Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugė pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad mikrobanginės krosnelės naikina maisto maistines medžiagas. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, citatos, net kažkokios „mokslinės” lentelės. Tik kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad visa tai – grynas prasimanymas, paremtas iškraipytais tyrimų duomenimis ir ištrauktomis iš konteksto citatom.
Šiandien tokių situacijų tūkstančiai. Socialiniai tinklai, naujienlaiškiai, žinių portalai – visur srūva informacijos srautas, kuriame tikros naujienos susipina su pustiesiomis, manipuliacijomis ir visišku melu. Problema ta, kad dezinformacija nebeatrodo kaip anksčiau – ji nebėra akivaizdžiai kvailas melas su rašybos klaidomis. Dabar ji profesionali, gerai supakuota, kartais net sunkiai atskiriama nuo tikrų naujienų.
Statistika rodo, kad per 60 procentų žmonių bent kartą per mėnesį susiduria su klaidinančia informacija, o apie trečdalis ją netyčia paskirsto toliau. Tai nėra vien senelių problema – jaunimas taip pat puola į pinkles, ypač kai informacija patvirtina jų įsitikinimus ar sukelia stiprias emocijas.
Emocinis krūvis kaip pirmasis raudonas signalas
Vienas patikimiausių būdų atpažinti dezinformaciją – pastebėti, kaip ji veikia jūsų emocijas. Jei straipsnis ar įrašas iškart sukelia stiprų pyktį, baimę, pasipiktinimą ar net euforišką džiaugsmą – sustokite. Būtent taip veikia dauguma dezinformacijos: ji siekia ne informuoti, o sukelti reakciją.
Pavyzdžiui, antraštė „ŠOKAS: Vyriausybė slapta planuoja uždrausti…” jau pati savaime turėtų kelti įtarimą. Tikros naujienos paprastai naudoja neutralesnę kalbą. Žinoma, ir rimti žiniasklaidos kanalai kartais naudoja emocingus žodžius, bet jie dažniausiai pagrįsti faktais, kuriuos galima patikrinti.
Praktiškai tai taikykite taip: kai kažkas jus stipriai sujaudina internete, prieš spustelėdami „bendrinti”, padarykite gilų įkvėpimą ir suskaičiuokite iki dešimties. Paklauskite savęs: kodėl šis tekstas taip veikia mano emocijas? Ar čia ne manipuliacija? Dažnai vien šis paprastas sustojimas padeda išvengti dezinformacijos platinimo.
Taip pat atkreipkite dėmesį į kalbos stilių. Jei tekstas kupinas dramatiškų palyginimų, absoliutinių teiginių („visi žino”, „niekas neabejoja”, „visada taip būna”), tai greičiausiai ne objektyvi žurnalistika. Tikroji žurnalistika pripažįsta niuansus, pateikia skirtingas nuomones, vengia kategoriškai skambančių teiginių.
Šaltinio tikrinimas: kas už to stovi
Antrasis žingsnis – išsiaiškinti, kas publikuoja informaciją. Tai skamba savaime suprantama, bet praktikoje daugelis žmonių to nedaro. Matome įdomią antraštę, perskaitome tekstą, pasidalijame – ir tiek. Niekas nepasižiūri, kas tas šaltinis.
Pradėkite nuo paprasto Google paieškos. Įveskite svetainės pavadinimą kartu su žodžiais „patikimumas” ar „fake news”. Dažnai iškart rasite informacijos, ar tas šaltinis žinomas kaip dezinformacijos skleidėjas. Yra net specialios svetainės, kurios seka nepatikimus šaltinius – nors Lietuvoje tokių išteklių dar nedaug, tarptautiniu mastu jų nemažai.
Pažiūrėkite į svetainės „Apie mus” skiltį. Rimtos žiniasklaidos organizacijos aiškiai nurodo, kas jos, kaip jos finansuojamos, kas už jų stovi. Jei tokios informacijos nėra arba ji miglota – tai jau įtartina. Taip pat patikrinkite kontaktus: ar yra tikras adresas, telefonas, el. paštas? Dezinformacijos svetainės dažnai slepia tokią informaciją.
