Kodėl rytinis sparnas tapo prioritetu
Dar prieš dešimtmetį kalbos apie masyvų NATO karių dislokavimą Baltijos šalyse ar Lenkijoje daugeliui atrodė kaip šaltojo karo nostalgija. Aljanso vadovybė mieliau kalbėjo apie partnerystę su Rusija, bendras pratybas, diplomatijos kanalus. Viskas pasikeitė 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karo veiksmus rytų Ukrainoje. Tačiau net ir tada reakcija buvo santūri – simboliniai batalionai, rotaciniai kariai, daug kalbų apie „raminamąjį buvimą”.
2022-ųjų vasario 24-oji viską apvertė aukštyn kojomis. Rusijos invazija į Ukrainą privertė NATO ne tik perkainoti savo rytinę flangą, bet ir iš esmės permąstyti, ką reiškia kolektyvinė gynyba XXI amžiuje. Nuo to momento rytinis sparnas – terminas, apimantis valstybes nuo Estijos šiaurėje iki Rumunijos ir Bulgarijos pietuose – tapo ne tik politiniu prioritetu, bet ir realaus karinio planavimo ašimi.
Šiandien situacija yra tokia: NATO rytiniame sparne dislokuota daugiau karių nei bet kada po Šaltojo karo pabaigos. Tačiau ar to pakanka? Ar struktūra, kurią aljanso nariai stato šiandien, atitinka realius grėsmės scenarijus? Ir ką visa tai reiškia konkrečiai Lietuvai, Latvijai, Estijai?
Nuo „tripwire” logikos prie realios gynybos
Ilgus metus NATO rytinės flanko gynybos koncepcija buvo grįsta vadinamąja „tripwire” – spąstų vielos – logika. Idėja paprasta: nedidelės tarptautinės pajėgos dislokuojamos taip, kad bet koks puolimas automatiškai reikštų susidūrimą su kelių šalių kariais. Tai turėjo atgrasyti agresorių, nes bet koks smūgis taptų smūgiu visam aljansui.
Problema ta, kad šis modelis buvo grįstas prielaida, jog Rusija yra racionali valstybė, kuri skaičiuoja kaštus ir naudą. 2022-ieji parodė, kad tokia prielaida gali būti klaidinga. Be to, kariniai ekspertai jau seniai atkreipė dėmesį į vadinamąją „Suwalki koridoriaus” problemą – siaurą sausumos juostą tarp Lenkijos ir Lietuvos, kurią Rusija teoriškai galėtų bandyti užblokuoti, atskiriant Baltijos šalis nuo likusios NATO teritorijos.
Štai kodėl po 2022-ųjų aljanso retorika ir praktika ėmė keistis. Vilniaus viršūnių susitikime 2023 metais NATO priėmė naujus gynybos planus – pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų turinčius konkrečius regioninius scenarijus ir aiškiai apibrėžtas pajėgų struktūras. Tai reiškia perėjimą nuo simbolinio buvimo prie to, ką kariški vadina „forward defence” – gynybos pirmajame kontakto taške, o ne atsitraukimo ir kontrpuolimo strategijos.
Praktiškai tai reiškia: daugiau karių, daugiau technikos, daugiau infrastruktūros. Ir svarbiausia – permanentinis buvimas vietoj rotacinio.
Skaičiai, kurie kalba patys už save
Pažvelkime į konkrečius faktus. Iki 2022-ųjų NATO rytiniame sparne buvo dislokuoti keturi batalionų dydžio koviniai grupuotės – po vieną Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Kiekviena grupuotė – apie 1000–1500 karių. Tai buvo vadinamoji „Enhanced Forward Presence” (EFP) iniciatyva, pradėta po 2016-ųjų Varšuvos viršūnių susitikimo.
Po 2022-ųjų šis modelis buvo išplėstas. Pietiniame sparne – Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Slovakijoje – taip pat atsirado kovinės grupuotės. Bendras karių skaičius rytiniame sparne išaugo kelis kartus. Vien Lenkijoje šiandien yra daugiau nei 10 000 JAV karių, o tai yra didžiausias amerikiečių karinis kontingento dydis šalyje per visą jos narystės NATO istoriją.
