote naujieną ir jaučiate stiprų emocinį atsaką – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą, entuziazmą – sustokite ir paklauskite savęs: kodėl taip jaučiuosi? Ar ši informacija sąmoningai bando manipuliuoti mano emocijomis?
Dezinformacija dažniausiai sukurta būtent tam, kad sukelti stiprų emocinį atsaką ir paskatinti žmones dalintis informacija negalvojant. Jei naujiena atrodo per daug tobula, per daug šokiruojanti ar per daug atitinkanti tai, ką jau tikite, būkite ypač atsargūs.
Tai nereiškia, kad visos naujienos, keliančios emocijas, yra netikros. Realybėje tikrai vyksta dalykai, kurie teisėtai kelia pyktį ar susirūpinimą. Bet stiprus emocinis atsakas turėtų būti signalas sustoti ir patikrinti informaciją dar kartą, o ne iš karto ja dalintis.
Praktinis patarimas: kai matote naujieną, kuri jus stipriai emociškai paveikia, palaukite bent kelias valandas prieš ja dalindamiesi. Dažnai po tam tikro laiko, kai emocijos aprims, galėsite racionaliau įvertinti informaciją ir galbūt net pastebėti dalykų, kurių iš pradžių nepastebėjote.
Septintasis būdas: technologinių įrankių naudojimas
Gyvename laikais, kai technologijos gali padėti ne tik skleisti dezinformaciją, bet ir ją atpažinti. Yra nemažai įrankių, kurie gali palengvinti faktų tikrinimą.
Jau minėjau atvirkštinę vaizdo paiešką (Google Images, TinEye), kuri leidžia patikrinti, ar nuotrauka tikrai rodo tai, kas teigiama, ar ji nėra paimta iš kito konteksto. Tai ypač svarbu tikrinant nuotraukas iš tariamai naujų įvykių – dažnai paaiškėja, kad ta pati nuotrauka buvo naudota prieš metus ar net daugiau.
Vaizdo įrašams tikrinti galite naudoti „InVID” ar „RevEye” naršyklės plėtinius. Jie leidžia analizuoti vaizdo įrašo kadrus, ieškoti panašių vaizdo įrašų internete ir patikrinti metaduomenis.
Svetainių patikimumui įvertinti gali padėti įrankiai kaip „NewsGuard” arba „Media Bias/Fact Check”. Jie vertina naujienų šaltinius pagal įvairius kriterijus ir suteikia jiems patikimumo įvertinimus. Nors šie įrankiai nėra tobuli, jie gali būti naudingas papildomas patikrinimo būdas.
Socialiniuose tinkluose atkreipkite dėmesį į oficialias pažymas (pvz., mėlynus varneles Twitter ar Facebook). Jos rodo, kad paskyra tikrai priklauso tam asmeniui ar organizacijai, už kurią ji skelbiasi. Tačiau būkite atsargūs – egzistuoja ir netikros paskyros, kurios sąmoningai sukurtos taip, kad atrodytų panašios į oficialias.
Kaip elgtis, kai jau pasidalinote dezinformacija
Nutinka visiems. Net būdami atsargūs, kartais galime patikėti ir pasidalinti informacija, kuri vėliau pasirodė esanti neteisinga. Svarbiausia – kaip elgsitės, kai tai sužinosite.
Pirmiausia – nepulkite į gynybą ir nebandykite pateisinti savo klaidos. Pripažinti, kad suklydo, yra stiprybės, o ne silpnybės ženklas. Visi darome klaidų, ir atvirai tai pripažinti padeda ne tik jums, bet ir kitiems – rodote pavyzdį, kaip elgtis tokioje situacijoje.
Antra – ištaisykite klaidą taip pat viešai, kaip ją padarėte. Jei pasidalinote dezinformacija Facebook, paskelbkite pataisymą Facebook. Jei siuntėte neteisingą informaciją grupiniame pokalbyje, atsiųskite pataisymą tam pačiam pokalbyje. Tiesiog ištrynus neteisingą įrašą nepakanka – žmonės, kurie jį matė, gali ir toliau tikėti neteisinga informacija.
Trečia – pasinaudokite šia situacija kaip mokymosi galimybe. Pagalvokite, kodėl patikėjote ta informacija. Kas jus apgavo? Ar tai buvo emocinis atsakas? Ar nepatikrinote šaltinio? Ar neįvertinote konteksto? Suprasdami, kas jus suklaidino, galėsite būti atsargesni ateityje.
Ir galiausiai – nebijokite pasidalinti savo patirtimi su kitais. Papasakokite, kaip buvote apgauti ir ką iš to išmokote. Tai gali padėti kitiems išvengti panašių klaidų. Dezinformacija veikia todėl, kad žmonės apie ją nekalba ir nesimoko iš savo klaidų. Kuo daugiau kalbėsime apie tai, kaip mus bando apgauti, tuo sunkiau bus tai daryti.
Realybė tokia, kad kovoje su dezinformacija nėra tobulų sprendimų ar garantuotų metodų. Tai nuolatinis procesas, reikalaujantis budrumo, kritinio mąstymo ir noro skirti laiko informacijos patikrinimui. Bet kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos – tiesiog sustodami ir pagalvoję prieš paspausdami „dalintis” mygtuką. Kartais geriausias veiksmas yra neveiksmas – jei abejojate, geriau nedalinkitės. Pasaulis nepasibaigs, jei nepasidalinsite ta viena naujiena, bet gali tapti šiek tiek geresnis, jei nesuteiksime dezinformacijai dar vienos galimybės plisti.