Kai visa tauta susitinka dainuodama
Yra tokių dalykų, kurie sunkiai pasiduoda racionaliam paaiškinimui. Dainų šventė – vienas iš jų. Bandai paaiškinti žmogui, kuris niekada nebuvo, kas tai yra – ir žodžiai kažkaip nepakankami. Sakai: tūkstančiai žmonių susirenkia ir dainuoja. Jis linkteli. Bet tai ne viskas. Tai net ne pusė to, kas iš tikrųjų vyksta.
Lietuvos dainų šventė – tai reiškinys, kuris egzistuoja kažkur tarp kultūros, politikos, tapatybės ir grynai žmogiško jausmo, kai stovi minioje ir supranti, kad esi kažko didesnio dalis. UNESCO tai pripažino 2003 metais, įtraukdama Baltijos šalių dainų ir šokių šventes į Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Bet skaičiai ir sąrašai čia mažai ką pasako.
Nuo pirmosios šventės iki šių dienų – ilgas kelias
Pirmoji lietuviška dainų šventė įvyko 1924 metais Kaune. Tuo metu Lietuva buvo jauna valstybė, ieškanti savo veido, savo balso. Ir tas balsas – pažodžiui – buvo rastas choruose. Apie 6000 dalyvių tada susirinko Kauno sporto aikštėje, ir tai buvo ne tik muzikinis, bet ir politinis, kultūrinis pareiškimas: mes esame, mes dainuojame, mes egzistuojame.
Vėliau sovietmečiu šventė tęsėsi – ir tai yra vienas įdomiausių paradoksų lietuviškoje istorijoje. Sovietų valdžia naudojo dainų šventes kaip propagandos įrankį, bet kartu negalėjo visiškai kontroliuoti to, kas vyksta tarp žmonių, kai jie dainuoja lietuviškai. Dainos buvo cenzūruojamos, repertuaras derinamas su ideologiniais reikalavimais, tačiau žmonės vis tiek ateidavo. Ir dainuodavo. Ir kažkas tarp jų vykdavo, ko jokia valdžia negalėjo nei organizuoti, nei uždrausti.
1988–1990 metų Atgimimo laikotarpis parodė, ką dainų šventė iš tikrųjų reiškia. Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, giedojimas Vingio parke – visa tai buvo ne tik politika. Tai buvo tauta, kuri atsiminė save per dainas. Ir tas atsiminimas turėjo realių politinių pasekmių.
Kaip viskas veikia iš vidaus – organizacinis mechanizmas
Žmonės dažnai galvoja, kad dainų šventė tiesiog „atsitinka”. Bet tai – metų metų darbas, kurį atlieka šimtai žmonių visoje Lietuvoje. Procesas prasideda likus keliems metams iki pačios šventės.
Pirmiausia – repertuaro komisija. Ji renka ir tvirtina dainas, kurios bus atliekamos. Tai nėra paprastas procesas: reikia suderinti meninę kokybę, tradicijų išsaugojimą, šiuolaikinį skambesį ir tai, kad dainos būtų įveikiamos skirtingo lygio chorams iš visos Lietuvos. Komisijoje dirba muzikologai, chorų dirigentai, etnomuzikologai – žmonės, kurie apie lietuvių dainas žino viską ir dar šiek tiek daugiau.
Tada – regioniniai etapai. Chorai, ansambliai, šokių grupės ruošiasi metų metus. Jie dalyvauja apskrities, rajono šventėse, kur komisijos vertina jų pasirengimą. Ne visi patenka į didžiąją šventę – tai yra atranka, ir ji rimta. Tai reiškia, kad tie, kurie galiausiai atsistoja Vingio parko estradoje, yra tikrai pasiruošę.
Šokių šventės dalis turi savo atskirą logiką. Tautiniai šokiai reikalauja ne tik technikos, bet ir sinchroniškumo – šimtai šokėjų turi judėti kaip vienas organizmas. Repeticijų valandų skaičius, kol tai pasiekiama, yra sunkiai įsivaizduojamas.
