Kada žodžiai tampa ginklais
Rytą atsiveriame telefoną, ir štai ji – naujienų srauto lavina, nesiliaujanti, įvairiaspalvė, triukšminga. Kiekviena antraštė šaukia garsiau už kitą, kiekvienas straipsnis žada atskleisti tiesą, kurią „jie” slepia. Tačiau tarp šių tūkstančių žinučių slypi kažkas pavojingo – dezinformacija, kuri maskuojasi kaip faktas, nuomonė, kuri apsimeta tyrimu, o pustiesa, kuri gali būti pavojingesnė už atvirą melą.
Gyvename laikais, kai informacijos perteklius tapo didesne problema nei jos trūkumas. Mūsų protėviai turėjo per mažai žinių, mes turime per daug – ir dažnai nežinome, kurioms tikėti. Dezinformacija nėra nauja, ji egzistavo visada, bet šiandien ji įgavo neregėtą greitį ir mastą. Vienas paspaudimas, ir melaginga žinutė pasiekia milijonus. Kitas paspaudimas, ir ji tampa „tiesa”, kurią žmonės kartoja vienas kitam.
Atpažinti dezinformaciją tapo būtina šiuolaikinio žmogaus kompetencija – kaip mokėti skaityti ar vairuoti automobilį. Be šio įgūdžio tampame lengvu grobiu manipuliacijoms, kurios gali paveikti mūsų sprendimus, požiūrį į pasaulį, net sveikatą. Bet kaip išmokti atskirti grūdus nuo pelų, kai abu atrodo taip panašiai?
Pirmieji pavojaus ženklai
Dezinformacija retai ateina su įspėjamuoju ženklu. Ji neturi raudonų vėliavėlių ar mirksėjančių šviesų. Tačiau yra subtilių ženklų, kurie turėtų sukelti jūsų vidinį pavojaus signalą.
Pirmas ir akivaizdžiausias – emocinis krūvis. Jei straipsnis ar žinutė sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą ar net pernelyg didelį entuziazmą – sustokite. Būtent taip veikia dezinformacija: ji taikosi ne į jūsų protą, o į jūsų jausmus. Manipuliatoriai puikiai žino, kad emociškai sujaudintas žmogus nesvarsto kritiškai, jis reaguoja instinktyviai. Antraštė „ŠOKAS: atskleista baisiausia tiesa apie…” jau savaime turėtų kelti įtarimą.
Antras ženklas – kategoriškas tonas ir absoliutūs teiginiai. Tikrasis žurnalizmas pripažįsta niuansus, sudėtingumą, skirtingas perspektyvas. Dezinformacija dažnai operuoja juoda-balta logika: „visi žino”, „mokslininkai įrodė”, „niekas neginčija”. Tikrovė retai būna tokia paprasta. Kai kas nors teigia turįs vienintelę tiesą, greičiausiai turi tik vieną versiją.
Trečias požymis – šaltinių trūkumas arba jų miglotumas. „Ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „patikimi šaltiniai teigia” – šie frazės yra raudonos vėliavos. Kokie ekspertai? Kokie tyrimai? Kurie šaltiniai? Patikimas straipsnis nurodo konkrečius vardus, institucijas, tyrimo pavadinimus. Jei autorius slepiasi už bendrinių formuluočių, greičiausiai tam yra priežastis.
Technologijos, kurios mus apgauna
Šiuolaikinė dezinformacija naudoja vis rafinuotesnius metodus. Jau nebepakanka paprasčiausio melo – dabar turime dirbtinio intelekto generuojamus tekstus, deepfake vaizdo įrašus, manipuliuotas nuotraukas, kurios atrodo visiškai autentiškos.
Algoritmai, kurie turėjo mums padėti rasti reikalingą informaciją, dažnai tampa dezinformacijos platinimo įrankiais. Socialinių tinklų platformos rodo mums turinį, kuris atitinka mūsų ankstesnius paspaudimus ir pomėgius, sukurdamos tai, kas vadinama „informacijos burbuliškais”. Jei kartą paspaudėte ant sensacingos antraštės, algoritmas spręs, kad jums patinka toks turinys, ir rodys daugiau panašaus. Taip pamažu formuojasi iškraipyta tikrovės versija.
