Kodėl mes nustojame mokytis, kai baigiame mokyklą?
Kažkada vienas pažįstamas, jau perkopęs keturiasdešimtuką, pasakė: „Na, aš jau viską žinau, ko man reikia.” Jis dirbo tą pačią darbą dvidešimt metų, skaitė tas pačias knygas, žiūrėjo tas pačias laidas. Ir buvo tikrai įsitikinęs, kad mokymasis – tai kažkas, kas lieka mokyklos suoluose. Tokių žmonių yra daug. Galbūt per daug.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, susiformavo keista kultūra: mokykla ir universitetas – tai tarsi „mokymosi laikotarpis”, o po to prasideda „tikras gyvenimas”. Tarsi žinios būtų kažkas, ką galima surinkti, sudėti į stalčių ir naudoti visą likusį gyvenimą. Bet pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, ir tas stalčius labai greitai pasipildo pasenusiomis idėjomis.
Mokymasis visą gyvenimą – tai ne madinga frazė iš verslo knygų. Tai praktinis požiūris į tai, kaip žmogus gyvena, dirba ir mąsto. Ir šiame straipsnyje kalbėsime ne apie abstrakčias teorijas, o apie tai, ką tai reiškia konkrečiai – kasdien, realiai, be pagražinimų.
Smegenys nėra kompiuteris, kuris pilnas – ir gerai
Dažnai girdimas mitas: „Smegenys turi ribotą talpą.” Žmonės kartais taip ir sako – „nebetelpa.” Bet neurobiologai jau seniai tai paneigė. Žmogaus smegenys turi savybę, kurią mokslininkai vadina neuroplastiškumu – gebėjimu formuoti naujus ryšius, keistis, prisitaikyti. Ir šis gebėjimas niekur nedingsta su amžiumi, nors šiek tiek lėtėja.
Tai reiškia, kad penkiasdešimtmetis gali išmokti programuoti. Septyniasdešimtmetė gali pradėti mokytis prancūzų kalbos. Keturiasdešimtmetis gali persikvalifikuoti ir tapti dizaineriu. Tai nėra motyvacinis šūkis – tai fiziologija.
Tačiau yra viena svarbi detalė: smegenys reikalauja iššūkių. Kai mes darome tą patį, ką darėme dvidešimt metų, smegenys veikia „autopilotu”. Nauji ryšiai neformuojasi. Ir paradoksas toks, kad žmonės, kurie nustoja mokytis, dažnai greičiau sensta kognityviai – ne todėl, kad jų smegenys „pavargo”, o todėl, kad jos tiesiog nebuvo naudojamos pilnu pajėgumu.
Praktinis patarimas čia paprastas: kiekvieną savaitę darykite kažką, ko niekada anksčiau nedarėte. Tai gali būti nauja recepto išbandymas, naujos temos skaitymas, naujo įgūdžio pradžia. Svarbiausia – kad tai būtų nepatogu. Diskomfortas mokantis yra geras ženklas.
Formalus ir neformalus mokymasis – skirtumas, kurio daugelis nesupranta
Kai žmonės girdi žodį „mokymasis”, dažniausiai galvoja apie kursus, sertifikatus, universitetus. Tai formalus mokymasis – struktūrizuotas, su programomis, egzaminais, pažymėjimais. Jis turi savo vertę, neabejotinai. Bet tai tik viena dalis.
Neformalus mokymasis – tai viskas kita. Pokalbis su žmogumi, kuris žino daugiau nei tu. Knyga, kurią perskaitei traukinyje. Podcast’as, kurį klausei virdamas kavą. YouTube vaizdo įrašas apie tai, kaip veikia kvantinė fizika. Eksperimentas virtuvėje. Klaida darbe, iš kurios pasimokai.
Tyrimai rodo, kad didžioji dalis to, ką žmonės žino ir moka, atėjo ne iš formalaus mokymosi, o iš kasdienės patirties ir savarankiško domėjimosi. Tačiau problema ta, kad neformalų mokymąsi mes dažnai neįvertiname – nes nėra diplomo, nėra pažymėjimo, nėra kažko apčiuopiamo.
Lietuvoje ši problema ypač aktuali. Darbdaviai dažnai reikalauja formalių įrodymų, o žmonės, kurie mokėsi savarankiškai ir turi realių įgūdžių, kartais lieka nuošalyje. Bet situacija keičiasi – vis daugiau įmonių vertina portfolio, realius projektus, gebėjimą parodyti, ką moki, o ne tik popieriaus lapą.
