Kodėl žmonės keičia profesiją ir ar tai išvis verta?
Dar prieš dešimt metų mintis, kad suaugęs žmogus gali mesti viską ir pradėti iš naujo kitoje srityje, daugeliui atrodė kaip prabanga arba nesubrendimas. Buhalteris lieka buhalteriu, statybininkas – statybininku, o mokytojas – mokytoju. Taip buvo priimta. Bet šiandien situacija kardinaliai pasikeitė – ir ne todėl, kad žmonės tapo kaprizingesni, o todėl, kad darbo rinka pati to reikalauja.
Pasaulio ekonomikos forumas jau keletą metų iš eilės perspėja: daugiau nei pusė šiandien egzistuojančių profesijų per ateinantį dešimtmetį arba išnyks, arba taip stipriai pasikeis, kad reikės visiškai naujų įgūdžių. Lietuva čia nėra išimtis. Gamyklos automatizuojamos, buhalterinę apskaitą perima programos, net teisininkai ir gydytojai jaučia dirbtinio intelekto alsavimą ant sprando.
Tad perkvalifikavimas – tai ne kaprizas ir ne silpnybė. Tai strateginis sprendimas, kurį vis daugiau lietuvių priima sąmoningai. Ir šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip tai padaryti protingai, kokios galimybės egzistuoja, kur kreiptis ir ko tikrai neverta daryti.
Kas iš tikrųjų vyksta Lietuvos darbo rinkoje
Prieš kalbant apie perkvalifikavimą, verta suprasti kontekstą. Lietuvos darbo birža ir Užimtumo tarnyba kasmet fiksuoja tą pačią tendenciją: vienos specialybės trūksta darbuotojų, kitos – perpildytos. IT specialistų, slaugytojų, suvirintojų, elektrikų – jų nuolat ieško. Tuo tarpu kai kurių administracinių, žemesnės kvalifikacijos biuro darbų – mažėja.
Įdomu tai, kad net ir tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių nepasitenkinimas savo profesija yra labai didelis. Remiantis įvairiais tyrimais, apie 40 procentų Lietuvos darbuotojų svarsto galimybę keisti profesiją arba jau aktyviai ieško naujų galimybių. Tai nėra mažas skaičius.
Dar vienas svarbus momentas – amžius. Dažnai manoma, kad perkvalifikavimas – tai jaunų žmonių reikalas. Bet statistika rodo kitaip. Nemažai žmonių 35–50 metų amžiaus grupėje aktyviai ieško pokyčių. Ir čia kyla klausimas: ar vėlu? Atsakymas beveik visada – ne. Tačiau reikia suprasti, kad procesas skiriasi priklausomai nuo to, kiek laiko ir išteklių turi.
Populiariausios kryptys ir kur tikrai yra perspektyvų
Kalbant apie perkvalifikavimą, pirmiausia reikia žinoti, kur eiti. Nes galima mokytis bet ko, bet jei tos srities darbo rinkoje nėra, tai bus tiesiog brangiai kainuojantis hobis.
Šiuo metu Lietuvoje labiausiai trūksta specialistų keliose srityse:
- Informacinės technologijos – programuotojai, duomenų analitikai, kibernetinio saugumo specialistai, UX/UI dizaineriai. Čia paklausa tikrai didelė, o atlyginimų lygis – vienas aukščiausių rinkoje.
- Sveikatos priežiūra – slaugytojai, slaugos padėjėjai, kineziterapeutai. Demografinė situacija tokia, kad šios srities specialistų reikės vis daugiau.
- Statybos ir inžinerija – elektros inžinieriai, suvirintojai, santechnikai, CNC operatoriai. Kvalifikuotų darbininkų trūkumas yra chroniškas.
- Skaitmeninė rinkodara ir komunikacija – socialinių tinklų specialistai, turinio kūrėjai, SEO ekspertai. Kiekviena įmonė šiandien nori būti matoma internete.
- Logistika ir tiekimo grandinės valdymas – po pandemijos šios srities specialistai tapo itin vertinami.
Svarbu pabrėžti: ne kiekvienas turi tapti programuotoju. Tai populiari klišė, bet ji ne visada tinkama. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo su žmonėmis ir jam tai patinka, versti jį į kodo rašymą – absurdiška. Geriau ieškoti srities, kuri dera su turimais įgūdžiais ir asmenybe.
Kaip veikia perkvalifikavimo sistema Lietuvoje
Lietuva turi nemažai formalių ir neformalių perkvalifikavimo galimybių. Problema ta, kad apie jas žino ne visi, o sistema kartais atrodo sudėtinga ir biurokratiška. Bet jei žinai, kur beldžiasi, durys atsidaro.
