Kodėl taip lengva patikėti melu
Gyvename laikais, kai informacija plūsta iš visų pusių kaip nevaldomos upės potvynis. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, pokalbių programėlės – visur kas nors kažką teigia, dalijasi, perspėja ar atskleidžia. Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tokiam informacijos kiekiui apdoroti. Jos vis dar veikia pagal senus principus: jei kažkas atrodo įtikinama, jei tai sako daug žmonių, jei tai atitinka mūsų įsitikinimus – greičiausiai priimame kaip tiesą.
Dezinformacija puikiai išnaudoja šias mūsų pažeidžiamybes. Ji nėra nauja – melai egzistavo visada, tačiau skaitmeninė era suteikė jiems steroidų. Dabar klaidinanti informacija gali pasiekti milijonus per kelias valandas, o jos atšaukimas ar paneigimas – jei apskritai įvyksta – pasiekia tik nedidelę dalį tų, kurie patikėjo originalia žinia.
Kas dar blogiau, mes patys tampame šios dezinformacijos platintojais. Paspaudžiame „pasidalinti” negalvodami, persiunčiame draugams, nes „gal bus įdomu”, komentavime įsikarščiuojame ir platiname nepatikrintus faktus. Esame ne tik aukos, bet ir bendrininkiai.
Emocijos kaip ginklas prieš logiką
Pirmasis dezinformacijos atpažinimo principas – jei kažkas sukelia stiprią emocinę reakciją, sustokite. Pyktis, baimė, pasipiktinimas, euforija – visos šios emocijos yra raudonos vėliavėlės. Ne todėl, kad informacija būtinai melaginga, bet todėl, kad dezinformacijos kūrėjai žino: emociškai įkrauta žinia plinta greičiau nei bet kas kita.
Pavyzdžiui, antraštė „SKANDALAS: politikas X vogė iš našlaičių!” sukels daug stipresnę reakciją nei „Politikas X kaltinamas netinkamu biudžeto lėšų naudojimu”. Pirmoji versija gali būti gryniausia dezinformacija, tačiau ji garantuotai sulauks daugiau paspaudimų, pasidalinimų ir komentarų. Antroji – galbūt tiksli, bet nuobodi.
Kai jaučiate, kad kraujas užverda arba širdis plaka iš džiaugsmo skaitant kokią nors žinią, tai ne signalas dalintis ja su visais. Tai signalas sustoti ir patikrinti. Užduokite sau klausimą: kodėl aš taip stipriai reaguoju? Ar tai todėl, kad informacija objektyviai svarbi, ar todėl, kad ji spaudžia mano emocinius mygtukus?
Šaltinių labirintas ir kaip jame nepaklyst
„Šaltinis: internetas” – tai ne šaltinis. „Mačiau feisbuke” – irgi ne šaltinis. „Visi apie tai kalba” – dar blogiau. Tačiau net kai matote nuorodą į kažkokį portalą ar organizaciją, tai dar nereiškia, kad informacija patikima.
Dezinformacijos skleidėjai dažnai sukuria puslapius, kurie atrodo kaip tikri naujienų portalai. Jie turi profesionalų dizainą, skamba rimtai, netgi turi „apie mus” skiltį su įspūdingais aprašymais. Tačiau jei pasidomėsite, kas tikrai stovi už tokio portalo, dažnai rasite tik tuščią vietą arba ryšius su žinomais dezinformacijos šaltiniais.
Kaip tikrinti? Pirma, ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei rimta žinia, ją turėtų paskelbti bent keli nepriklausomi portalai. Jei radote tik vieną šaltinį – tai jau įtartina. Antra, patikrinkite, ar šaltinis turi istoriją. Naujas portalas, sukurtas prieš mėnesį, staiga skelbiąs sensacingą informaciją – labai įtartinas. Trečia, pažiūrėkite, kokias kitas žinias jie skelbia. Jei viskas ten yra sensacijos, skandalai ir „jie slepia nuo jūsų” tipo antraštės – bėkite iš ten.
