Konstitucinio Teismo nutarimas atveria kelią partnerystės įstatymui
Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuris gali turėti reikšmingų pasekmių dėl partnerystės įstatymo priėmimo. Advokatas teigia, kad Seimas dabar turi pareigą priimti įstatymą, kuris reglamentuotų partnerystės santykius. Šis nutarimas pabrėžia, kad esama teisinė situacija neatitinka Konstitucijos, nes neužtikrina visų piliečių teisių ir laisvių.
Konstitucinis Teismas nurodė, kad dabartinė teisinė bazė diskriminuoja tam tikras asmenų grupes, nes nesuteikia jiems galimybės oficialiai įteisinti savo santykių. Tai ypač aktualu tos pačios lyties poroms, kurios šiuo metu neturi galimybės sudaryti santuokos ar partnerystės.
Advokatas pabrėžia, kad Seimas turi imtis veiksmų ir priimti įstatymą, kuris užtikrintų visų piliečių lygiateisiškumą. Tai būtų svarbus žingsnis siekiant užtikrinti žmogaus teises ir laisves Lietuvoje. Jis taip pat pažymi, kad tokio įstatymo priėmimas būtų ne tik teisinis, bet ir moralinis įsipareigojimas, atspindintis šiuolaikinės visuomenės vertybes ir poreikius.
Istorinis kontekstas ir teisinės peripetijos
Partnerystės klausimas Lietuvoje keliamas jau daugiau nei dešimtmetį. 2016-2020 metų kadencijos Seime buvo registruoti net keli partnerystės įstatymo projektai, tačiau nė vienas jų nepasiekė balsavimo stadijos. Vėliau, 2021 metų gegužę, Seimas vos kelių balsų skirtumu atmetė Partnerystės įstatymo projektą, kuris būtų įteisinęs tiek tos pačios, tiek skirtingų lyčių asmenų civilinę sąjungą.
Konstitucinio Teismo nutarimas remiasi Konstitucijos 29 straipsniu, kuris garantuoja visų asmenų lygybę prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas. Teismas konstatavo, kad dabartinė situacija, kai tam tikroms poroms nesuteikiama galimybė įteisinti savo santykių, prieštarauja šiam principui.
Teisininkas dr. Vytautas Mizaras, komentuodamas situaciją, pažymėjo: „Šis nutarimas yra labai reikšmingas, nes aiškiai nurodo, kad įstatymų leidėjas turi pozityvią pareigą užtikrinti visų asmenų teises, įskaitant teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir šeimos santykių teisinį pripažinimą.”
Europos kontekstas
Lietuva išlieka viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje nėra įteisinta nei tos pačios lyties asmenų santuoka, nei partnerystė. Šiuo metu 22 iš 27 ES valstybių turi įteisinusios bent vieną iš šių institutų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, kad valstybės turi pareigą užtikrinti teisinį pripažinimą ir apsaugą tos pačios lyties porų santykiams. 2015 metų byloje „Oliari ir kiti prieš Italiją” EŽTT nustatė, kad Italija pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, nesuteikdama teisinės apsaugos tos pačios lyties poroms.
Europos Komisija taip pat yra pareiškusi, kad LGBTQ+ asmenų teisių apsauga yra vienas iš ES prioritetų, ir 2020 metais pristatė pirmąją ES LGBTIQ lygybės strategiją.
Visuomenės nuomonės kaita
Nors partnerystės klausimas Lietuvoje išlieka jautrus, visuomenės nuomonė šiuo klausimu pamažu keičiasi. 2021 metų „Eurobarometro” apklausos duomenimis, 30% lietuvių pritaria tos pačios lyties asmenų santuokai, o tai yra žymus padidėjimas, palyginti su 2015 metų duomenimis, kai tokiai santuokai pritarė tik 24% respondentų.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė teigia: „Matome, kad visuomenės nuomonė keičiasi, ypač jaunesnėse kartose. Tai atspindi bendras Europos tendencijas ir rodo, kad Lietuva juda link didesnės tolerancijos ir įvairovės pripažinimo.”
Kelias į priekį: tarp teisės ir politikos
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas gali paskatinti diskusijas ir debatus Seime bei visuomenėje dėl partnerystės įstatymo būtinybės ir formos. Tai taip pat gali turėti įtakos politiniams sprendimams ir partijų pozicijoms šiuo klausimu.
Teisės ekspertai pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo nutarimas sukuria teisinę pareigą Seimui veikti, tačiau konkretus įstatymo turinys ir priėmimo laikas lieka politinio proceso dalimi. Valdančioji koalicija jau yra įtraukusi partnerystės įstatymo priėmimą į savo programą, tačiau konkrečių veiksmų dar nesiimta.
Šis nutarimas gali tapti svarbiu posūkio tašku Lietuvos teisės istorijoje, įtvirtinant principą, kad žmogaus teisės ir lygybė prieš įstatymą nėra tik abstrakčios vertybės, bet konkrečios teisinės pareigos, kurias valstybė privalo užtikrinti visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos ar kitų asmeninių savybių. Lietuvai žengiant į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, šis klausimas tampa ne tik teisinio, bet ir pilietinio brandumo išbandymu – ar sugebėsime kurti visuomenę, kurioje kiekvienas jos narys jaučiasi oriai ir lygiavertiškai.