Kaip viskas prasidėjo: senovės graikų tradicija, kuri pakeitė pasaulį
Jeigu manote, kad olimpinės žaidynės yra kažkas, ką sugalvojo modernūs sportininkai ar televizijos prodiuseriai, labai klystate. Viskas prasidėjo daug anksčiau – maždaug 776 metais prieš Kristų, Olimpijoje, mažame Graikijos miestelyje, kur graikai rinkdavosi pagerbti dievų. Iš pradžių tai buvo religinis festivalis, o ne sporto šventė. Zeusas, dievų tėvas, buvo pagrindinė priežastis, kodėl tūkstančiai žmonių keliaudavo per kalnus ir jūras, kad pamatytų, kas greičiausiai bėga ar stipriausiai meta diską.
Senovės olimpinės žaidynės vyko kas ketverius metus – ir tai nebuvo atsitiktinumas. Graikai tikėjo, kad šis ciklas turi kosminę reikšmę. Žaidynių metu net karai sustodavo. Tai vadino „olimpine taika” – ekecheirija. Įsivaizduokite: du kariaujantys miestai-valstybės susitardavo nustoti žudyti vienas kitą, kad galėtų susirinkti ir pažiūrėti, kas greičiausiai nubėgs stadioną. Šiandien tai skamba kaip utopija, bet tada tai veikė.
Žaidynės tęsėsi beveik 1200 metų, kol 393 metais po Kristaus Romos imperatorius Teodosijus I jas uždraudė kaip pagonišką tradiciją. Olimpija buvo sunaikinta, šventyklos sugriautos, o tradicija – pamiršta. Beveik pusantro tūkstančio metų niekas apie tai rimtai negalvojo.
Pierre’as de Coubertinas ir didysis sugrįžimas
XIX amžiaus pabaigoje prancūzų aristokratas Pierre’as de Coubertinas turėjo idėją, kuri daugeliui atrodė beprotiška: atgaivinti olimpines žaidynes. Jis nebuvo sportininkas – jis buvo pedagogas ir filosofas, tikėjęs, kad sportas gali suvienyti tautas ir ugdyti charakterį. Šiandien jo citata „Svarbiausia ne nugalėti, o dalyvauti” yra žinoma visame pasaulyje, nors ironiškai dauguma šiuolaikinių sportininkų su ja nesutiktų.
1896 metais Atėnuose įvyko pirmosios moderniosios olimpinės žaidynės. Dalyvavo 241 sportininkas iš 14 šalių. Palyginkite su šiuolaikinėmis žaidynėmis, kur dalyvauja daugiau nei 10 000 sportininkų iš beveik 200 šalių. Augimas buvo astronominis, bet kelias nebuvo lengvas – dvi pasaulinės karas, boikotai, skandalai, politiniai žaidimai. Olimpinis judėjimas išgyveno viską.
Įdomu tai, kad pirmosios moderniosios žaidynės buvo gana chaotiškos. Dalyviai atvyko patys, kai kurie tiesiog turistai, kurie atsitiktinai buvo Atėnuose ir nusprendė dalyvauti. Amerikiečiai plaukė laivu dvi savaites, kad pasiektų Graikiją, ir nežinojo, kad Graikija vis dar naudoja Julijaus kalendorių – taigi jie atvyko 12 dienų vėliau nei planavo. Nepaisant to, amerikiečiai laimėjo daugiausiai aukso medalių.
Žiemos olimpinės žaidynės: atskira istorija
Daugelis žmonių mano, kad žiemos olimpinės žaidynės egzistavo nuo pat pradžių. Iš tikrųjų jos atsirado tik 1924 metais, Šamonī, Prancūzijoje. Iš pradžių tai buvo vadinama „Tarptautine žiemos sporto savaite”, o tik vėliau oficialiai pripažinta olimpinėmis žaidynėmis.
Iki 1992 metų žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės vyko tais pačiais metais. Tada Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė jas išskirti – žiemos žaidynės dabar vyksta lyginiaisiais metais, tarp vasaros žaidynių ciklų. Tai buvo komercinis sprendimas: televizijos stotys mokėjo milžiniškus pinigus už transliavimo teises, ir buvo logiška turėti olimpinį renginį kas dveji metai, o ne kas ketverius.
Žiemos žaidynės turi savo charizmą. Kalnų slidinėjimas, biatlono dramatizmas, greičio čiuožimo elegancija – tai visiškai kitoks pasaulis nei vasaros žaidynės. Ir šalys, kurios vasaros žaidynėse niekada nelaimi medalių, žiemos žaidynėse gali tapti tikromis supervalstybėmis. Norvegija – puikus pavyzdys: šalis su 5 milijonais gyventojų reguliariai dominuoja žiemos žaidynių medalių lentelėje.