Rekomendacija: nesustokite ties formaliais kursais, bet ir nenumenkinkite to, ko mokotės kasdien. Pradėkite vesti mokymosi žurnalą – paprastą sąsiuvinį ar failą, kuriame rašote, ką naujo sužinojote per savaitę. Po metų nustebsite, kiek daug susikaupė.
Kodėl daugeliui sunku – ir tai normalu
Reikia kalbėti atvirai: mokytis suaugus yra sunkiau nei vaikystėje. Ne todėl, kad smegenys blogiau veikia, o todėl, kad gyvenimas yra pilnas konkuruojančių prioritetų. Darbas, vaikai, namų ruoša, socialiniai įsipareigojimai – visa tai reikalauja laiko ir energijos. Ir kai vakare sėdi ant sofos, paskutinis dalykas, ko nori, yra atverti vadovėlį.
Be to, suaugę žmonės dažnai turi ką prarasti. Vaikas, kuris mokosi skaityti, nėra gėdingas, kad klysta. Bet suaugęs žmogus, kuris pradeda mokytis naujos kalbos ir daro elementarias klaidas, gali jaustis kvailai. Ši baimė atrodyti nekompetentingam yra viena didžiausių kliūčių mokantis suaugus.
Psichologai tai vadina „fiksuotu mąstymo būdu” – kai žmogus mano, kad jo gebėjimai yra fiksuoti, kad jis arba „geras” matematikoje, arba ne, ir niekas nepasikeis. Priešingybė – „augimo mąstymo būdas” – tai tikėjimas, kad gebėjimai gali būti ugdomi. Ir tyrimai aiškiai rodo, kad žmonės su augimo mąstymo būdu pasiekia daugiau – ne todėl, kad yra protingesni, o todėl, kad nesibijo bandyti ir klysti.
Praktiškai tai reiškia: leiskite sau būti pradedančiuoju. Tai nėra silpnybė. Tai drąsa.
Technologijos – pagalba ar trukdis?
Šiandien turime prieigą prie informacijos, apie kurią ankstesnės kartos galėjo tik svajoti. Coursera, edX, Khan Academy, Duolingo, YouTube – viskas prieinama, dažnai nemokamai, iš bet kurios vietos. Teoriškai niekada nebuvo geresnio laiko mokytis.
Bet praktika rodo kitą paveikslą. Žmonės užsiregistruoja kursams ir jų nebaigia. Pradeda mokytis kalbos ir po savaitės meta. Skaito straipsnius, bet nieko neprisimena, nes tuo pat metu tikrina telefoną. Informacijos gausa tapo ne pagalba, o triukšmu.
Problema ne technologijose, o tame, kaip jas naudojame. Pasyvus informacijos vartojimas – slinkimas per straipsnius, žiūrėjimas vaizdo įrašų fone – tai ne mokymasis. Tai pramoga. Tikras mokymasis reikalauja aktyvaus įsitraukimo: klausimų kėlimo, praktikavimo, kartojimo, taikymo.
Keletas konkrečių patarimų, kaip technologijas paversti tikru mokymosi įrankiu:
- Pasirinkite vieną platformą ir vieną temą, o ne dešimt vienu metu
- Naudokite „spaced repetition” metodus – programėlės kaip Anki padeda efektyviai įsiminti
- Po kiekvieno vaizdo įrašo ar skyriaus užrašykite tris svarbiausius dalykus savo žodžiais
- Ieškokite bendruomenių – Discord serveriai, Facebook grupės, forumai – kur galite aptarti tai, ką mokotės
- Nustatykite telefone „mokymosi laiką” ir išjunkite pranešimus
Mokymasis darbo vietoje – tema, kurią Lietuva dar tik atranda
Europos statistika rodo, kad Lietuva pagal suaugusiųjų dalyvavimą mokymosi veikloje atsilieka nuo Skandinavijos šalių. Danijoje ar Suomijoje mokymasis darbo vietoje yra norma – įmonės investuoja į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, darbuotojai patys inicijuoja savo tobulėjimą. Lietuvoje situacija gerėja, bet lėtai.
Dalis atsakomybės tenka darbdaviams. Įmonės, kurios neskiria laiko ir resursų darbuotojų mokymui, ilgainiui pralaimi konkurencinėje kovoje. Technologijos keičiasi, rinkos keičiasi, ir darbuotojai, kurie nemoka prisitaikyti, tampa našta, o ne turtu.
