Prezidento siūlymas denonsuoti Otavos konvenciją: saugumo dilema ar žingsnis atgal?
Lietuvos Prezidentas pateikė Seimui siūlymą denonsuoti Otavos konvenciją, kuri draudžia priešpėstines minas. Šis žingsnis sulaukė įvairių reakcijų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Prezidento teigimu, šis sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti šalies saugumą ir gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją regione.
Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo, buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 metais. Ji draudžia naudoti, gaminti, kaupti ir perduoti priešpėstines minas. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 2003 metais, įsipareigodama sunaikinti savo turimas minų atsargas ir nenaudoti jų ateityje.
Prezidento siūlymas denonsuoti konvenciją grindžiamas argumentu, kad dabartinė saugumo situacija reikalauja lankstesnio požiūrio į gynybos priemones. Jis pabrėžė, kad priešpėstinės minos gali būti efektyvi priemonė apsaugoti šalies teritoriją nuo galimų agresorių. Tačiau šis siūlymas sukėlė susirūpinimą tarp žmogaus teisių organizacijų ir kai kurių politikų, kurie teigia, kad tai gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje ir prieštarauja humanitariniams įsipareigojimams.
Seimo nariai dabar turės apsvarstyti šį siūlymą ir priimti sprendimą dėl konvencijos denonsavimo. Diskusijos šiuo klausimu tikėtina bus intensyvios, nes tai yra jautrus klausimas, susijęs su šalies saugumu ir tarptautiniais įsipareigojimais.
Istorinis kontekstas ir tarptautinė praktika
Otavos konvencija buvo sukurta reaguojant į humanitarinę krizę, kurią sukėlė priešpėstinės minos įvairiuose pasaulio konfliktuose. Šiuo metu konvenciją yra pasirašiusios 164 valstybės, tačiau tarp neprisijungusių yra tokios karinės galybės kaip JAV, Rusija, Kinija ir Indija.
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad valstybės, esančios potencialių konfliktų zonose, peržiūri savo poziciją dėl priešpėstinių minų. Pavyzdžiui, Suomija, kuri turi ilgą sieną su Rusija, prie konvencijos prisijungė tik 2012 metais, o Lenkija – 2016 m. Tuo tarpu Pietų Korėja, kuri turi demilitarizuotą zoną su Šiaurės Korėja, išvis nėra prisijungusi prie konvencijos.
Kariniai ir gynybiniai aspektai
Lietuvos kariuomenės ekspertai nevienareikšmiškai vertina priešpėstinių minų efektyvumą šiuolaikiniame kare. Viena vertus, šios minos gali būti santykinai pigi priemonė sulėtinti priešo pajėgų judėjimą ir apsaugoti strateginius objektus. Kita vertus, modernios kariuomenės turi įrangą minų laukams įveikti, o šiuolaikiniai konfliktai dažnai vyksta urbanizuotose teritorijose, kur minų naudojimas būtų ypač problemiškas.
Gynybos ekspertas Deividas Šlekys viename iš interviu pažymėjo: „Priešpėstinės minos yra dviprasmiškas ginklas – jos gali būti efektyvios tam tikrose situacijose, tačiau jų ilgalaikės humanitarinės pasekmės dažnai nusveria karinę naudą. Baltijos šalims svarbu ieškoti balansą tarp gynybinių poreikių ir tarptautinių įsipareigojimų.”
Tarptautinės reakcijos
Prezidento siūlymas jau sulaukė reakcijų iš tarptautinių partnerių. NATO generalinis sekretorius pareiškė, kad tai yra suverenios valstybės sprendimas, tačiau pabrėžė aljanso įsipareigojimą laikytis tarptautinės humanitarinės teisės principų.
Europos Komisijos atstovai išreiškė susirūpinimą dėl galimo precedento, kai ES valstybė narė pasitraukia iš svarbios humanitarinės konvencijos. Tarptautinė organizacija „Human Rights Watch” išplatino pareiškimą, kuriame Lietuvos sprendimą pavadino „žingsniu atgal žmogaus teisių srityje”.
Tarp saugumo ir humanitarinių vertybių: kryžkelė Lietuvos gynybos politikoje
Lietuvos sprendimas peržiūrėti savo poziciją dėl Otavos konvencijos atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria daugelis valstybių, esančių netoli potencialių konfliktų zonų. Kaip suderinti nacionalinio saugumo poreikius su tarptautiniais humanitariniais įsipareigojimais?
Istorija rodo, kad priešpėstinės minos dažnai palieka ilgalaikį skausmingą palikimą – jos ir toliau žaloja civilius gyventojus net praėjus dešimtmečiams po konfliktų pabaigos. Kita vertus, šalys, kurios jaučia tiesioginę karinę grėsmę, turi teisę ir pareigą ieškoti visų įmanomų būdų apsaugoti savo teritoriją ir piliečius.
Galbūt vietoj visiško konvencijos atmetimo, Lietuva galėtų siekti kompromiso – pavyzdžiui, naudoti tik pažangias, save sunaikinančias minas, kurios nekeltų ilgalaikio pavojaus civiliams. Tokia pozicija galėtų subalansuoti gynybos poreikius ir humanitarines vertybes.
Nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą priims Seimas, ši diskusija atspindi sudėtingą realybę, kurioje gyvename – pasaulį, kur saugumo sąvoka nuolat kinta, o valstybės privalo nuolat iš naujo įvertinti savo pozicijas ir prioritetus.