Dar vienas triukas: patikrinkite domeną. Dezinformacijos skleidėjai kartais kuria puslapius, kurie atrodo kaip žinomi portalai, tik su mažu skirtumu. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” arba panašiai. Smulkmena, bet ją pastebi tik atidžiai žiūrėdamas.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai mela geriau nei žodžiai
Yra tokia patarlė: „geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti”. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir aktyviai išnaudoja. Problema ta, kad nuotraukas ir vaizdo įrašus manipuliuoti dabar lengviau nei bet kada anksčiau.
Seniausia gudrybė – paimti tikrą nuotrauką ar vaizdo įrašą iš visai kito konteksto ir pateikti su nauju aprašymu. Pavyzdžiui, protestų nuotrauka iš 2015 metų Graikijoje gali būti pateikta kaip „šiandieniniai įvykiai Lietuvoje”. Dauguma žmonių nė nepagalvos patikrinti, ypač jei nuotrauka atrodo įtikinamai.
Dabar turime ir dirbtinio intelekto sukurtus vaizdus bei vaizdo įrašus. „Deepfake” technologija leidžia sukurti vaizdo įrašą, kuriame politikas ar kitas viešas asmuo sako dalykus, kurių niekada nesakė. Nors technologija dar ne tobula, ji jau pakankamai gera, kad apgautų daugumą žmonių.
Kaip apsiginti? Pirmiausia, naudokite atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį (Google Images ar TinEye). Tai leidžia rasti, kur dar internete pasirodo ta pati nuotrauka ir kokiame kontekste. Jei matote „šokiruojančią” nuotrauką – prieš dalindamiesi, patikrinkite ją šiuo būdu. Antra, žiūrėkite į detales: ar šešėliai natūralūs, ar veido judesiai atitinka žodžius, ar nėra keistų artefaktų fone. Trečia, jei kažkas atrodo per daug šokiruojančiai ar per daug tobulai – greičiausiai taip ir yra.
Socialinių tinklų burbulai ir echo kambariuose
Viena didžiausių problemų kovoje su dezinformacija yra tai, kad mes patys sau kuriame aplinką, kurioje dezinformacija klesti. Socialiniai tinklai veikia pagal algoritmą: jie rodo jums turinį, kuris jums patinka, su kuriuo sutinkate, kuris jus įtraukia. Rezultatas – jūs matote vis daugiau panašaus turinio ir vis mažiau to, kas prieštarauja jūsų įsitikinimams.
Tai vadinama „filtro burbulu” ar „echo kambariuose”. Jūs skaitote tik tas nuomones, kurios patvirtina jūsų pažiūras. Jūsų draugai socialiniuose tinkluose dažniausiai mąsto panašiai kaip jūs. Jūs sekate tuos puslapius, kurie sako tai, ką norite girdėti. Ir pamažu pradeda atrodyti, kad „visi” mąsto taip pat kaip jūs, kad jūsų tiesa yra vienintelė tiesa.
Dezinformacija šioje aplinkoje plinta kaip virusas. Jei jūsų burbule kas nors pradeda dalintis klaidinga informacija, ji greitai pasiekia visus kitus burbulo narius. Ir kadangi visi jūsų burbule linkę mąstyti panašiai, niekas nekritikuoja, nekvestionuoja, nepatikrina. Priešingai – visi patvirtina, papildo, dar labiau išpučia.
Kaip ištrūkti? Sąmoningai sekite šaltinius, kurie nesutinka su jumis. Skaitykite įvairių politinių pažiūrų portalus. Bendraukite su žmonėmis, kurie mąsto kitaip. Tai nepatogi, bet būtina praktika. Ne tam, kad pakeistumėte savo nuomonę (nors kartais ir tai gali būti naudinga), bet tam, kad suprastumėte, jog pasaulis sudėtingesnis nei atrodo jūsų burbule.
