Seimo narė gina savo teisę balsuoti pagal įsitikinimus
Seimo narė Laima Zėbelienė sureagavo į premjero kritiką dėl jos balsavimo Seime. Ji pabrėžė, kad turi savo asmeninę poziciją ir ją išreiškė balsuodama. Zėbelienė teigė, kad kiekvienas Seimo narys turi teisę turėti savo nuomonę ir ją ginti, net jei ji nesutampa su partijos ar Vyriausybės pozicija. Ji pridūrė, kad jos sprendimas buvo gerai apgalvotas ir pagrįstas jos pačios vertybėmis bei įsitikinimais.
Zėbelienė taip pat pažymėjo, kad demokratinėje visuomenėje svarbu gerbti skirtingas nuomones ir diskutuoti apie jas, o ne kritikuoti už tai, kad kažkas turi kitokią nuomonę.
Konflikto ištakos
Konfliktas kilo po praėjusios savaitės balsavimo dėl mokestinės reformos paketo, kai Zėbelienė, priklausanti valdančiajai koalicijai, balsavo prieš Vyriausybės siūlomą projektą. Premjeras Ingrida Šimonytė viešame pasisakyme pavadino tokį elgesį „koalicijos susitarimų nepaisymu” ir užsiminė apie galimą „politinės kultūros stoką”.
Zėbelienė, kuri Seime atstovauja Laisvės partijai, savo socialinio tinklo paskyroje paaiškino, kad balsavo vadovaudamasi savo rinkėjams duotais pažadais. „Mano rinkėjai tikėjosi, kad atstovausiu jų interesams, o ne aklai seksiu partijos liniją”, – rašė parlamentarė.
Politologų vertinimai
Vilniaus universiteto politologas dr. Mažvydas Jastramskis, komentuodamas situaciją, pažymėjo, kad tai nėra pirmas kartas, kai valdančiosios koalicijos nariai balsuoja skirtingai.
„Lietuvos politinėje sistemoje partinė drausmė nėra tokia griežta kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Turime parlamentinę tradiciją, kur Seimo nariai kartais balsuoja pagal savo įsitikinimus, ypač vertybiniais klausimais”, – teigė politologas.
Jis taip pat pridūrė, kad tokios situacijos dažniau pasitaiko koaliciniuose dariniuose, kur skirtingos partijos turi skirtingus požiūrius į tam tikrus klausimus.
Istorinis kontekstas
Verta paminėti, kad Zėbelienė nėra pirmoji parlamentarė, susidūrusi su kritika dėl balsavimo ne pagal partijos liniją. 2019 metais panašioje situacijoje atsidūrė tuometinis Seimo narys Mindaugas Puidokas, o 2021 metais – Agnė Širinskienė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnis nurodo, kad Seimo nariai, vykdydami savo pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.
Laisvė rinktis ar partinė drausmė?
Zėbelienės atvejis vėl atvėrė diskusiją apie tai, kiek Seimo narys turi būti ištikimas partijos linijai ir kiek jis gali vadovautis savo sąžine. Partinė drausmė yra svarbus demokratinių sistemų elementas, užtikrinantis politinį stabilumą ir nuspėjamumą. Tačiau lygiai taip pat svarbu, kad išrinkti atstovai galėtų reikšti savo nuomonę ir atstovauti rinkėjams.
Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka: „Parlamentarizmo esmė – diskusija ir kompromisų paieška, o ne aklai sekantys partijos liniją robotai.”
Zėbelienės atvejis primena, kad demokratija yra sudėtingas mechanizmas, kuriame turi derėti ir kolektyviniai, ir individualūs sprendimai. Galbūt vietoj kritikos vertėtų labiau vertinti tuos, kurie turi drąsos laikytis savo įsitikinimų, net jei tai reiškia plaukimą prieš srovę.
Tarp principų ir pragmatizmo
Šiandieninėje politikoje, kur viešieji ryšiai dažnai nustelbia turiningą diskusiją, Zėbelienės atvejis tampa savotišku lakmusu, parodančiu mūsų politinės kultūros brandą. Ar sugebame išgirsti kitokią nuomonę? Ar politinė sistema skatina autentišką atstovavimą, ar tik mechanišką partinių linijų laikymąsi?
Galbūt vietoj ieškojimo, kas teisus šiame konflikte, vertėtų pripažinti, kad demokratija ir yra tas nuolatinis balansavimas tarp principų ir pragmatizmo, tarp individualios sąžinės ir kolektyvinių susitarimų. O tikrasis politinės brandos ženklas – ne vienoda nuomonė, bet gebėjimas gerbti skirtingus požiūrius ir ieškoti bendrų sprendimų.