Politiniai įtampos taškai: Žemaitaičio pasisakymai apie „penktąją koloną”
Lietuvos politikoje dažnai pasitaiko aštrių pasisakymų ir diskusijų, ypač kai kalbama apie nacionalinį saugumą ir valstybės interesus. Vienas iš tokių atvejų yra Remigijaus Žemaitaičio pasisakymai, kurie sulaukė nemažai dėmesio. Jis išreiškė savo nuomonę apie tam tikras grupes ar asmenis, kuriuos jis vadina „penktąja kolona”. Šis terminas dažnai naudojamas apibūdinti žmones ar organizacijas, kurios, kaip manoma, veikia prieš valstybės interesus, dažnai slaptai bendradarbiaudamos su užsienio jėgomis.
Žemaitaitis pabrėžė, kad tokios grupės gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, nes jos gali skleisti dezinformaciją, siekti destabilizuoti politinę situaciją ar kitaip pakenkti valstybės interesams. Jis ragina būti budriems ir atidžiai stebėti tokių grupių veiklą, kad būtų užkirstas kelias galimoms grėsmėms.
Šie pasisakymai sulaukė įvairių reakcijų – kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai pritaria Žemaitaičio nuomonei, kiti kritikuoja jį už per daug aštrius ir galbūt nepagrįstus kaltinimus. Vis dėlto, diskusijos apie „penktąją koloną” atspindi platesnį susirūpinimą dėl informacinio saugumo ir valstybės stabilumo, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje.
Istorinės „penktosios kolonos” sąvokos ištakos
Terminas „penktoji kolona” turi gilias istorines šaknis, kilusias iš Ispanijos pilietinio karo (1936-1939). Jį pirmą kartą pavartojo nacionalistų generolas Emilio Mola, kuris, žygiuodamas su keturiomis karinėmis kolonomis link Madrido, pareiškė, kad mieste jau veikia „penktoji kolona” – slapti jo šalininkai, kurie padės užimti sostinę iš vidaus.
Nuo to laiko šis terminas įsitvirtino politiniame žodyne ir dažnai naudojamas apibūdinti slaptus priešiškos valstybės agentus ar simpatikus, veikiančius kitos šalies viduje. Šaltojo karo metais terminas buvo plačiai naudojamas įvardijant tariamus ar tikrus komunistų šalininkus Vakarų valstybėse.
Žemaitaičio pozicija ir kontroversijos
Remigijus Žemaitaitis, partijos „Nemuno aušra” lyderis ir buvęs Seimo narys, savo pasisakymuose apie „penktąją koloną” dažniausiai mini asmenis ir organizacijas, kurios, jo nuomone, atstovauja Rusijos interesams Lietuvoje. 2022 m. po Rusijos invazijos į Ukrainą jo retorika tapo dar aštresnė.
Viename iš savo interviu TV3 televizijai Žemaitaitis teigė: „Mes turime būti budrūs ir atpažinti tuos, kurie, prisidengdami žodžio laisve, skleidžia priešišką propagandą ir siekia susilpninti mūsų valstybę iš vidaus.”
Tokia pozicija sukėlė aštrias diskusijas tarp politikų. Konservatoriai ir liberalai iš esmės pritarė būtinybei identifikuoti galimas grėsmes, tačiau kai kurie socialdemokratai ir valstiečiai išreiškė susirūpinimą, kad tokie kaltinimai gali būti naudojami politiniams oponentams diskredituoti.
Ekspertų vertinimai
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto profesorius Tomas Janeliūnas pabrėžia, kad terminas „penktoji kolona” turėtų būti vartojamas atsargiai: „Tai rimtas kaltinimas, kuris reikalauja tvirtų įrodymų. Negalima švaistytis tokiomis sąvokomis vien dėl politinių nesutarimų.”
Tuo tarpu Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius laikosi griežtesnės pozicijos: „Rusija aktyviai naudoja įtakos agentus Baltijos šalyse, ir mes turime apie tai kalbėti atvirai. Tai nėra paranoja, o reali grėsmė mūsų saugumui.”
Valstybės saugumo departamento (VSD) metinėse grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose taip pat nuolat minimos užsienio valstybių, ypač Rusijos, pastangos daryti įtaką Lietuvos vidaus politikai ir viešajai nuomonei.
Tarp budrumo ir ragangaudystės: kur brėžti ribą?
Diskusijos apie „penktąją koloną” Lietuvoje atspindi platesnę dilemą demokratinėse visuomenėse: kaip užtikrinti nacionalinį saugumą nepažeidžiant žodžio laisvės ir demokratinių vertybių? Kaip atskirti pagrįstą kritiką nuo priešiškos propagandos?
Šiame kontekste Žemaitaičio pasisakymai yra tik ledkalnio viršūnė. Jie atspindi gilesnį nerimą dėl informacinio karo, kuris vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Rusijos agresija Ukrainoje tik sustiprino šias baimes ir padidino budrumą.
Tačiau istorija moko, kad perdėtas budrumas gali virsti ragangaudyste, kai nekalti žmonės apkaltinami išdavyste vien dėl jų politinių pažiūrų ar kilmės. Todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą – būti budriems grėsmių akivaizdoje, bet kartu neprarasti kritiško mąstymo ir pagarbos demokratinėms vertybėms.
Galbūt vietoj termino „penktoji kolona” vertėtų kalbėti konkrečiau – apie dezinformaciją, propagandą, kibernetines atakas ir kitas specifines grėsmes. Tokiu būdu diskusija taptų konstruktyvesnė ir mažiau poliarizuojanti.
Tarp realių grėsmių ir politinių šešėlių: žvilgsnis į ateitį
Žemaitaičio ir kitų politikų diskusijos apie „penktąją koloną” nėra vien tuščias politinis triukšmas – jos atspindi realias saugumo dilemas, su kuriomis susiduria Lietuva. Mūsų šalis, būdama NATO ir ES pasienyje su Rusija ir Baltarusija, išlieka ypač pažeidžiama hibridinėms grėsmėms.
Vis dėlto, kovoje su šiomis grėsmėmis neturėtume pamiršti, dėl ko iš viso kovojame – dėl laisvos, demokratinės visuomenės, kurioje gerbiamos žmogaus teisės ir vertybės. Perdėtas įtarumas ir kaltinimai išdavyste gali pakenkti šioms vertybėms ne mažiau nei išorinės grėsmės.
Galiausiai, tikrasis atsparumas „penktosios kolonos” veiklai slypi ne politiniuose kaltinimuose, o stiprioje pilietinėje visuomenėje, kritiniame mąstyme ir gebėjime atpažinti dezinformaciją. Tai ilgalaikis darbas, reikalaujantis ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos, švietimo sistemos bei kiekvieno piliečio pastangų.