Užimtumo tarnyba – pirmasis stotelė tiems, kurie yra bedarbiai arba gresia atleidimas. Tarnyba finansuoja profesinio mokymo kursus, kompensuoja dalį išlaidų arba visiškai apmoka mokymą. Svarbu žinoti: ne visi kursai yra vienodai kokybiški, todėl prieš registruojantis verta pasiteirauti, ar konkretus mokymo centras turi gerą reputaciją.
Profesinio mokymo centrai – valstybiniai ir privatūs. Valstybiniai paprastai pigesni, bet kartais lėtesni ir mažiau lankstūs. Privatūs – greitesni, modernesniai, bet kainuoja daugiau. Gerai žinomi centrai kaip Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, įvairūs profesiniai mokymo centrai regionuose siūlo platų kursų spektrą.
Universitetai ir kolegijos – ne visada reikia studijuoti keturis metus iš naujo. Daugelis aukštųjų mokyklų siūlo trumpesnes programas, modulinius kursus, neformaliojo švietimo sertifikatus. Tai geras variantas tiems, kurie nori formalaus pripažinimo.
Onlinė mokymosi platforma – Coursera, Udemy, LinkedIn Learning, o iš lietuviškų – CodeAcademy, Turing College ir kiti. Šios platformos leidžia mokytis savo tempu, dažnai pigiau, o kai kurios net nemokamai. Tačiau čia reikia savęs disciplinos – be išorinės struktūros daugelis meta po kelių savaičių.
Europos Sąjungos fondai – Lietuva gauna nemažai ES lėšų, skirtų žmogiškųjų išteklių ugdymui. Periodiškai skelbiamos programos, kurios finansuoja perkvalifikavimą konkrečiose srityse. Verta sekti Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) skelbimus.
Praktiniai žingsniai – nuo idėjos iki naujos darbo vietos
Teorija – viena, praktika – kita. Daugelis žmonių žino, kad reikia kažką keisti, bet nežino nuo ko pradėti. Štai konkretus veiksmų planas, kuris tikrai veikia:
Pirmas žingsnis: savianalizė. Prieš registruojantis į bet kokius kursus, reikia atsakyti į kelis klausimus: Ką moku geriau nei vidutinis žmogus? Kas man teikia pasitenkinimą darbe? Kiek laiko ir pinigų galiu skirti mokymuisi? Ar esu pasirengęs pradėti nuo žemesnio atlyginimo naujoje srityje? Šie klausimai nėra retoriniai – nuo jų atsakymų priklauso visas tolimesnis planas.
Antras žingsnis: rinkos tyrimas. Pažiūrėkite į darbo skelbimus toje srityje, kuri jus domina. CV.lt, CVbankas.lt, LinkedIn – ten matysite, ko darbdaviai reikalauja. Jei matote, kad 90 procentų skelbimų reikalauja to paties įgūdžio – vadinasi, būtent to ir reikia mokytis.
Trečias žingsnis: pasikalbėkite su žmonėmis iš tos srities. LinkedIn yra puiki priemonė susisiekti su žmonėmis, kurie jau dirba toje profesijoje, kurią norite įgyti. Dauguma žmonių mielai pasidalins savo patirtimi, jei paprašysite mandagiai ir konkrečiai. Tai suteiks realų vaizdą apie profesiją – ne tokį, kokį rodo reklaminiai kursų aprašymai.
Ketvirtas žingsnis: mokymosi plano sudarymas. Nusprendus, ką mokytis, reikia realaus plano. Kiek valandų per savaitę galite skirti? Ar mokysitės vakare po darbo, ar dieną? Kiek laiko reikės iki pirmo darbo interviu? Realus planas – tai ne „moksiuosi kai turėsiu laiko”, o konkreti savaitinė rutina.
Penktas žingsnis: portfelio kūrimas. Daugelyje sričių – ypač IT, dizaino, rinkodaros – darbdaviai nori matyti ne tik sertifikatą, bet ir realius darbus. Todėl jau mokymosi metu reikia kurti projektus, kuriuos galėsite parodyti. Net ir mokomieji projektai – geriau nei tuščias CV.
Šeštas žingsnis: tinklo kūrimas. Tai galbūt labiausiai nuvertinamas aspektas. Statistiškai didžioji dalis darbo vietų užpildoma per pažintis, o ne per oficialius skelbimus. Lankykitės profesiniuose renginiuose, meetup’uose, konferencijose. Stojant į naują sritį, tinklas – tai jūsų kapitalas.
Finansinis aspektas – kiek tai kainuoja ir kaip susitvarkyti
Perkvalifikavimas kainuoja. Ne tik pinigus, bet ir laiką, kurį galėtumėte skirti darbui. Todėl finansinis planavimas yra būtinas.