Lietuvoje situacija taip pat pasikeitė dramatiškai. Vokietija, kuri vadovauja EFP grupuotei Lietuvoje, paskelbė apie planus dislokuoti čia visą brigadą – apie 5000 karių. Tai būtų pirmasis toks didelis Vokietijos karinis kontingento dislokavimas užsienyje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Brigados štabas jau veikia Vilniuje, o karių skaičius nuolat auga.
Latvijoje Kanada vadovauja kovinei grupuotei, kuri taip pat plečiama iki brigados lygio. Estijoje Jungtinė Karalystė veda savo kontingentą, kuris taip pat stiprinamas. Skaičiai auga, tačiau ekspertai primena: Rusija rytiniame pasienyje gali sutelkti kur kas daugiau pajėgų per trumpą laiką.
Infrastruktūra – nepastebimai svarbus elementas
Kariai be infrastruktūros yra kaip ugniagesiai be vandens. Tai gali skambėti banaliai, tačiau NATO rytinio sparno stiprinimas susiduria su labai konkrečia problema: dešimtmečius čia nebuvo investuojama į karinę infrastruktūrą, nes jos tiesiog nereikėjo.
Keliai, tiltai, geležinkeliai – visa tai Baltijos šalyse ir Lenkijoje buvo statoma pagal civilinius standartus. Sunkioji karinė technika – tankai, savaeigiai pabūklai, sunkiosios transporto priemonės – dažnai tiesiog per sunki arba per plati daugeliui vietinių kelių. Tiltai neišlaiko reikiamo svorio. Geležinkelių vėžė Baltijos šalyse yra rusiška – platesnė nei Vakarų Europoje, o tai reiškia, kad technika iš Vokietijos ar Prancūzijos negali tiesiogiai atvykti traukiniu.
Štai kodėl „Rail Baltica” projektas – greitasis geležinkelis europine vėže nuo Talino iki Varšuvos – yra ne tik ekonominis, bet ir strateginis projektas. Jis leis per kelias dienas, o ne savaites, perkelti karius ir techniką iš Vakarų Europos į Baltijos šalis. Projektas vėluoja, kainuoja daugiau nei planuota, tačiau jo strateginė reikšmė neginčijama.
Be to, statomi nauji kariniai bazių kompleksai. Lietuvoje Rukloje esanti bazė plečiama, statomi nauji kareiviniai, sandėliai, techninės aptarnavimo patalpos. Panašūs darbai vyksta Latvijoje ir Estijoje. Lenkija investuoja milijardus į karinę infrastruktūrą – šalis šiuo metu išleidžia gynybai apie 4% BVP, kas yra rekordas tarp NATO narių.
Praktinė rekomendacija šalims, kurios nori prisidėti: investicijos į dvejopo naudojimo infrastruktūrą – kelius, tiltus, uostus, oro uostus – yra vienas efektyviausių būdų stiprinti gynybą, neišleidžiant pinigų vien tik ginklams.
Oro gynyba ir jūrų dimensija
Sausumos pajėgos yra tik viena dalis. NATO rytinio sparno stiprinimas apima ir oro gynybos sistemų dislokavimą, ir jūrų pajėgų aktyvumą Baltijos bei Juodojoje jūrose.
Oro gynyba yra ypač jautri tema Baltijos šalims. Jų oro erdvė yra maža, o Rusijos oro pajėgos Kaliningrado srityje ir Sankt Peterburgo apylinkėse gali pasiekti Baltijos šalių sostines per kelias minutes. Tai reiškia, kad tradiciniai oro gynybos modeliai – aptikti, identifikuoti, reaguoti – tiesiog neveikia, kai laiko yra tiek mažai.