Dar vienas triukas – pažiūrėti į domeną. Kartais dezinformacijos skleidėjai kuria svetaines, kurios atrodo panašios į žinomas žiniasklaidos priemones. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar panašiai. Smulkmena, bet svarbi.
Socialiniuose tinkluose atkreipkite dėmesį į paskyros amžių ir aktyvumą. Jei paskyra sukurta prieš kelias savaites ir skelbia tik vieną temą, nuolat kartoja tuos pačius teiginius – greičiausiai tai ne tikras asmuo, o dezinformacijos skleidėjas.
Nuotraukų ir vaizdo įrašų patikrinimas
Vaizdinis turinys ypač klastingas, nes mes linkę juo pasitikėti. Matome nuotrauką – ir atrodo, kad tai įrodymas. Bet šiandien nuotraukas ir vaizdo įrašus manipuliuoti tapo neįtikėtinai paprasta.
Vienas paprasčiausių būdų patikrinti nuotrauką – naudoti atvirkštinę paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur dar ji pasirodo internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandieninė” nuotrauka iš tiesų padaryta prieš kelerius metus visai kitame kontekste. Pavyzdžiui, nuotrauka, kuri tariamai rodo protestą Lietuvoje, gali būti iš Lenkijos ar net Pietų Amerikos.
Yandex taip pat turi atvirkštinės paieškos funkciją, ir kartais ji veikia net geriau nei Google, ypač su Rytų Europos turiniu. TinEye – dar viena naudinga priemonė, kuri specializuojasi būtent nuotraukų paieškoj.
Su vaizdo įrašais sudėtingiau, bet irgi įmanoma. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į smulkmenas: ar data ir laikas vaizdo įraše atitinka tai, ką teigia tekstas? Ar matoma aplinka tikrai atitinka nurodytą vietą? Kartais užtenka paprasčiausio loginio mąstymo – jei vaizdo įraše matosi vasariški drabužiai ir žaliuojantys medžiai, o teigiama, kad tai nufilmuota žiemą, kažkas čia negerai.
Deepfake technologija tampa vis sudėtingesne problema. Dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai gali atrodyti neįtikėtinai realistiški. Bet vis dar yra ženklų, į kuriuos galima atkreipti dėmesį: nenatūralūs veido judesiai, keistas mirksėjimas arba jo nebuvimas, garso ir lūpų judesių neatitikimas, keisti šešėliai ar apšvietimas.
Kryžminis faktų tikrinimas ir kontekstas
Vienas svarbiausių principų – niekada nepasitikėti vienu šaltiniu. Jei matote svarbią naujieną, ieškokite, ar apie tai rašo kiti patikimi šaltiniai. Jei tai tikrai svarbus įvykis, jį turėtų aprašyti ne vienas portalas.
Bet čia svarbu suprasti skirtumą tarp nepriklausomo patvirtinimo ir paprasto kopijavimo. Dažnai dezinformacija plinta būtent todėl, kad vienas šaltinis nukopijuoja iš kito, tas – iš trečio, ir taip susidaro iliuzija, kad „visi apie tai rašo”. Iš tikrųjų visi tiesiog perrašė tą patį nepatikrintą teiginį.
Ieškokite pirminių šaltinių. Jei straipsnyje rašoma, kad „tyrimas parodė”, suraskite tą tyrimą. Jei cituojamas politikas, pažiūrėkite pilną jo kalbą ar interviu. Labai dažnai citatos ištraukiamos iš konteksto arba net visiškai iškraipytos.
Kontekstas apskritai yra kritiškai svarbus. Statistika be konteksto gali būti labai klaidinanti. Pavyzdžiui, teiginys „nusikalstamumas išaugo 50 procentų” skamba baisiai, bet jei bazinis skaičius buvo labai mažas (tarkime, nuo 2 iki 3 atvejų), tai visai kita istorija. Arba jei augimas matuojamas nuo neįprasto nuosmukio praėjusiais metais.