Botai ir netikros paskyros kuria iliuziją, kad tam tikra nuomonė yra labai populiari. Kai matote šimtus komentarų, palaikančių tam tikrą požiūrį, natūraliai linkstate manyti, kad „taip mano visi”. Tačiau dažnai tie „visi” yra automatizuotos programos arba koordinuotai veikiančios grupės, siekiančios sukurti dirbtinį konsensusą.
Deepfake technologija jau pasiekė tokį lygį, kad net specialistams sunku atskirti tikrą vaizdo įrašą nuo suklastoto. Politikai, kurie neva sako dalykus, kurių niekada nesakė, įmonių vadovai, darantys pareiškimus, kurių niekada nedarė – tai jau ne mokslinės fantastikos scenarijus, o šiandienos realybė.
Psichologinės spąstai ir kaip jų išvengti
Mūsų pačių protas kartais tampa didžiausiu priešu kovojant su dezinformacija. Turime įgimtų psichologinių polinkių, kuriuos manipuliatoriai meistriškai išnaudoja.
Patvirtinimo šališkumas – tai mūsų tendencija ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei tikime, kad tam tikra politinė partija yra bloga, lengvai patikėsime bet kokia negatyvia informacija apie ją, net jei ji bus nepagrįsta. Ir atvirkščiai – atmesime faktus, kurie prieštarauja mūsų įsitikinimams, net jei jie bus gerai pagrįsti.
Prieinamumo euristika verčia mus pervertinti informaciją, kurią dažnai matome ar girdime. Jei tam tikra žinia kartojama daugelį kartų skirtinguose šaltiniuose, pradedame manyti, kad ji tikriausiai teisinga. Bet kartojimas nedaro melagystės tiesa – jis tik daro ją pažįstamą.
Socialinis įrodymas – tendencija tikėti tuo, kuo tiki daugelis – taip pat veikia prieš mus. Matydami, kad daug žmonių dalijasi tam tikra informacija, instinktyviai manome, kad ji turi būti teisinga. Bet populiarumas nėra tiesos kriterijus.
Kaip apsiginti nuo šių psichologinių spąstų? Pirmiausia – pripažinti, kad jie egzistuoja ir veikia mus visus. Niekas nėra imuniškas. Antra – sąmoningai ieškoti informacijos, kuri prieštarauja jūsų įsitikinimams. Tai nemalonu, bet būtina. Trečia – neskubėti. Kai jaučiate norą iš karto pasidalinti kažkuo šokiruojančiu, sustokite ir patikrinkite. Dezinformacija klesti skuboje.
Šaltinių tikrinimo menas
Vienas patikimiausių būdų apsisaugoti nuo dezinformacijos – išmokti vertinti šaltinius. Ne visi informacijos šaltiniai yra lygiaverčiai, ir tai nėra cenzūra ar elitizmas – tai paprasčiausias pragmatizmas.
Pradėkite nuo autoriaus. Kas parašė straipsnį? Ar galite rasti informacijos apie šį žmogų? Kokia jo kvalifikacija? Ar jis turi patirties šioje srityje? Anonimiškai parašytas tekstas turėtų kelti daugiau klausimų nei tekstas su aiškiai nurodytu autoriumi, kurio kompetenciją galima patikrinti.
Pažvelkite į patį šaltinį. Ar tai žinomas, pripažintas leidinys su ilga istorija? Ar tai naujas, nežinomas puslapis, kurio apie sekcija tuščia arba miglota? Patikimi leidiniai turi redaktorius, faktų tikrintojus, etinius standartus. Jie taip pat pripažįsta ir taiso klaidas, kai jas padaro.
Išsiaiškinkite, kas finansuoja šaltinį. Kas moka už svetainės veikimą? Kas skelbia joje reklamą? Finansavimo šaltiniai gali atskleisti paslėptus interesus. Tai nereiškia, kad viskas, kas finansuojama privačių interesų, yra nepatikima, bet tai svarbi konteksto dalis.
Praktiškai tai galite padaryti per kelias minutes. Įveskite svetainės pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiais „patikimumas” ar „apžvalga”. Dažnai rasite informacijos apie tai, kaip kiti vertina šį šaltinį. Pažiūrėkite svetainės „Apie mus” skyrių. Patikrinkite, ar nurodytas fizinis adresas, kontaktiniai duomenys. Dezinformacijos svetainės dažnai vengia tokių detalių.
Faktų tikrinimo įrankiai ir metodai
Laimei, nereikia būti profesionaliu žurnalistu ar tyrinėtoju, kad patikrintumėte informaciją. Yra daugybė prieinamų įrankių ir metodų, kuriuos gali naudoti bet kas.
