Kodėl visi turėtume tapti šiek tiek skeptiškesni
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš dešimtmetį niekas iš mūsų negalvojo, kad teks tapti pusiau detektyvais, skaitydami naujienas per pusryčius. Bet štai kur esame dabar: informacijos vandenynas, kuriame plaukioja ir tikros žinios, ir gryni prasimanymai, o kartais – kažkas tarp.
Problema ta, kad mūsų smegenys evoliuciškai neprisitaikė prie tokio informacijos srauto. Mes vis dar veikiame pagal senus principus: jei kažkas atrodo įtikinančiai, jei daugelis tuo tiki, jei tai patvirtina mūsų įsitikinimus – priimame kaip tiesą. Ir būtent šiomis silpnybėmis naudojasi tie, kurie kuria dezinformaciją.
Gera žinia – nereikia būti žurnalistu ar faktų tikrintoju, kad apsisaugotum nuo klaidinančios informacijos. Pakanka kelių paprastų įpročių ir sveiko skepticizmo dozės. Pažiūrėkime, kaip tai veikia praktikoje.
Sustok ir pakvėpuok: emocijų spąstai
Pirmasis ir svarbiausias patarimas skamba beveik kaip meditacijos instrukcija, bet patikėkite – jis veikia. Kai matote naujieną, kuri iškart sukelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, pasipiktinimą, net pernelyg didelį džiaugsmą), sustokite.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad emociškai įkrautos žinutės plinta greičiau nei bet kas kita. Jie specialiai konstruoja antraštes ir tekstus taip, kad jūsų pirštai tiesiog neištvirtų nepasidalinę. „ŠOKAS!”, „Niekas apie tai nekalba!”, „Tai slepia nuo visuomenės!” – šie frazių šablonai turėtų įjungti jūsų vidinę aliarmą.
Praktiškas testas: prieš spustelėdami „dalintis”, paklauskit savęs – kodėl noriu tuo pasidalinti? Jei atsakymas „nes tai mane supykdė” ar „nes žmonės turi tai žinoti” – palaukite bent penkias minutes. Per tą laiką emocijos atslūgs ir galėsite pažiūrėti į informaciją šalčiau.
Viena moteris man pasakojo, kaip beveik pasidalino skandalinga naujiena apie vietinį politiką. Tik sustojusi ir perskaitusi antrą kartą pastebėjo, kad visa „naujiena” rėmėsi vieno anoniminio šaltinio teiginiais. Dabar ji taiko „penkių minučių taisyklę” – ir sako, kad jos socialinių tinklų srautas tapo daug sveikesnis.
Šaltinio anatomija: kas iš tikrųjų už to stovi
Gerai, taigi pamatėte įdomią naujieną. Kitas žingsnis – pažiūrėti, kas ją publikavo. Ir čia prasideda įdomybės, nes ne viskas, kas atrodo kaip naujienų portalas, iš tikrųjų yra naujienų portalas.
Pirma, pažiūrėkite į domeną. Ar tai žinomas šaltinis? Jei ne, ieškokite puslapio skilties „Apie mus”. Jei tokios nėra arba joje parašyta labai miglotai („Mes teikiame alternatyvią informaciją, kurią slepia mainstream žiniasklaida”), tai rimtas raudonas vėliavėlės signalas.
Dažnai dezinformacijos svetainės mėgdžioja tikrų naujienų portalų pavadinimus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar pan. Vienas raidės skirtumas, bet visiškai kitas turinys. Patikrinkite URL adresą labai atidžiai.
Dar vienas triukas – pažiūrėti, kokias kitas naujienas skelbia tas pats šaltinis. Jei viename puslapyje rasite ir žinias apie ateivius, ir sveikatos patarimus, ir politines sensacijas – greičiausiai tai ne patikimiausias šaltinis. Rimti naujienų portalai turi aiškią redakcinę liniją ir specializaciją.
Praktinis patarimas: susikurkite savo patikimų šaltinių sąrašą. Keli nacionaliniai naujienų portalai, keletas tarptautinių, gal specializuoti leidiniai jūsų interesų srityse. Kai matote naujieną iš nežinomo šaltinio, patikrinkite, ar apie tą patį įvykį rašo ir jūsų patikimi šaltiniai.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai: kai akys gali apgauti
„Vaizdas vertas tūkstančio žodžių” – gražu skamba, bet šiais laikais vaizdas gali būti ir tūkstančio melų. Technologijos pažengė taip toli, kad suklastoti nuotrauką ar vaizdo įrašą tapo beveik trivialiai paprasta.
Bet yra gera žinia – dažniausiai dezinformacijoje naudojami ne sudėtingi deepfake’ai, o paprasčiau: sena nuotrauka pateikiama kaip nauja, arba vaizdas iš visai kito konteksto. Ir tai galima patikrinti.
