Savivaldybės ir Vilčinskų šeimos konfliktas dėl socialinio būsto
Vilniaus miesto savivaldybė siekia iškeldinti Vilčinskų šeimą iš buto, kuris priklauso miestui. Šeima šiame bute gyvena jau daugelį metų, tačiau savivaldybė teigia, kad jie neturi teisės ten gyventi, nes butas yra skirtas socialiniams poreikiams. Savivaldybė nurodo, kad butas turėtų būti skirtas tiems, kuriems jo labiausiai reikia, o Vilčinskų šeima neatitinka šių kriterijų.
Vilčinskai teigia, kad jie neturi kur kitur eiti ir kad butas jiems buvo suteiktas teisėtai. Jie taip pat pabrėžia, kad per daugelį metų investavo į buto remontą ir priežiūrą. Šeima planuoja kovoti dėl savo teisės likti bute ir ketina kreiptis į teismą, jei savivaldybė toliau sieks jų iškeldinimo.
Savivaldybė savo ruožtu teigia, kad yra pasirengusi padėti šeimai rasti kitą būstą, tačiau pabrėžia, kad miesto turtas turi būti naudojamas pagal paskirtį. Šis atvejis atkreipė visuomenės dėmesį į socialinio būsto politiką ir iškėlė klausimus apie tai, kaip efektyviai valdomas miesto turtas.
Socialinio būsto situacija Vilniuje
Vilniaus mieste socialinio būsto problema išlieka itin aktuali. Pagal naujausius duomenis, eilėje socialiniam būstui gauti Vilniuje laukia daugiau nei 2500 šeimų, o vidutinis laukimo laikas siekia 10-15 metų. Tokia situacija verčia savivaldybę peržiūrėti visus turimus socialinius būstus ir užtikrinti, kad jie būtų naudojami pagal paskirtį.
Vilniaus miesto savivaldybės Būsto skyriaus vedėja Dalia Bardauskienė teigia: „Turime užtikrinti, kad savivaldybės būstai būtų skiriami tiems, kurie atitinka socialinio būsto gavimo kriterijus. Tai mūsų pareiga prieš tuos, kurie jau daugelį metų laukia eilėje.”
Pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, socialinis būstas skiriamas mažas pajamas gaunantiems asmenims ar šeimoms, kurių turtas ir pajamos neviršija nustatytų normų. 2023 metų duomenimis, vienam asmeniui turto vertė neturi viršyti 12,452 eurų, o metinės pajamos – 5,820 eurų.
Vilčinskų šeimos situacija
Vilčinskų šeima, kurioje auga trys vaikai, teigia, kad į dabartinį butą įsikėlė 2008 metais, kai jų finansinė padėtis buvo itin sunki. Per pastaruosius metus šeimos padėtis pagerėjo – Robertas Vilčinskas įsidarbino statybų įmonėje, o jo žmona Janina pradėjo dirbti vietos prekybos centre.
„Mes į šį butą įdėjome viską, ką turėjome. Pakeitėme langus, sutvarkėme santechniką, perdažėme sienas. Tai tapo mūsų namais, o dabar mums sako, kad turime išsikraustyti”, – sako Janina Vilčinskienė.
Šeima teigia, kad nors jų pajamos ir padidėjo, tačiau jie vis dar nepajėgūs išsinuomoti būsto rinkos kainomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje vidutinė dviejų kambarių buto nuomos kaina siekia 450-550 eurų per mėnesį.
Teisiniai aspektai
Teisininkas Marius Strumskis, specializuojantis būsto teisės klausimais, paaiškina, kad tokiose situacijose svarbu išsiaiškinti, ar buvo laikomasi visų teisinių procedūrų.
„Jei šeimos pajamos ir turtas viršija nustatytas normas, savivaldybė turi teisę nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį. Tačiau prieš tai turi būti atliktas išsamus šeimos finansinės padėties vertinimas ir suteiktas protingas terminas išsikraustyti ar ieškoti alternatyvų”, – teigia M. Strumskis.
Pagal Civilinio kodekso nuostatas, nuomininkai, gyvenantys būste ilgiau nei 5 metus ir investavę į jo gerinimą, gali turėti tam tikrų teisių, tačiau tai nesuteikia jiems teisės likti socialiniame būste neribotą laiką, jei jie nebeatitinka kriterijų.
Kai namai tampa kovos lauku
Vilčinskų šeimos atvejis atskleidžia platesnę socialinės politikos problematiką Lietuvoje. Iš vienos pusės – savivaldybės pareiga efektyviai valdyti ribotus socialinio būsto išteklius ir užtikrinti, kad jie pasiektų labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius. Iš kitos – žmogiškasis faktorius, kai šeimos, net ir pagerėjus jų finansinei padėčiai, susiduria su sunkumais integruojantis į įprastą būsto rinką.
Socialinės apsaugos ekspertai pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga išsamesnė pereinamojo laikotarpio programa, kuri padėtų šeimoms sklandžiai pereiti nuo socialinio būsto prie savarankiško būsto įsigijimo ar nuomos. Toks „minkštas nusileidimas” galėtų apimti laipsnišką nuomos kainos didinimą, finansinį konsultavimą ir pagalbą ieškant būsto privačioje rinkoje.
Vilčinskų šeimos istorija – tai ne tik teisinis ginčas dėl buto, bet ir priminimas, kad už kiekvieno socialinio būsto durų slypi žmonių likimai, viltys ir baimės. Tik subalansuota politika, atsižvelgianti tiek į sistemos teisingumą, tiek į individualius atvejus, gali užtikrinti, kad socialinio būsto sistema taptų ne tik pagalba sunkiu metu, bet ir tramplinu į stabilesnį gyvenimą.