Lietuvoje yra keletas iniciatyvų, kurios tikrina faktus. „Delfi” turi „Melo detektorių”, „15min” – faktų tikrinimo skyrių. Nors jie nepatikrina visko, bet dažniausiai viralias dezinformacijas sugauna. Verta pasitikrinti šiuose šaltiniuose, ypač jei informacija atrodo įtartina.
Datos ir laiko žymų svarba
Vienas dažniausių dezinformacijos triukų – senos naujienos pateikiamos kaip šviežios. Tai ypač veiksminga socialiniuose tinkluose, kur žmonės dažnai net nepasižiūri į datą.
Visada patikrinkite, kada straipsnis ar įrašas buvo publikuotas. Jei datos nėra – tai jau įtartina. Rimti žiniasklaidos šaltiniai visada nurodo tikslų publikavimo laiką. Jei matote tik „prieš kelias dienas” ar panašius neaiškius nurodymus, būkite atsargūs.
Senos naujienos gali būti naudojamos manipuliacijai keliais būdais. Kartais tai daroma tyčia – norima sukelti reakciją į įvykį, kuris jau seniai pamirštas. Kartais tai atsitinka netyčia – žmonės randa seną straipsnį, nesuprato, kad jis senas, ir paskirsto kaip naujieną.
Ypač problemiška tai tampa krizių metu. Per pandemiją daugybę kartų matėme, kaip senos nuotraukos iš ligoninių ar eilių buvo naudojamos kaip „įrodymas” dabartinės situacijos. Per karus ar konfliktus tas pats – seni vaizdai iš visai kitų įvykių pateikiami kaip šviežios naujienos.
Paprastas būdas tai patikrinti – nukopijuoti antraštę ar pagrindinį teiginį ir įklijuoti į Google paiešką su datų filtru. Taip galite pamatyti, ar apie tai buvo rašoma anksčiau, ir jei taip – kada.
Ekspertų nuomonės ir autoriteto manipuliacija
Dezinformacija dažnai remiasi tariamais „ekspertais” ar „tyrimais”, kurie iš tikrųjų tokie nėra. Tai veikia, nes mes natūraliai linkę pasitikėti žmonėmis, kurie atrodo žinantys, ką kalba.
Kai matote citatą iš „eksperto”, pasidomėkite, kas tas žmogus. Ar jis tikrai yra ekspertas toje srityje, apie kurią kalba? Gydytojas gali būti ekspertas medicinoje, bet ne klimato kaitos klausimais. Inžinierius gali puikiai išmanyti technologijas, bet ne epidemiologiją. Deja, dažnai matome, kaip žmonės su akademiniais titulais pasisako apie dalykus, kuriuose jie nėra kompetentingi.
Patikrinkite, ar tas ekspertas pripažįstamas savo srities bendruomenės. Ar jis dirba rimoje institucijoje? Ar publikuoja mokslinius straipsnius? Ar kiti ekspertai su juo sutinka? Vienas nesutinkantis ekspertas prieš dešimtis sutinkančių – tai ne „alternatyvi nuomonė”, tai tiesiog marginalas.
Būkite atsargūs su neaiškiais titulais. „Tarptautinis tyrėjas”, „nepriklausomas mokslininkas”, „žinomas specialistas” – tokie apibrėžimai dažnai nieko nereiškia. Tikri ekspertai turi konkrečias pozicijas, dirba konkrečiose institucijose, turi patikrinamus pasiekimus.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kaip cituojami tyrimai. Ar nurodomas tikslus tyrimo pavadinimas, autoriai, kur jis publikuotas? Ar galite tą tyrimą rasti ir perskaityti? Jei ne – greičiausiai to tyrimo arba nėra, arba jis labai iškraipytas.
Kai dezinformacija tampa sudėtinga: pilkosios zonos
Ne viskas yra juoda ar balta. Kartais sunkiausia atpažinti ne visišką melą, o pustiesas – informaciją, kuri iš dalies teisinga, bet pateikta taip, kad sukuria klaidingą įspūdį.