Google Images reverse search – jūsų geriausias draugas. Tiesiog nukopijuokite nuotrauką ir įkelkite į Google paiešką pagal vaizdą. Pamatysite, kur dar internete pasirodo ta pati nuotrauka. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos protestas Vilniuje” iš tikrųjų yra praėjusių metų įvykis Varšuvoje.
Su vaizdo įrašais šiek tiek sudėtingiau, bet principai tie patys. Žiūrėkite į detales fone – ar jos atitinka teigiamą kontekstą? Ar žmonių drabužiai atitinka sezoną? Ar matyti kokių nors datų ar užrašų, kurie prieštarautų teiginiui?
Vienas iš klasikinių pavyzdžių – per COVID pandemiją cirkuliavo vaizdo įrašas su „tuščia ligonine”, kuris turėjo įrodyti, kad virusas – apgaulė. Atidžiau pažiūrėjus paaiškėjo, kad tai buvo filmuota visai kitoje šalyje, visai kitu laiku, ir rodė ne COVID skyrių, o paprastą administracinį koridorių.
Citatos ir ekspertai: ar jie tikrai tai pasakė
Dezinformacijos kūrėjai mėgsta remtis „ekspertais” ir „tyrimais”. Problema ta, kad dažnai šie ekspertai arba neegzistuoja, arba jų žodžiai ištraukti iš konteksto taip, kad reiškia visai ką kita.
Kai matote citatą, pabandykite ją pagooglinti. Įdėkite kabutes ir ieškokite tikslios frazės. Dažnai paaiškės, kad arba tokios citatos niekur kitur nėra, arba ji yra dalis ilgesnio pareiškimo, kuris keičia prasmę.
Su ekspertais dar įdomiau. „Gydytojas teigia…” – bet koks gydytojas? Ar tai pripažintas specialistas toje srityje, ar dantų gydytojas, komentuojantis virusologiją? Ar jis iš tikrųjų dirba ten, kur teigiama? Ar jo nuomonė atitinka platesnės mokslininkų bendruomenės konsensusą?
Tikri ekspertai paprastai turi skaitmeninį pėdsaką – publikacijas, profesinius profilius, universiteto svetainėje esančią informaciją. Jei „ekspertas” neturi jokios patikrinamos istorijos – būkite atsargūs.
Dar vienas triukas – ieškoti originalaus šaltinio. Jei rašoma „užsienio žiniasklaida praneša”, pabandykite rasti tą originalų pranešimą. Dažnai paaiškėja, kad arba jo nėra, arba jis sako kažką visai kitko.
Datos ir kontekstas: kada tai iš tikrųjų įvyko
Vienas iš subtiliausių dezinformacijos būdų – pateikti tikrą informaciją, bet netinkamu laiku ar kontekstu. Sena nuotrauka, senas straipsnis, seniai pasakyta citata – visa tai gali būti panaudota sukurti klaidingą įspūdį apie dabartinius įvykius.
Visada žiūrėkite į publikacijos datą. Jei jos nėra – jau įtartina. Jei data yra, bet straipsnis kalba apie „šiandien” ar „neseniai” įvykusius dalykus – patikrinkite, ar tikrai tai šviežia informacija.
Socialiniuose tinkluose ypač dažnai cirkuliuoja seni įrašai be datos konteksto. Kas nors pasidalina, prideda savo komentarą „žiūrėkite, kas vyksta!”, ir žmonės pradeda dalintis, manydami, kad tai šviežia naujiena. O iš tikrųjų tai gali būti prieš metus ar net dešimtmetį įvykęs dalykas.
Praktinis patarimas: kai matote įdomų teiginį ar faktą, pabandykite jį pagooglinti su data. Pavyzdžiui, jei rašoma apie politiko pareiškimą, ieškokite to pareiškimo su konkrečia data. Dažnai paaiškės, kad kontekstas buvo visai kitoks, arba vėliau tas pats asmuo savo poziciją patikslino.
Patikrinkite faktų tikrintojus (bet protingai)
Daugelyje šalių veikia nepriklausomos faktų tikrinimo organizacijos. Lietuvoje tai „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „Full Fact” ir kiti. Šie šaltiniai gali būti labai naudingi, bet svarbu suprasti, kaip jais naudotis.
Pirma, faktų tikrintojai negali patikrinti absoliučiai visko. Jie dažniausiai fokusuojasi į plačiai paplitusius teiginius ar visuomeniškai svarbias temas. Taigi jei nerasite konkretaus teiginio jų svetainėse, tai nereiškia, kad jis tikras – tiesiog gal dar niekas jo netikrino.
Antra, skaitykite visą faktų tikrinimo straipsnį, ne tik verdiktą. Dažnai situacija būna sudėtingesnė nei „tiesa” ar „melas” – gali būti „iš dalies tiesa”, „klaidinantis kontekstas”, „neįmanoma patikrinti” ir t.t. Niuansai svarbu.