Atvirkštinė vaizdo paieška – vienas paprasčiausių, bet efektyviausių įrankių. Jei matote šokiruojančią nuotrauką, įkelkite ją į Google Images ar TinEye. Dažnai paaiškės, kad nuotrauka sena, daryta visai kitame kontekste, arba net suklastota. Pavyzdžiui, nuotrauka, kuri tariama rodo šiandienines protesto akcijas, gali būti iš įvykių, vykusių prieš dešimt metų kitame kontinente.
Faktų tikrinimo svetainės tapo neįkainojamu šaltiniu. Organizacijos kaip Snopes, FactCheck.org, PolitiFact, o Lietuvoje – Delfi Faktai ar 15min Tiesos detektorius – profesionaliai tikrina populiarias žinias ir teiginius. Prieš dalindamiesi kažkuo sensacingu, verta pirmiausia patikrinti, ar faktų tikrintojai jau nėra to išnagrinėję.
WHOIS paieška leidžia sužinoti, kam priklauso svetainė. Jei svetainė, kuri apsimeta naujienų portalu, registruota prieš kelias savaites ir priklauso asmeniui iš visai kitos šalies, tai rimtas įspėjamasis signalas.
Skersinis tikrinimas – paprastas, bet efektyvus metodas. Jei matote svarbią žinią, patikrinkite, ar apie ją praneša ir kiti patikimi šaltiniai. Jei didelė žinia skelbiama tik viename nežinomame puslapyje, o visi pagrindiniai žiniasklaidos kanalai apie ją tyli – greičiausiai yra priežastis.
Kritinis skaitymas reiškia ne tik turinio vertinimą, bet ir formos. Ar tekste yra gramatikos klaidų? Ar naudojami neįprasti šriftai ar formatavimas? Ar antraštė atitinka straipsnio turinį? Profesionalūs leidiniai turi standartus, kurių laikosi. Dezinformacijos šaltiniai dažnai jų neturi.
Socialinių tinklų džiunglės
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu daugelio žmonių naujienų šaltiniu, ir tai kelia ypatingų iššūkių. Čia informacija sklinda žaibiškai, dažnai be jokio filtravimo ar tikrinimo, o emocingas turinys plinta greičiau nei nuosaikus ir subalansuotas.
Facebook, Twitter, TikTok ir kitos platformos sukurtos maksimaliai įtraukti jūsų dėmesį, ne informuoti jus tiksliai. Jų verslo modelis grindžiamas tuo, kad praleistumėte kuo daugiau laiko platformoje, o tai pasiekiama rodant turinį, kuris sukelia stiprią emocinę reakciją. Deja, būtent toks turinys dažniausiai būna klaidinantis ar net visiškai melagingas.
Būkite ypač atsargūs su vaizdo įrašais. Žmonės linkę labiau pasitikėti vaizdo medžiaga nei tekstu, manydami, kad „vaizdo nesuklastosi”. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia suklastoti beveik viską. Be to, net autentiškas vaizdo įrašas gali būti pateiktas klaidinančiame kontekste – pavyzdžiui, senas įrašas gali būti pateiktas kaip naujas, arba įrašas iš vienos vietos gali būti pateiktas kaip daromas kitoje.
Atkreipkite dėmesį į tai, kas dalijasi informacija. Ar tai tikra paskyra su ilga istorija ir įvairiapusiu turiniu, ar tai nauja paskyra, kuri dalijasi tik vieno tipo propagandiniu turiniu? Ar paskyra turi tikrą vardą ir nuotrauką, ar naudoja bendrinę nuotrauką ir keistą vardą?
Nepasitikėkite vien tuo, kad kažką pasidalijo jūsų draugas. Geri žmonės gali netyčia platinti dezinformaciją, ypač jei ji patvirtina jų įsitikinimus. Prieš dalindamiesi toliau, patikrinkite patys.
Naudokite platformų įrankius. Daugelis socialinių tinklų dabar žymi potencialiai klaidinantį turinį arba prideda konteksto. Nors šie įrankiai nėra tobuli, jie gali būti naudingas papildomas signalas.
Kai tiesa tampa sudėtinga
Viena sudėtingiausių dezinformacijos formų – ne visiškas melas, o pustiesa. Tai informacija, kuri yra iš dalies teisinga, bet pateikta be konteksto, išpūsta arba sujungta su melagingais elementais taip, kad bendras vaizdas tampa klaidinantis.