Vienas dažniausių tokių atvejų – selektyvus faktų pateikimas. Pasirenkama tik tai, kas palaiko tam tikrą naratyvą, o visa kita nutylima. Pavyzdžiui, rašoma apie neigiamus vakcinų šalutinius poveikius, bet neminima, kad jie itin reti, o ligos padariniai nepalyginamai pavojingesni. Techniškai visa pateikta informacija gali būti teisinga, bet bendras vaizdas – iškraipytas.
Kitas variantas – korektiška informacija, bet klaidinantis kontekstas. Pavyzdžiui, rašoma, kad tam tikroje šalyje padaugėjo nusikaltimų po to, kai buvo priimti pabėgėliai. Tai gali būti statistiškai tiesa, bet jei nutylima, kad nusikalstamumas augo visur dėl ekonominės krizės, o ne dėl pabėgėlių, vaizdas tampa iškraipytas.
Tokiais atvejais padeda platesnis kontekstas. Ieškokite ne tik patvirtinančios, bet ir prieštaraujančios informacijos. Skaitykite ne tik vieną straipsnį, bet kelias skirtingas perspektyvas. Tai užima daugiau laiko, bet leidžia susidaryti tikrą vaizdą.
Taip pat būkite atsargūs su savo pačių patvirtinimo šališkumu. Mes visi linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus. Jei kažkas puikiai atitinka tai, ką jau manote, būkite ypač kritiški – galbūt jūs tiesiog norite, kad tai būtų tiesa.
Kaip tapti atspariems informaciniam triukšmui
Visi šie metodai veikia, bet tik jei juos naudojate. Problema ta, kad tikrinimas reikalauja pastangų, o mūsų smegenys mėgsta taupyti energiją. Todėl svarbu išsiugdyti įpročius, kurie taptų automatiniais.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Nebūtina tikrinti kiekvienos naujienos, kurią matote. Bet kai ruošiatės kažką pasidalinti, kai kažkas jus stipriai sujaudino, kai informacija atrodo labai svarbi – sustokite ir patikrinkite. Bent vieną ar du iš minėtų metodų pritaikykite. Su laiku tai taps įpročiu.
Mokykite ir kitus, ypač vyresnius šeimos narius, kurie dažnai labiau pažeidžiami dezinformacijai. Bet darykite tai atsargiai – niekas nemėgsta jaustis kvailas ar būti pamokomas. Geriau pasidalinkite įdomiais atvejais, kaip patys ką nors patikrinote, nei tiesiai sakykite „tai melas, kaip tu gali tuo tikėti”.
Svarbu suprasti, kad dezinformacijos kūrėjai nuolat tobulėja. Metodai, kurie veikia šiandien, rytoj gali būti nebepakankami. Dirbtinis intelektas, deepfake technologijos, vis sudėtingesnės manipuliavimo technikos – visa tai reiškia, kad turime nuolat mokytis ir prisitaikyti.
Bet pagrindinis principas lieka tas pats: kritinis mąstymas. Nepriiminėkite informacijos aklai, net jei ji atrodo įtikinama. Klauskite, dvejokite, tikrinkite. Tai nesireiškia, kad turite tapti cinišku skeptiku, kuris netiki niekuo. Tai reiškia, kad turite būti protingas vartotojas, kuris supranta, kaip veikia šiuolaikinė informacinė erdvė.
Galiausiai, pripažinkite, kad kartais suklysite. Visi kartais patikime dezinformacija – tai normalu. Svarbu ne niekada nesuklysti, o sugebėti pripažinti klaidą, kai ją pastebite, ir neplatinti jos toliau. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esąs melas, drąsiai ištrinskite ir atsiprašykite. Tai ne silpnybės, o brandos ženklas.
Informacijos higiena turėtų tapti tokia pat natūralia kaip ir fizinė higiena. Mes plaunamės, valomės dantis, rūpinamės savo kūnu. Taip pat turėtume rūpintis tuo, ką „valgome” informaciškai. Nes blogos kokybės informacija gali užkrėsti mūsų mąstymą ne mažiau nei blogos kokybės maistas – mūsų kūną.