Regioninė žiniasklaida – ne tik verslo problema
Klaipėdos rajone uždaromas vietinis laikraštis. Molėtuose nebelieka radijo stoties. Šiauliuose redakcija sumažėja per pusę. Tai ne atskiri įvykiai – tai sistemingas procesas, kuris vyksta jau daugiau nei dešimtmetį, tik pastaruoju metu įgavo pagreitį.
Dažniausiai girdimas paaiškinimas – reklamos rinkos sumažėjimas, skaitmenizacija, senėjanti auditorija. Visa tai tiesa. Bet tai tik simptomai, o ne liga.
Pinigai eina ten, kur eina dėmesys
Lietuvos reklamuotojai jau seniai suprato, kad pigiau ir efektyviau reklamuotis „Facebook” ar „Google”, nei mokėti vietiniam laikraščiui. Algoritmai leidžia pasiekti būtent tą žmogų, kuriam reikia – pagal amžių, vietą, pomėgius. Vietinis laikraštis tokios precizikos negali pasiūlyti.
Rezultatas paprastas: reklamos pajamos iš regioninės žiniasklaidos nuteka į tarptautines platformas, kurios Lietuvoje nemoka beveik jokių mokesčių ir tikrai nefinansuoja jokio žurnalisto Rokiškyje ar Skuode.
Valstybė – gelbėtoja ar problema?
Lietuvos valstybė regioninę žiniasklaidą remia – per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, per savivaldybių skelbimus, per įvairias programas. Bet čia slypi vienas iš didžiausių prieštaravimų.
Kai vietinis laikraštis priklauso nuo savivaldybės skelbimų ar dotacijų, redakcija neišvengiamai tampa priklausoma. Kritikuoti merą tampa sunkiau, kai jo sprendimas gali reikšti, kad kitą ketvirtį skelbimai atiteks kitam leidiniui. Tai ne teorija – žurnalistai patys apie tai kalba, tik retai viešai.
Taip regioninė žiniasklaida patenka į spąstus: be valstybės paramos ji miršta finansiškai, su ja – rizikuoja mirti žurnalistiškai.
Žmonės, kurie išvažiavo
Yra ir demografinis veiksnys, apie kurį kalbama mažiausiai. Regioninės žiniasklaidos auditorija – tai žmonės, kurie gyvena regionuose. O Lietuvos regionai tuštėja. Per pastaruosius du dešimtmečius daugelis mažesnių miestų prarado ketvirtadalį ar daugiau gyventojų.
Jaunesni žmonės išvažiuoja į Vilnių, Kauną arba į užsienį. Lieka vyresni, kurie dažnai nėra įpratę skaityti naujienų internete. Tai reiškia, kad regioniniai leidiniai turi auditoriją, kuri nemoka už skaitmeninį turinį, ir neturi auditorijos, kuri mokėtų.
Kai vietinės naujienos išnyksta – tai ne tik žurnalistikos problema
Tyrimai iš kitų šalių rodo, kad ten, kur nelieka vietinės žiniasklaidos, auga korupcija savivaldoje, mažėja rinkėjų aktyvumas, silpnėja bendruomenės ryšiai. Lietuvoje šio reiškinio dar rimtai netyrėme, bet nėra pagrindo manyti, kad pas mus būtų kitaip.
Kai Šilutėje ar Anykščiuose nebelieka žurnalisto, kuris sektų tarybos posėdžius, tikrintų viešųjų pirkimų dokumentus ar kalbintų paprastus žmones apie jų problemas – tas vakuumas nelieka tuščias. Jį užpildo gandai, socialiniai tinklai ir nepatikrinta informacija.
Kas iš tikrųjų žudo – ir ar galima sustabdyti
Regioninę žiniasklaidą žudo ne vienas žudikas, o kelių veiksnių kombinacija: technologijų gigantai, kurie pasiėmė reklamos rinką ir nieko negrąžino; demografinė krizė, kuri ištuštino regionus; priklausomybė nuo politiškai jautrios paramos; ir, galiausiai, skaitytojų įprotis tikėtis, kad žurnalistika yra nemokama.
Sprendimų yra – kai kurios šalys įvedė skaitmeninių platformų mokestį, kurio dalis nukreipiama į vietinę žiniasklaidą. Kitos kuria ne pelno siekiančius žiniasklaidos modelius, remiamus bendruomenių. Lietuva kol kas daugiausia diskutuoja.
Problema ta, kad regioninė žiniasklaida nėra pakankamai seksi tema, kad sulauktų rimto politinio dėmesio. Ji nėra pakankamai didelė verslo problema, kad pritrauktų investuotojus. Ir ji nėra pakankamai matoma Vilniuje, kad žmonės, priimantys sprendimus, jaustų jos nebuvimą. Tie, kurie jaučia – gyvena ten, kur balsai mažiausiai girdimi.