Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno raginimas atkreipti dėmesį į Lenkijos pavyzdį ir nepritarti Otavos konvencijos ratifikavimui atspindi didėjančią įtampą dėl regioninio saugumo. Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo draudimo bei jų sunaikinimo, yra tarptautinis susitarimas, kurio tikslas – sumažinti humanitarinę žalą, kurią sukelia minos. Ši konvencija įsigaliojo 1999 metais ir iki šiol ją ratifikavo daugiau nei 160 šalių.
Lenkija, kaip ir Lietuva, yra NATO narė ir turi bendrą sieną su Rusija, todėl jos sprendimas neratifikuoti konvencijos yra grindžiamas nacionalinio saugumo sumetimais. Lenkija argumentuoja, kad prieštankinės minos yra svarbi gynybos priemonė, ypač atsižvelgiant į galimą grėsmę iš Rytų. Šis požiūris atspindi platesnę diskusiją Europoje apie tai, kaip geriausiai užtikrinti saugumą esant didėjančiai įtampai su Rusija.
Lietuvos geopolitinė padėtis, esant šalia Rusijos ir Baltarusijos, kelia ypatingus iššūkius nacionaliniam saugumui. Pastaraisiais metais Lietuva stiprino savo gynybos pajėgumus, didindama gynybos biudžetą ir modernizuodama kariuomenę. Be to, Lietuva aktyviai dalyvauja NATO kolektyvinės gynybos iniciatyvose, siekdama užtikrinti regioninį stabilumą.
Dovilė Šakalienė, kaip viena iš Otavos konvencijos ratifikavimo iniciatorių, greičiausiai remiasi humanitariniais argumentais, pabrėždama, kad minos dažnai sukelia ilgalaikę žalą civiliams gyventojams ir trukdo po konflikto atkurti normalų gyvenimą. Tačiau jos pozicija dar nebuvo viešai išsakyta po Kasčiūno raginimo.
Ši diskusija Lietuvoje atspindi platesnę tarptautinę dilemą tarp saugumo užtikrinimo ir humanitarinių įsipareigojimų. Artimiausiu metu tikėtina, kad šis klausimas bus plačiai aptariamas tiek Seime, tiek visuomenėje, siekiant rasti pusiausvyrą tarp nacionalinio saugumo ir tarptautinių įsipareigojimų.