Kursų kainos Lietuvoje labai skiriasi. Trumpi profesiniai kursai gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. IT bootcamp’ai – nuo 2000 iki 8000 eurų. Universitetinės programos – dar daugiau. Tačiau yra keletas būdų sumažinti išlaidas:
- Užimtumo tarnybos finansavimas – jei esate bedarbis arba gresia atleidimas, galite gauti iki 100 procentų mokymo išlaidų kompensaciją.
- Darbdavio finansavimas – kai kurios įmonės finansuoja savo darbuotojų mokymąsi, ypač jei nauja kompetencija bus naudinga įmonei.
- ES struktūrinių fondų projektai – periodiškai skelbiami nemokami arba iš dalies finansuojami kursai.
- Nemokamos onlinės platformos – Coursera auditorius kursus galima klausyti nemokamai (mokama tik už sertifikatą), Khan Academy, YouTube – visi šie šaltiniai gali suteikti solidžių žinių be jokių investicijų.
Svarbu ir tai: perkvalifikavimas dažnai reiškia laikiną atlyginimo sumažėjimą. Žmogus, kuris uždirbo 1500 eurų savo srityje, pradėdamas naujoje gali gauti 900–1100 eurų. Tai normalu ir tai reikia priimti kaip investiciją. Tačiau reikia turėti finansinį rezervą – idealiu atveju 3–6 mėnesių išlaidų sumą, kuri leistų ramiai pereiti šį laikotarpį.
Psichologiniai barjerai ir kaip juos įveikti
Tai turbūt mažiausiai aptariama, bet viena svarbiausių perkvalifikavimo dalių. Nes dažnai ne pinigai ir ne galimybių trūkumas sustabdo žmones – o baimė.
Baimė atrodyti kvailai. Baimė pradėti iš naujo. Baimė, ką pasakys šeima, draugai, kolegos. Baimė, kad per sena arba per senas. Baimė nepavyks.
Šios baimės yra visiškai normalios ir suprantamos. Bet jos dažnai yra perdėtos. Štai keletas minčių, kurios gali padėti:
Pirma – niekas nežiūri į jus tiek, kiek jums atrodo. Žmonės yra užsiėmę savo gyvenimu. Ta mintis, kad visi stebės ir spręs jūsų sprendimą keisti profesiją – dažniausiai yra iliuzija.
Antra – amžius nėra toks didelis barjeras, kaip atrodo. Žinoma, 50-mečiui sunkiau nei 25-mečiui. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma. Lietuvoje ir pasaulyje yra daugybė pavyzdžių žmonių, kurie ketvirtame ar penktame dešimtmetyje sėkmingai pakeitė profesiją ir tapo gerais specialistais.
Trečia – nesėkmė nėra katastrofa. Jei bandysite ir nepavyks – grįšite į ankstesnę sritį arba bandysite kitą kryptį. Tai nėra gyvenimo pabaiga. Bet jei nebandysite – tikrai nieko nepasikeis.
Praktinis patarimas: jei jaučiate stiprų psichologinį pasipriešinimą, verta pasikalbėti su karjeros konsultantu. Lietuvoje yra nemažai sertifikuotų specialistų, kurie padeda žmonėms orientuotis karjeros pokyčiuose. Tai nėra silpnybė – tai protingas išteklių naudojimas.
Kai naujas gyvenimas prasideda – ir ką tai reiškia iš tikrųjų
Perkvalifikavimas nėra magiškas sprendimas, kuris iš karto išsprendžia visas problemas. Tai procesas, kuris reikalauja laiko, pastangų ir kantrybės. Ir net sėkmingai jį baigus, pirmieji metai naujoje srityje gali būti nelengvi.
Tačiau žmonės, kurie tai padarė, dažniausiai sako tą patį: gaila, kad nepadarė anksčiau. Ne todėl, kad viskas iš karto tapo tobula, o todėl, kad tas jausmas – kai dirbi tą, ką nori dirbti, kai matai, kad augi ir tobulėji – yra nepalyginamas su tuo, kai kiekvieną rytą eini į darbą, kuris tau visiškai neįdomus.
Lietuvos darbo rinka šiuo metu yra pakankamai lanksti ir atvira žmonėms, kurie nori keistis. Darbdaviai vis labiau vertina ne diplomą, o realius įgūdžius ir motyvaciją. Tai gera žinia tiems, kurie galvoja apie pokytį.
Jei esate toje situacijoje, kai jau seniai galvojate apie profesiją, bet vis atidedate – galbūt šis straipsnis bus mažas postūmis. Ne tam, kad rytoj mesti darbą ir pradėti iš naujo. O tam, kad šiandien atsisėstumėte ir rimtai pagalvotumėte: kur noriu būti po penkerių metų? Ir ką reikia daryti, kad ten atsidurčiau? Nes laikas, kurį praleidžiate svyruodami, yra laikas, kurio negalėsite atgauti.