Kritinio mąstymo įrankių rinkinys
Teorija gera, bet praktika dar svarbesnė. Štai konkretūs klausimai, kuriuos turėtumėte užduoti sau kiekvieną kartą, kai susiduriate su informacija, kuri atrodo svarbi ar šokiruojanti:
Kas tai skelbia ir kodėl? Kiekvienas šaltinis turi savo interesus. Naujienų portalai nori peržiūrų. Politikai nori balsų. Aktyvistai nori dėmesio savo bylai. Tai nereiškia, kad jie būtinai mela, bet reiškia, kad jie gali pateikti informaciją tam tikru kampu. Pagalvokite, kokia nauda šaltiniui skelbti šią informaciją.
Ar tai patvirtinama kitur? Vienas šaltinis – ne patvirtinimas. Du šaltiniai, kurie cituoja vienas kitą – irgi ne patvirtinimas. Ieškokite nepriklausomų šaltinių, kurie patys tyrė situaciją.
Ar tai atrodo per daug tobula ar per daug baisu? Tikrovė paprastai nuobodi ir sudėtinga. Jei istorija atrodo kaip iš filmo, jei ji per tobulai patvirtina jūsų įsitikinimus arba per tobulai atitinka jūsų baimes – būkite įtarūs.
Ar aš suprantu kontekstą? Trumpas vaizdo įrašas, ištrauka iš kalbos, viena statistika be konteksto – visa tai gali būti labai klaidinanti. Prieš darydami išvadas, paieškokite pilnos informacijos.
Ar mano emocija proporcinga faktams? Jei jaučiatės labai supykę, išsigandę ar susijaudinę, bet faktinė informacija iš tikrųjų gana menka ar neaiški – tai signalas, kad jus bando manipuliuoti.
Ar aš pasidalinčiau šia informacija su savo vardu? Jei netikri, ar informacija tiesa, bet vis tiek norite ja dalintis – sustokite. Kiekvieną kartą dalindamiesi netikrinta informacija, tampate dezinformacijos dalimi.
Faktų tikrinimo įrankiai ir kaip jais naudotis
Gera žinia ta, kad neturite visko tikrinti patys. Egzistuoja organizacijos ir įrankiai, kurių tikslas – kovoti su dezinformacija.
Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius ir „15min” „Demaskuok” projektas. Tarptautiniu mastu yra „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir daugelis kitų. Šios organizacijos profesionaliai tikrina populiarias žinias ir atskleidžia dezinformaciją.
Tačiau svarbu suprasti, kad faktų tikrintojai nėra tobuli ir nėra visagaliai. Jie negali patikrinti kiekvienos žinios, kuri pasirodo internete – jų tiesiog per daug. Jie paprastai tikrina tai, kas jau plačiai paplito. Taigi jei matote naują, dar nepatikrintą žinią – negalite tiesiog laukti, kol kas nors ją patikrės. Turite patys taikyti kritinį mąstymą.
Be to, kai kurie žmonės atmeta faktų tikrintojus kaip „šališkus” ar „kontroliuojamus”. Kartais šie kaltinimai turi pagrindą – faktų tikrintojai irgi žmonės ir gali klysti ar turėti savo šališkumą. Bet dažniausiai faktų tikrintojai atmetami tiesiog todėl, kad jų išvados nesutampa su tuo, kuo žmogus nori tikėti. Jei jūsų reakcija į faktų tikrinimą yra „jie mela, nes man nepatinka jų išvada” – tai ne argumentas.
Naudokite faktų tikrintojus kaip vieną iš įrankių, bet ne vienintelį. Skaitykite jų argumentus, žiūrėkite, kokius įrodymus jie pateikia, ir darykite savo išvadas.
Kai tiesa tampa ginklu: dezinformacijos evoliucija
Dezinformacija tampa vis sudėtingesnė. Seniau buvo paprasta: kas nors išgalvodavo visišką melą ir bandydavo jį paskleisti. Dabar metodai daug rafinuotesni.
Vienas populiariausių metodų – maišyti tiesą su melu. Paimti tikrą faktą ir pridėti klaidingą interpretaciją. Arba pateikti kelis tikrus faktus ir vieną melą tarp jų – melas tampa patikimesnis, nes yra apsuptas tiesos. Arba paimti tikrą problemą ir ją dramatiškai išpūsti, pridedant melagingų detalių.