Bet dalis atsakomybės tenka ir patiems darbuotojams. Laukti, kol darbdavys pasiūlys kursus – tai pasyvus požiūris. Aktyvus požiūris – pačiam ieškoti galimybių, prašyti finansavimo mokymams, siūlyti darbdaviui idėjas, kaip tobulinti komandos įgūdžius.
Jei esate darbuotojas: kiekvienais metais nustatykite sau vieną profesinį tikslą, susijusį su mokymusi. Gali būti kursas, sertifikatas, konferencija, mentorystė. Ir kalbėkite apie tai su vadovu – dauguma vadovų vertina darbuotojus, kurie nori augti.
Jei esate vadovas ar darbdavys: sukurkite kultūrą, kurioje klausimai yra skatinami, o ne baudžiami. Skirkite bent kelias valandas per mėnesį komandos mokymosi veiklai. Tai investicija, kuri atsiperka.
Kaip sukurti mokymosi įprotį, kuris išliktų
Daugelis žmonių bando mokytis „kai turės laiko.” Bet tas laikas niekada neateina. Laikas neatsiranda savaime – jį reikia sukurti.
Mokymosi įprotis veikia pagal tuos pačius principus kaip ir bet kuris kitas įprotis. Jam reikia trigerio, rutinos ir atlygio. Trigeris – tai kažkas, kas primena, kad laikas mokytis. Rutina – tai pats mokymosi veiksmas. Atlygis – tai geras jausmas po to.
Praktiškai tai gali atrodyti taip: kiekvieną rytą, išgėrus kavą (trigeris), dvidešimt minučių skaitote kažką naujo (rutina), ir užrašote vieną įdomų faktą ar mintį į sąsiuvinį (atlygis – matote, kad kaupiasi žinios).
Svarbiausia – pradėti mažai. Ne valanda per dieną, o dešimt minučių. Ne visas kursas, o viena pamoka. Žmonės dažnai žlunga ne todėl, kad nėra motyvuoti, o todėl, kad pradeda per ambicingai ir greitai perdega.
Keli patikrinti metodai, kurie padeda:
- Feynman technika: išmokę kažką naujo, pabandykite tai paaiškinti taip, tarsi aiškintumėte vaikui. Jei negalite – vadinasi, dar nesupratote
- Pomodoro technika: 25 minutės koncentruoto mokymosi, 5 minutės pertraukos. Paprasta, bet veikia
- Mokymosi partneris: raskite žmogų, kuris mokosi to paties. Atskaitomybė stebuklus daro
- Mokymas kitiems: kai žinote, kad turėsite kažką paaiškinti, mokotės daug efektyviau
Žinojimas kaip gyvenimo būdas, o ne tikslas
Galiausiai – ir tai galbūt svarbiausia – mokymasis visą gyvenimą nėra apie tai, kad surinktumėte kuo daugiau faktų ar kuo daugiau sertifikatų. Tai apie tai, kaip žiūrite į pasaulį.
Žmonės, kurie mokosi visą gyvenimą, yra smalsūs. Jiems įdomu, kodėl dangus mėlynas, kaip veikia ekonomika, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi. Jie nesibijo klausti „kodėl” ir „kaip”. Jie nesibijo pasakyti „nežinau, bet sužinosiu.”
Ir šis smalsumas turi labai praktinių pasekmių. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie aktyviai mokosi visą gyvenimą, yra laimingesni, turi geresnę psichinę sveikatą, ilgiau išlaiko kognityvinį aštrumą senatvėje ir geriau prisitaiko prie gyvenimo pokyčių. Tai ne atsitiktinumas.
Lietuva turi stiprias tradicijas – mūsų seneliai ir proseneliai mokėsi iš gyvenimo, iš gamtos, iš bendruomenės. Bet šiuolaikiniame pasaulyje reikia sąmoningo sprendimo – nuspręsti, kad mokymasis nesibaigė su mokyklos baigimo atestatu. Kad kiekvieni metai gali atnešti kažką naujo – naują įgūdį, naują perspektyvą, naują supratimą.
Pradėkite šiandien. Ne nuo didelio kurso, ne nuo brangaus universiteto. Nuo knygos, kurią norėjote perskaityti. Nuo temos, kuri visada buvo įdomi. Nuo klausimo, į kurį niekada neieškojote atsakymo. Mokymasis visą gyvenimą prasideda ne nuo programos ar plano – jis prasideda nuo sprendimo būti smalsiam.