Štai kodėl NATO oro policijos misija Baltijos šalyse, veikianti nuo 2004 metų, buvo sustiprina. Naikintuvai dabar bazuojami ne tik Šiauliuose, bet ir Ämari oro bazėje Estijoje bei Lielvārdės bazėje Latvijoje. Be to, dislokuotos Patriot ir NASAMS tipo oro gynybos sistemos, galinčios numušti balistines raketas ir sparnuotąsias raketas.
Jūrų dimensija taip pat svarbi. Baltijos jūra yra pusiau uždara – Rusija turi prieigą per Kaliningradą ir Sankt Peterburgą, tačiau NATO šalys kontroliuoja Danijos sąsiaurius, per kuriuos vieninteliai galima patekti į Šiaurės jūrą. Tai strateginis pranašumas. NATO laivynai reguliariai vykdo pratybas Baltijos jūroje, o Suomijos ir Švedijos įstojimas į aljansą iš esmės pakeitė strateginę situaciją – dabar Baltijos jūra yra beveik visiškai apsuptas NATO vandenynas.
Juodojoje jūroje situacija sudėtingesnė. Rusija kontroliuoja didžiąją dalį Ukrainos pakrantės, o Montrė konvencija riboja ne Juodosios jūros valstybių laivynų buvimą šiame regione. Rumunija ir Bulgarija yra NATO narės, tačiau jų jūrų pajėgos yra ribotos. Tai vienas silpniausių rytinio sparno taškų.
Nacionalinės gynybos stiprinimas – ne tik NATO reikalas
Svarbu suprasti: NATO rytinio sparno stiprinimas nėra tik aljanso reikalas. Kiekviena šalis turi atlikti savo namų darbus. Ir čia situacija tarp rytinio sparno narių labai skiriasi.
Lenkija yra ryškiausias pavyzdys. Šalis ne tik pasiekė 4% BVP gynybai, bet ir aktyviai perka ginkluotę – iš JAV F-35 naikintuvus, iš Pietų Korėjos K2 tankus ir K9 savaeigius haubicas, iš Jungtinės Karalystės HIMARS sistemas. Lenkija kuria vieną didžiausių sausumos armijų Europoje – planuojama turėti 300 000 karių. Tai rimtas signalas.
Baltijos šalys taip pat didina gynybos išlaidas. Estija jau seniai išleidžia daugiau nei 2% BVP gynybai, Lietuva ir Latvija šį rodiklį pasiekė ir viršijo po 2022-ųjų. Lietuva perka Boxer šarvuočius, modernizuoja artileriją, kuria naujus karinius dalinius. Tačiau dydžio problema išlieka – trys Baltijos šalys kartu turi mažiau gyventojų nei Lenkijos Mazovijos vaivadija.
Štai kodėl šauktinių kariuomenės klausimas vėl tapo aktualus. Lietuva atnaujino privalomąją karo tarnybą dar 2015-aisiais. Latvija tai padarė 2023-aisiais. Estijoje šauktinių sistema veikė visą laiką. Tai reiškia, kad šios šalys turi mobilizacinį rezervą – žmones, kurie žino, kaip laikyti ginklą ir veikti kartu.
Praktinis patarimas piliečiams: dalyvavimas civilinės gynybos mokymuose, pirmosios pagalbos kursuose, šaulių organizacijose – tai ne tik patriotizmo demonstravimas, bet ir realus indėlis į šalies gynybinį pajėgumą. Ukrainos patirtis parodė, kad motyvuoti ir bent minimaliai apmokyti civiliai gali atlikti svarbų vaidmenį.
Finansavimo dilemos ir politiniai ginčai
Pinigai – tai visada jautri tema. NATO rytinio sparno stiprinimas kainuoja daug, ir ne visos aljanso narės yra vienodai entuziastingos.
Ilgus metus 2% BVP gynybai buvo tik teorinis tikslas, kurį pasiekdavo tik kelios šalys. Po 2022-ųjų situacija pasikeitė – dauguma NATO narių pasiekė arba artėja prie šio rodiklio. Tačiau net ir 2% nėra vienodai vertingi: 2% Vokietijos BVP yra kur kas daugiau nei 2% Latvijos BVP absoliučiais skaičiais.