Vingio parkas – erdvė, kuri tampa kažkuo kitu
Jei esate buvę Vingio parke eilinę dieną – tai gražus parkas. Medžiai, takai, žmonės su šunimis. Bet kai prasideda dainų šventė, ta erdvė transformuojasi. Estrada, kuri daugelį metų stovi ten kaip milžiniška konstrukcija, staiga tampa centru, aplink kurį sukasi viskas.
Paskutinės dainų šventės metu estradoje tilpo apie 13 000 atlikėjų vienu metu. Trylika tūkstančių. Žiūrovų aikštėje – dar keliasdešimt tūkstančių. Kai visi tie žmonės pradeda dainuoti kartu, garsas yra fiziškai juntamas. Tai ne metafora – tai tiesiogine prasme vibracijos, kurias jauti krūtinėje.
Žiūrovams praktinis patarimas: ateikite anksti. Labai anksti. Geresnės vietos užimamos greitai, o stovėti kelias valandas be galimybės gerai matyti – tai jau kita patirtis. Atsineškite vandens, nes vasaros karštis prie estrados gali būti intensyvus. Ir – tai skamba banaliai, bet svarbu – atsineškite kažką, ant ko galite sėdėti, jei planuojate ilgą laukimą prieš pagrindinį koncertą.
Tautiniai kostiumai – ne tik estetika
Vienas iš labiausiai vizualiai įspūdingų dainų šventės elementų – tautiniai kostiumai. Bet čia reikia šiek tiek sustoti ir paaiškinti, nes daugelis žmonių galvoja, kad tautinis kostiumas yra vienas. Iš tikrųjų jų yra daugybė – kiekvienas Lietuvos regionas turi savo.
Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos kostiumai skiriasi spalvomis, raštais, kirpimu. Žemaičiai vilki vienaip, dzūkai – kitaip. Ir kai šimtai šokėjų iš skirtingų regionų sueina į vieną aikštę, ta spalvų ir raštų įvairovė tampa savotišku Lietuvos žemėlapiu.
Tautinio kostiumo siuvimas ar įsigijimas – rimtas reikalas. Autentiškas kostiumas gali kainuoti kelis šimtus iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo to, ar jis rankų darbo, ar gamyklinis. Jei domitės – kreipkitės į Lietuvos liaudies kultūros centrą arba regioninius kultūros centrus, kurie gali nukreipti pas patikimus meistrus. Nepirkite pirmo pasitaikiusio „tautinio kostiumo” internete be patikrinimo – kokybė labai skiriasi.
Dainų šventė ir tapatybė – kas čia iš tikrųjų vyksta
Sociologai ir kultūrologai dainų šventę nagrinėja kaip tapatybės formavimo mechanizmą. Tai skamba akademiškai, bet iš esmės reiškia štai ką: kai žmonės kartu dainuoja tas pačias dainas, jie tampa „mes”. Ir tas „mes” yra kažkas daugiau nei tik žmonių grupė – tai bendruomenė, turinti bendrą atmintį, bendrą kalbą, bendrą istoriją.
Tai ypač svarbu šiandien, kai kalbame apie emigraciją, globalizaciją, tapatybės krizę. Lietuviai, gyvenantys užsienyje, dažnai grįžta į Lietuvą būtent dainų šventės metu. Ne dėl to, kad jiems liepta. Dėl to, kad kažkas traukia. Tas traukimas yra sunkiai paaiškinamas, bet labai realus.
Yra ir kritikų. Kai kurie intelektualai teigia, kad dainų šventė per daug romantizuoja tautinę tapatybę, kad ji gali tapti nacionalizmo įrankiu. Tai rimti argumentai, kurių nereikėtų atmesti. Bet kartu reikia matyti skirtumą tarp tautinės tapatybės ir nacionalizmo – tai nėra tas pats dalykas, nors riba kartais plona.
