Gyvenimas ant skurdo ribos: 60-mečio Kazimiero istorija
60-metis Kazimieras atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kai jo pajamos sumažėjo iki 500 eurų per mėnesį. Jis pripažįsta, kad pragyventi iš tokios sumos bus didelis iššūkis, nes reikia padengti būsto išlaidas, maistą ir kitas būtinas išlaidas. Kazimieras anksčiau dirbo įvairius darbus, tačiau dėl sveikatos problemų ir amžiaus jam tapo sunku rasti naują darbą. Jis teigia, kad tokia situacija yra ne tik jo problema, bet ir daugelio kitų vyresnio amžiaus žmonių, kurie susiduria su panašiais sunkumais.
Kasdienė kova dėl išgyvenimo
Kazimieras pasakoja, kad stengiasi taupyti kiekvieną centą, tačiau vis tiek sunku sudurti galą su galu. Jis svarsto apie galimybę ieškoti papildomų pajamų šaltinių, tačiau dėl sveikatos būklės ir ribotų galimybių tai nėra lengva. Be to, jis nerimauja dėl ateities, nes nežino, kaip ilgai galės išgyventi tokioje situacijoje.
„Kiekvieną mėnesį už būstą atiduodu apie 180 eurų, įskaitant komunalinius mokesčius. Vaistams išleidžiu dar apie 70 eurų, o tai reiškia, kad maistui ir kitoms reikmėms lieka vos 250 eurų„, – sako Kazimieras, rodydamas savo kruopščiai sudarytą išlaidų sąrašą.
Statistika atskleidžia platesnį kontekstą
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos riba 2022 metais vienam gyvenančiam asmeniui buvo apie 483 eurus per mėnesį. Tai reiškia, kad Kazimiero pajamos yra ties šia riba. 2022 metais skurdo rizikos lygis tarp 65 metų ir vyresnių žmonių siekė beveik 35 procentus – tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje.
Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje 2023 metų pradžioje siekė apie 540 eurų, tačiau daugiau nei trečdalis pensininkų gauna mažesnes išmokas. Tuo tarpu pragyvenimo išlaidos nuolat auga – vien per 2022 metus maisto produktų kainos išaugo vidutiniškai 30 procentų.
Amžiaus diskriminacija darbo rinkoje
Kazimiero situaciją apsunkina ir darbo rinkoje egzistuojanti amžiaus diskriminacija. Nors Lietuvos įstatymai draudžia diskriminaciją dėl amžiaus, praktikoje vyresni žmonės dažnai susiduria su sunkumais ieškodami darbo.
„Bandžiau įsidarbinti sargu, valytoju, bet vos pamatę mano amžių, darbdaviai mandagiai atsisako. Kartą tiesiai pasakė, kad ieško jaunesnių, nors patirties turiu daugiau nei bet kuris jaunas žmogus„, – pasakoja Kazimieras.
Užimtumo tarnybos duomenimis, 55+ metų amžiaus asmenų nedarbo lygis išlieka aukštesnis nei bendras šalies vidurkis, o vidutinė darbo paieškos trukmė šioje amžiaus grupėje yra beveik dvigubai ilgesnė nei jaunesnių bedarbių.
Galimi sprendimo būdai
Vyresniems žmonėms, atsidūrusiems panašioje situacijoje kaip Kazimieras, valstybė siūlo įvairias paramos formas. Tai apima:
– Būsto šildymo kompensacijas
– Socialinę pašalpą mažas pajamas gaunantiems asmenims
– Nemokamą teisinę pagalbą
– Maisto produktų paketus iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo
Tačiau Kazimieras teigia, kad šios paramos formos dažnai nepasiekia visų, kuriems jų reikia, o biurokratinės kliūtys atbaido daugelį vyresnio amžiaus žmonių.
„Pildyti visas tas formas, rinkti dokumentus – tai dar vienas darbas. Kartais tiesiog nebelieka jėgų kovoti su sistema„, – sako jis.
Sidabrinė ekonomika: iššūkiai ir galimybės
Ši istorija atspindi platesnę problemą, su kuria susiduria daugelis vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje. Nepakankamos pensijos ir ribotos galimybės rasti darbą verčia juos gyventi skurdžiai. Kazimieras tikisi, kad valdžia atkreips dėmesį į šią problemą ir imsis veiksmų, kad padėtų tokiems žmonėms kaip jis. Jis taip pat ragina visuomenę būti supratingesnei ir padėti tiems, kurie atsidūrė sunkioje padėtyje.
Demografiniai pokyčiai Lietuvoje rodo, kad visuomenė sensta, ir iki 2030 metų beveik trečdalis gyventojų bus vyresni nei 60 metų. Tai kelia ne tik iššūkius socialinės apsaugos sistemai, bet ir verčia permąstyti, kaip geriau integruoti vyresnio amžiaus žmones į ekonominį ir socialinį gyvenimą.
Kai kuriose ES šalyse jau pradedamos taikyti „sidabrinės ekonomikos” iniciatyvos – specialios programos, skatinančios vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, pritaikant darbo sąlygas prie jų poreikių ir galimybių. Taip pat plėtojamos mentorystės programos, kur vyresni darbuotojai perduoda savo patirtį jaunesniems.
Kazimiero atvejis primena, kad už statistinių duomenų slypi realūs žmonių likimai ir kasdienės kovos. Visuomenės senėjimas neturėtų reikšti skurdo didėjimo – tai turėtų būti paskata kurti įtraukesnę ir teisingesnę sistemą, kurioje oriai gyventi galėtų visi, nepriklausomai nuo amžiaus.