Pavyzdžiui, statistika gali būti tiksli, bet pateikta be palyginimo ar konteksto, kuris visiškai pakeistų jos reikšmę. Citata gali būti autentiška, bet ištraukta iš konteksto taip, kad reiškia ką nors visai kitą nei kalbėtojas turėjo omenyje. Nuotrauka gali būti tikra, bet pateikta su klaidinga data ar vieta.
Tokia dezinformacija ypač pavojinga, nes ją sunkiau atpažinti ir paneigti. Kai kas nors nurodo, kad tam tikras teiginys yra melas, manipuliatorius gali atsakyti: „Bet štai faktas, štai statistika, štai citata” – ir formaliai jis bus teisus. Tačiau bendras vaizdas, kurį jis sukuria, vis tiek bus klaidinantis.
Kaip apsiginti nuo pusteisių? Visada ieškokite platesnio konteksto. Jei matote šokiruojančią statistiką, paklausykite savęs: su kuo ji lyginama? Kokiu laikotarpiu? Kokia metodologija naudota? Jei matote citatą, pabandykite rasti pilną kalbą ar interviu – ką žmogus sakė prieš ir po šios citatos?
Būkite ypač atsargūs su „cherry-picking” – selektyviu faktų rinkimu. Tai kai iš didelio duomenų masyvo išrenkami tik tie faktai, kurie palaiko tam tikrą poziciją, o visi kiti ignoruojami. Pavyzdžiui, galima rasti atskirų mokslininkų, kurie ginčija klimato kaitą, bet ignoruoti tūkstančius mokslininkų, kurie ją patvirtina.
Kada abejonė tampa išmintimi
Galiausiai, gyvenant informacijos pertekliaus amžiuje, vienas svarbiausių įgūdžių – mokėti pasakyti „nežinau” ir būti patogiai su tuo. Ne apie viską turime turėti nuomonę, ne kiekvieną žinią privalome iš karto vertinti ir dalintis.
Sveika abejonė nėra silpnybė ar neapsisprendimas – tai intelektualinis nuolankumas ir brandos ženklas. Pripažinti, kad tam tikra tema yra per sudėtinga, kad galėtume ją greitai įvertinti, arba kad mums trūksta kompetencijos tam tikroje srityje – tai išmintis, ne ignorancija.
Dezinformacija klesti skuboje ir kategoriškai. Ji siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, juoda-baltą pasaulėvaizdį, kur viskas aišku ir paprasta. Tikroji tiesa dažniausiai yra niuansuota, sudėtinga, kartais net nepatogi. Ji reikalauja laiko, pastangų, noro gilintis.
Praktiškai tai reiškia: nebūkite pirmieji, kurie dalijasi nauja, šokiruojančia žinia. Palaukite. Duokite laiko faktų tikrintojams ir profesionaliems žurnalistams išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko. Jei po kelių dienų žinia vis dar aktuali ir patvirtinta – tuomet galite ja dalintis. Jei ji išnyko iš naujienų srauto – greičiausiai buvo priežastis.
Ugdykite informacinę higieną kaip fizinę. Kaip prausiatės rankas prieš valgydami, taip ir „prausykite” informaciją prieš ją „vartodami”. Patikrinkite šaltinį, ieškokite konteksto, palyginkite su kitais šaltiniais. Tai gali atrodyti varginantis darbas, bet su laiku tampa įpročiu, kuris reikalauja vis mažiau pastangų.
Ir svarbiausia – mokykite kitus. Kai matote, kad artimas žmogus dalijasi akivaizdžia dezinformacija, švelniai, be paniekinimo, padėkite jam tai atpažinti. Pasidalinkite įrankiais ir metodais, kuriuos patys naudojate. Dezinformacija yra kolektyvinė problema, reikalaujanti kolektyvinio sprendimo.
Gyvenimas pilnas tikros informacijos, tikrų problemų, tikrų iššūkių. Nereikia dirbtinių, sukurtų manipuliatorių, kurie siekia mus suklaidinti, suskaldyti ar išnaudoti. Mokydamiesi atpažinti dezinformaciją, apsaugome ne tik save – apsaugome savo artimuosius, savo bendruomenę, savo visuomenę. Ir tai verta pastangų.