Dainų šventė savo geriausiomis akimirkomis yra ne apie tai, kad mes geresni už kitus. Ji yra apie tai, kad mes esame mes – su savo dainomis, savo kalba, savo istorija. Ir tai – jei išlaikoma ta pusiausvyra – yra sveika ir reikalinga.
Kaip pasiruošti ir ką verta žinoti prieš einant pirmą kartą
Jei dar niekada nebuvote dainų šventėje ir galvojate eiti – keletas dalykų, kurie padės išnaudoti patirtį maksimaliai.
Bilietai. Jie parduodami iš anksto ir dažnai išperkami greitai. Sekite oficialios dainų šventės svetainės informaciją ir nepavėluokite. Yra skirtingų sektorių bilietai – vieni arčiau estrados, kiti toliau. Arčiau – geriau girdisi, bet gali būti ankšta. Toliau – geriau matosi bendrą vaizdą.
Transportas. Į Vingio parką dainų šventės dienomis automobiliu geriau nevažiuoti – kamščiai bus milžiniški. Viešasis transportas veikia sustiprintu režimu, ir tai yra gerokai protingesnis pasirinkimas. Dviračiu – taip pat puiki idėja, jei gyvenate Vilniuje.
Programa. Dainų šventė trunka kelias dienas. Yra atidarymo ceremonija, yra tautinių šokių diena, yra chorų koncertai, yra uždarymas. Kiekviena dalis turi savo charakterį. Jei galite – eikite į daugiau nei vieną dieną. Šokių diena ir chorų koncertas yra labai skirtingos patirtys.
Vaikai. Dainų šventė yra puiki patirtis vaikams, bet reikia realiai įvertinti jų amžių ir ištvermę. Mažiems vaikams ilgi koncertai gali būti per daug. Tačiau šokių šventė su spalvingais kostiumais ir muzika paprastai labai traukia net mažiausius.
Dalyvavimas, ne tik žiūrėjimas. Jei turite galimybę – prisijunkite prie choro ar šokių ansamblio. Dalyvio patirtis yra visiškai kitokia nei žiūrovo. Repeticijų procesas, bendruomeniškumas, pats pasirodymas – tai yra patirtis, kurią sunku su kuo nors palyginti.
Kai daina tampa daugiau nei daina
Yra viena akimirka, kurią aprašo beveik visi, kurie buvo dainų šventėje. Ji įvyksta paskutinio koncerto pabaigoje, kai visi – atlikėjai ir žiūrovai – kartu dainuoja „Lietuva brangi” arba kitas gerai žinomas dainas. Tą akimirką kažkas nutinka. Žmonės, kurie save laiko visiškai neromantiškais, pragmatiškais, šaltais – randa, kad jų akys drėgnos. Tai ne sentimentalumas. Tai kažkas gilesnio.
Dainų šventė išgyvena ir iššūkius. Jaunų žmonių dalyvavimas – nuolatinis rūpestis organizatoriams. Kaip išlaikyti tradiciją gyvą, kai pasaulis keičiasi taip greitai? Kaip padaryti, kad dainų šventė nebūtų tik nostalgija, bet ir gyvas, kvėpuojantis reiškinys? Tai klausimai, į kuriuos nėra lengvų atsakymų.
Tačiau kol kas – ir tai yra faktas – dainų šventė gyvuoja. Ji keičiasi, evoliucionuoja, kartais sukelia diskusijų dėl repertuaro ar organizavimo. Bet ji yra. Ir kas ketveri metai tūkstančiai žmonių vėl susirenka, vėl apsivelka tautinius kostiumus arba atsisėda ant žolės Vingio parke, ir vėl tas garsas pakyla virš medžių. Garsas, kuris yra kažkas daugiau nei suma atskirų balsų. Garsas, kuris, jei norite, ir yra Lietuva – ne geografinė, ne politinė, bet ta, kuri gyvena žmonių atmintyje ir balsų virpesyje.
Ir gal tai yra geriausia, ką galima pasakyti apie dainų šventę: ji primena, kad tauta – tai ne pasas, ne siena, ne institucija. Tai žmonės, kurie žino tas pačias dainas.