Vokietija – didžiausia Europos ekonomika – ilgus metus buvo kritikuojama dėl per mažų gynybos išlaidų. Po 2022-ųjų Berlynas paskelbė „Zeitenwende” – lūžio momentą – ir pradėjo masiškai investuoti į gynybą. Tačiau biurokratija, politiniai ginčai ir pramonės pajėgumų trūkumas lėtina procesą. Vokietijos pažadas dislokuoti brigadą Lietuvoje vis dar tik iš dalies įgyvendintas.
JAV vaidmuo yra esminis, tačiau ir neapibrėžtas. Amerikos karių buvimas rytiniame sparne yra stipriausias atgrasinimo signalas. Tačiau Vašingtone politinė situacija kinta – kai kurie politikai kelia klausimus apie NATO finansavimą ir Europos gynybos savarankiškumą. Tai verčia Europos sąjungininkus rimčiau galvoti apie savo gynybinį pajėgumą be JAV paramos.
Europos gynybos pramonė – atskira problema. Po Šaltojo karo pabaigos daugelis gynybos gamyklų buvo uždarytos arba sumažintos. Šaudmenų gamybos pajėgumai yra nepakankamos. Ukrainos karas parodė, kad šiuolaikinis aukšto intensyvumo konfliktas sunaudoja šaudmenis tokiu tempu, kurio Europos pramonė tiesiog negali kompensuoti. Tai rimta struktūrinė problema, kurią spręsti užtruks metai, jei ne dešimtmečiai.
Rytinis sparnas rytoj – tarp vilčių ir realybės
NATO rytinio sparno stiprinimas yra procesas, o ne įvykis. Tai reiškia, kad vertinti jį reikia ne pagal tai, kas jau padaryta, bet pagal tai, kur einame ir ar kryptis teisinga.
Teigiama pusė: per pastaruosius dvejus metus nuveikta daugiau nei per ankstesnį dešimtmetį. Karių skaičius augo, infrastruktūra gerėja, gynybos planai tapo konkretesni. Suomija ir Švedija prisijungė prie aljanso, o tai iš esmės pakeitė strateginę situaciją šiaurėje. Baltijos jūra tapo NATO ežeru. Šalių, pasiekusių 2% BVP gynybai, skaičius išaugo nuo kelių iki daugiau nei dvidešimties.
Tačiau problemos išlieka. Gynybos pramonės pajėgumai nepakankamos. Kai kurios šalys vis dar nenoriai investuoja į gynybą. Politiniai nesutarimai dėl Ukrainos paramos kelia klausimų apie aljanso vienybę. Rusija, nepaisant nuostolių Ukrainoje, išlaiko didžiulį karinį potencialą ir aktyviai modernizuoja savo kariuomenę.
Svarbiausia pamoka, kurią galima išmokti iš pastarųjų metų: atgrasymas veikia tik tada, kai yra tikras. Simboliniai gestai, rotaciniai batalionai ir politinės deklaracijos neužtenka, jei priešas mano, kad aljansas nėra pasiryžęs ginti kiekvieną centimetrą savo teritorijos. Štai kodėl permanentinis karių buvimas, realūs gynybos planai ir investicijos į infrastruktūrą yra ne tik kariniai, bet ir politiniai signalai.
Piliečiams, gyvenantiems rytiniame sparne, svarbu suprasti: jų saugumas priklauso ne tik nuo NATO sprendimų Briuselyje ar Vašingtone. Jis priklauso nuo to, ar jų šalys investuoja į gynybą, ar piliečiai yra pasiruošę prisidėti prie šalies gynybos, ar visuomenė supranta grėsmes ir yra pasiryžusi joms priešintis. Ukraina parodė, kad net ir prieš didžiulę agresiją galima atlaikyti – jei yra valia, pasiruošimas ir tarptautinė parama. Rytinis sparnas šiandien yra stipresnis nei bet kada per pastaruosius tris dešimtmečius. Klausimas – ar tai pakankama, ir ar šis stiprinimas tęsis, nepaisant politinių vėjų kaitos.