Tyrimas dėl išpuolio prieš Ramanausko-Vanago paminklą: vandalizmas ar kėsinimasis į valstybingumą?
Vilniuje vyksta tyrimas dėl incidento, kai buvo apipiltas dažais paminklas partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Prokuroras šioje byloje tiria ne tik vandalizmo aktą, bet ir galimą veikimą prieš Lietuvos valstybę. Šis įvykis sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, nes Ramanauskas-Vanagas yra laikomas vienu iš svarbiausių Lietuvos laisvės kovotojų.
Tyrimo metu siekiama nustatyti, ar šis veiksmas buvo vien tik chuliganiškas išpuolis, ar turėjo gilesnę politinę potekstę. Prokuroras pabrėžė, kad tokie veiksmai gali būti vertinami kaip bandymas diskredituoti Lietuvos istoriją ir jos kovą už nepriklausomybę. Tyrimas tęsiamas, siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes ir nustatyti atsakingus asmenis.
Išpuolio detalės ir pirmieji tyrimo rezultatai
Incidentas įvyko praėjusio trečiadienio naktį, kai nežinomi asmenys apipylė raudonais dažais Adolfo Ramanausko-Vanago paminklą Vilniaus centre. Policijos pareigūnai pradėjo tyrimą gavę pranešimą apie 5 val. ryto iš pro šalį ėjusio praeivio. Tyrėjai jau peržiūrėjo aplinkinių pastatų vaizdo kameras ir, kaip neoficialiai teigiama, užfiksavo du įtariamus asmenis, dėvinčius kapišonus.
Generalinės prokuratūros atstovas Gintaras Jakulevičius patvirtino, kad šis atvejis tiriamas pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir dėl galimo veikimo prieš Lietuvos Respubliką.
„Turime pagrindo manyti, kad šis aktas nėra atsitiktinis. Jis įvykdytas simbolinę dieną – lygiai 67 metai po to, kai Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas sovietų saugumo”, – sakė G. Jakulevičius.
Istorinė Ramanausko-Vanago reikšmė
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) buvo vienas žymiausių Lietuvos partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai vadų. 1949 m. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadu, o 1952 m. tapo vieninteliu likusiu LLKS Tarybos prezidiumo nariu, faktiškai – paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos vadovu okupacijos sąlygomis.
Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 m. spalio 12 d., žiauriai kankintas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas Vilniuje. Jo palaikai buvo atrasti tik 2018 metais Našlaičių kapinėse Vilniuje, o 2019 m. jam buvo pastatytas paminklas sostinėje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė pabrėžia: „Ramanauskas-Vanagas simbolizuoja ne tik pasipriešinimą sovietų okupacijai, bet ir valstybingumo tęstinumą. Todėl išpuoliai prieš jo atminimą yra itin jautrūs ir gali būti vertinami kaip išpuoliai prieš pačią Lietuvos valstybę.”
Panašūs incidentai Lietuvoje ir užsienyje
Tai ne pirmas kartas, kai Lietuvoje išniekinami istorinės atminties objektai. 2021 m. buvo apgadintas Jono Noreikos-Generolo Vėtros bareljefas Vilniuje, o 2020 m. – išniekintas paminklas partizanams Alytaus rajone.
Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas atkreipia dėmesį, kad tokie veiksmai dažnai sutampa su Rusijos propagandos kampanijomis: „Pastaraisiais metais matome sistemingą bandymą diskredituoti Lietuvos partizanus, vaizduojant juos kaip ‘fašistus’ ar ‘žudikus’. Tai atitinka Kremliaus naratyvą apie Baltijos šalių ‘fašistinę’ praeitį.”
Panašūs išpuoliai prieš istorinės atminties objektus fiksuojami ir kitose Baltijos šalyse. Latvijoje ir Estijoje taip pat būta atvejų, kai buvo išniekinti paminklai kovotojams už nepriklausomybę.
Tarp istorijos ir dabarties: kodėl tai svarbu?
Šis vandalizmo aktas iškelia gilesnius klausimus apie istorinės atminties apsaugą ir informacinio karo apraiškas. Incidentas įvyko ypač įtemptu geopolitiniu laikotarpiu, kai Rusijos agresija Ukrainoje ir hibridinio karo elementai jaučiami visame regione.
Saugumo ekspertas Marius Laurinavičius įsitikinęs, kad tokie išpuoliai nėra atsitiktiniai: „Jie yra dalis platesnės strategijos, kuria siekiama supriešinti visuomenę, sukelti nepasitikėjimą valstybe ir jos istorija. Tai klasikinis informacinio karo elementas.”
Paminklo apgadinimas jau sutvarkytas – specialistai pašalino dažus, tačiau simbolinis šio veiksmo pėdsakas lieka. Tai primena, kad kova už istorinę atmintį ir valstybingumą niekada nesibaigia. Kaip pabrėžė Lietuvos Prezidentas, „mūsų pareiga – ginti ne tik fizines sienas, bet ir istorinę tiesą, kuri yra mūsų tapatybės pagrindas”.
Kai praeitis susitinka su dabartimi
Vandalizmo aktas prieš Ramanausko-Vanago paminklą – tai ne tik nusikaltimas prieš viešąją tvarką, bet ir simbolinis išpuolis prieš tai, ką šis žmogus atstovavo: laisvę, nepriklausomybę ir pasipriešinimą okupacijai. Šiandien, kai Europoje vėl liepsnoja karas, o informacinės atakos tapo kasdienybe, tokie incidentai įgauna naują dimensiją.
Mūsų kolektyvinė atmintis – tai ne tik bronza ir akmuo. Ji gyva mūsų sprendimuose, vertybėse ir pasirinkimuose. Tad kiekvienas išpuolis prieš istorinę atmintį yra ir išbandymas mūsų visuomenei – ar sugebėsime atskirti provokaciją nuo diskusijos, propagandą nuo istorijos, ir ar išliksime budrūs ginant tai, kas mums iš tiesų svarbu.