Kitas metodas – „whataboutism” arba „o kas su”. Kai pateikiamas nepatogus faktas, atsakoma ne į jį, o nukreipiamas dėmesys į kažką kita: „O kas su tuo kitu skandalu? Kodėl apie tai nekalbate?” Tai ne dezinformacija klasikine prasme, bet tai efektyvi manipuliacija, kuri leidžia išvengti nepatogių klausimų.
Dar viena taktika – užlieti žmones informacija. Paskleisti tiek daug skirtingų versijų, tiek daug prieštaringų „faktų”, kad žmonės tiesiog pasiduoda ir nusprendžia: „niekas nežino tiesos, visi mela”. Tai vadinama „firehose of falsehood” – melų gaisro žarna. Tikslas ne įtikinti žmones konkrečiu melu, o sunaikinti jų pasitikėjimą bet kokia tiesa.
Prieš šias taktikas sunku kovoti, nes jos išnaudoja ne tik mūsų pažeidžiamybes, bet ir mūsų nuovargį. Mes pavargstame nuolat būti budrūs, nuolat tikrinti, nuolat abejoti. Ir tada tiesiog pasiduodame – tikime tuo, kuo norime tikėti, arba visai nustojame kažkuo tikėti.
Gyvenimas po tiesos laikais: kaip nepasiduoti
Kai kurie ekspertai teigia, kad gyvename „po tiesos” eroje, kai objektyvi tiesa nebėra svarbi, kai kiekvienas turi „savo tiesą”. Aš su tuo nesutinku. Tiesa egzistuoja. Faktai egzistuoja. Problema ta, kad juos sunku rasti informacijos šlamšto krūvoje.
Kovoti su dezinformacija – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Tai kaip fizinis treniravimasis: negalite vieną kartą nueiti į sporto salę ir tikėtis būti tinkamos formos visam gyvenimui. Turite nuolat treniruoti savo kritinio mąstymo raumenis.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Prieš pasidalindami kažkuo socialiniuose tinkluose, skirkite bent minutę patikrinimui. Ar tikrai žinote, kad tai tiesa? Ar patikrinote šaltinį? Ar suprantate kontekstą? Jei ne – nedalinkitės. Pasaulis nesubyrės, jei nepasidalinsite dar viena „šokiruojančia” žinia.
Pripažinkite, kai klystote. Jei pasidalinote kažkuo, o vėliau paaiškėjo, kad tai buvo dezinformacija – pasakykite tai viešai. Ištrinkite klaidingą įrašą ir paskelbkite pataisymą. Tai nelengva, nes niekas nenori atrodyti kvailai, bet tai svarbu. Jūsų draugai ir sekėjai turi žinoti, kad informacija buvo klaidinga.
Mokykite kitus. Kai matote, kad kas nors dalijasi akivaizdžia dezinformacija, švelniai atkreipkite dėmesį. Ne agresyviai, ne niekindami – tiesiog pateikite faktus ir šaltinius. Daugelis žmonių platina dezinformaciją ne iš piktos valios, o iš nežinojimo. Padėkite jiems sužinoti tiesą.
Ir svarbiausia – nepasiduokite cinizmui. Lengva nuspręsti, kad „visi mela, viskam negalima tikėti, kam bandyti”. Bet tai būtų dezinformacijos pergalė. Tiesa egzistuoja, patikimi šaltiniai egzistuoja, geri žurnalistai egzistuoja. Reikia tik pastangų juos rasti ir palaikyti.
Dezinformacija klesti ne todėl, kad ji stipri, o todėl, kad mes esame tingūs. Ji laimi ne todėl, kad tiesos nėra, o todėl, kad mes nustojame jos ieškoti. Kiekvienas iš mūsų gali rinktis būti dalimi problemos arba dalimi sprendimo. Kiekvienas paspaudimas „pasidalinti”, kiekvienas komentaras, kiekvienas pokalbis su draugais – tai proga pasirinkti tiesą vietoj patogumo, faktus vietoj emocijų, atsakomybę vietoj abejingumo.