Trečia, būkite atsargūs su „faktų tikrintojais”, kurie patys nėra patikimi. Kai kurios dezinformacijos svetainės kuria savo „faktų tikrinimo” skyrius, kad atrodytų patikimiau. Tikrų faktų tikrintojų organizacijos paprastai yra skaidrios dėl savo metodologijos, finansavimo šaltinių ir turi aiškius redakcinius standartus.
Geras būdas – pasitikrinti, ar faktų tikrintojų organizacija yra tarptautinio faktų tikrintojų tinklo (IFCN) narė. Tai reiškia, kad ji laikosi tam tikrų profesinių standartų.
Klauskite savęs: cui bono – kam tai naudinga?
Šis lotyniškas posakis „kam tai naudinga?” yra vienas galingiausių įrankių kovoje su dezinformacija. Kai matote įtartiną informaciją, pagalvokite – kam būtų naudinga, kad žmonės tuo tikėtų?
Dezinformacija retai būna atsitiktinė. Dažniausiai už jos stovi konkretūs interesai: politiniai, ekonominiai, ideologiniai. Kas nors nori, kad jūs manytumėte tam tikru būdu, balsuotumėte tam tikrai, pirktumėte ar nepirktumėte tam tikrų produktų, nepasitikėtumėte tam tikromis institucijomis.
Pavyzdžiui, jei matote straipsnį, kuris sako, kad visi tradiciniai vaistai neveikia ir reikia pirkti tam tikrą „natūralų” produktą – pasižiūrėkite, ar straipsnio pabaigoje nėra nuorodos į tą produktą. Jei yra – tai greičiausiai ne objektyvi informacija, o maskuota reklama.
Arba jei matote labai neigiamą informaciją apie tam tikrą politiką ar partiją – pagalvokite, ar tai nepublikuota konkuruojančios politinės jėgos ar jos rėmėjų. Tai nereiškia, kad informacija būtinai klaidinga, bet turėtumėte ją patikrinti ypač atidžiai.
Svarbu suprasti: tai, kad kažkas turi interesą skleisti tam tikrą informaciją, dar nereiškia, kad ta informacija melaginga. Bet tai reiškia, kad turėtumėte būti atsargesni ir ieškoti nepriklausmo patvirtinimo iš kitų šaltinių.
Kaip gyventi su sveiku skepticizmu ir nepasiduoti cinizmui
Žinau, ką galvojate. Jei reikia viską tikrinti, abejoti kiekviena naujiena, ieškoti patvirtinimų – ar nevirsite paranoiku? Ar neprarasite gebėjimo tiesiog pasitikėti informacija?
Atsakymas – ne, jei darote tai protingai. Sveiko skepticizmo tikslas nėra abejoti viskuo, o ugdyti geresnį informacinį imunitetą. Kaip ir su fiziniu imunitetu – jums nereikia gyventi steriliam burbule, bet pravartu laikytis pagrindinių higienos taisyklių.
Praktikoje tai reiškia kelis paprastus įpročius. Pirma, turėkite kelis patikimus informacijos šaltinius ir reguliariai juos skaitykite. Taip sukursite bazę, pagal kurią galėsite vertinti kitą informaciją. Antra, prieš dalindamiesi kažkuo, ypač jei tai emociškai įkrauta, sustokite ir pagalvokite. Trečia, pripažinkite, kad kartais tiesiog nežinote – ir tai normalu.
Vienas iš didžiausių pavojų kovojant su dezinformacija – nuslydimas į cinizmą, kai pradedi manyti, kad „visi meluoja” ir „niekuo negalima tikėti”. Tai taip pat žalinga kaip ir naivus visų informacijos priėmimas. Tiesa yra kažkur per vidurį – dauguma žurnalistų ir naujienų organizacijų stengiasi dirbti sąžiningai, bet klaidos ir manipuliacijos vis tiek pasitaiko.
Galiausiai, nebijokite pripažinti, kai suklydote. Visi kartais patikime klaidinga informacija ir ja pasidalijame. Svarbu ne tai, o kaip reaguojate, kai sužinote tiesą. Ar ištrinate klaidingą įrašą? Ar pasidalinate patikslinimu? Ar mokotės iš klaidos? Būtent taip formuojasi sveika informacinė aplinka.
Dezinformacija niekur nedings – ji buvo visada, tik dabar turi galingesnius platinimo įrankius. Bet ir mes turime galingesnius patikrinimo įrankius. Kelios minutės kritinio mąstymo ir paprasto googlinto gali apsaugoti jus nuo klaidingos informacijos ir padėti kitiems daryti tą patį. Ir tai nėra paranoja ar perdėtas atsargumas – tai tiesiog šiuolaikinio žmogaus skaitmeninis raštingumas, be kurio XXI amžiuje sunku apsieiti.