Medaliai, rekordai ir tie, kurie pakeitė sportą amžiams
Kalbant apie olimpines žaidynes, neįmanoma nepaminėti legendų. Usainas Boltas, jamaikietis, kuris bėgo taip greitai, kad žmonės tiesiog negalėjo patikėti savo akimis. Michaelas Phelpas, plaukikas, kuris surinko 23 aukso medalius – daugiau nei daugelis šalių per visą olimpinę istoriją. Nadia Comaneci, kuri 1976 metais gavo pirmąjį tobulą dešimtuką gimnastikoje – elektroninė lenta net nebuvo paruošta rodyti tokio rezultato, nes niekas negalvojo, kad tai įmanoma.
Bet olimpinės žaidynės nėra tik apie rekordus. Jos apie istorijas. Apie Dereko Redmondo, britų bėgiko, kuris 1992 metais Barselonoje susitraukė raumenis pusiau finalo metu ir, šlubuodamas, ėjo prie finišo linijos – o jo tėvas iš tribūnų nubėgo prie jo ir padėjo jam pasiekti finišą. Apie Eriką Moussambani iš Pusiaujo Gvinėjos, kuris 2000 metais Sidnėjuje plaukė 100 metrų laisvuoju stiliumi beveik dvigubai ilgiau nei kiti dalyviai, bet publika jį palaikė kaip čempioną.
Šios istorijos yra tai, kas daro olimpines žaidynes kuo daugiau nei sporto renginį. Jos yra žmogiškumo demonstracija – ir geriausio, ir blogiausio.
Politika, boikotai ir tamsioji pusė
Olimpinės žaidynės visada buvo politikos arena, nors oficialiai TOK tvirtina, kad sportas ir politika neturi maišytis. Tai, švelniai tariant, naivus požiūris.
1936 metų Berlyno žaidynės buvo nacių propagandos įrankis – Hitleris norėjo parodyti pasauliui „arijų rasės” pranašumą. Tada atėjo Jessie Owensas, juodaodis amerikiečių bėgikas, ir laimėjo keturis aukso medalius tiesiai prieš Hitlerio akis. Tai buvo vienas iš galingiausių politinių pareiškimų olimpinėje istorijoje, padarytas ne žodžiais, o bėgimu.
1980 metais JAV ir dar 65 šalys boikotavo Maskvos olimpines žaidynes dėl sovietų invazijos į Afganistaną. 1984 metais Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkės atsakė boikotu Los Andželo žaidynėms. Sportininkai, kurie visą gyvenimą ruošėsi olimpinėms žaidynėms, negalėjo dalyvauti dėl politinių sprendimų, kurie buvo priimti toli nuo sporto salių.
2022 metų Pekino žiemos žaidynės sukėlė diplomatinį boikotą iš Vakarų šalių dėl Kinijos žmogaus teisių pažeidimų. Sportininkai galėjo dalyvauti, bet diplomatai – ne. Tai buvo kompromisas, kuris nepatiko niekam.
Dopingo skandalai – atskira tema. Rusija buvo pašalinta iš kelių olimpinių žaidynių dėl valstybinio dopingo programos. Sportininkai, kurie švariai treniravosi, turėjo varžytis su tais, kurie naudojo draudžiamas medžiagas. Tai vis dar atvira žaizda olimpiniame judėjime.
Kaip olimpinės žaidynės veikia šalių ekonomiką ir infrastruktūrą
Organizuoti olimpines žaidynes – tai tarsi statytis naują miestą per septynerius metus. Stadionai, viešbučiai, transporto infrastruktūra, saugumo sistemos – visa tai kainuoja milijardus. Ir dažnai kyla klausimas: ar tai apsimoka?
Atsakymas nėra paprastas. Barselona 1992 metais transformavo miestą – olimpinės žaidynės buvo katalizatorius, kuris pavertė apleistą pramoninę zoną moderniu miestu su paplūdimiais ir nauja infrastruktūra. Šiandien Barselona yra vienas populiariausių turistų tikslų Europoje, ir olimpinės žaidynės prie to prisidėjo.
Bet Atėnai 2004 metais – visiškai kita istorija. Graikija išleido apie 11 milijardų eurų, pastatė puikius stadionus, o po žaidynių daugelis jų stovi tušti ir griūva. Tai tapo simboliu olimpinių žaidynių organizavimo brangios klaidos.
Praktinis patarimas šalims, svarstančioms apie olimpinių žaidynių organizavimą: svarbu ne tik pastatyti infrastruktūrą, bet ir turėti aiškų planą, ką su ja daryti po žaidynių. Los Andželas 2028 metais planuoja naudoti jau esamus stadionus, o ne statyti naujus – tai galbūt protingiausias požiūris per pastaruosius dešimtmečius.
Lietuva ir olimpinės žaidynės: mūsų kelias
Lietuva olimpiniame judėjime turi įdomią ir sudėtingą istoriją. Pirmą kartą Lietuva dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1924 metais Paryžiuje – kaip nepriklausoma valstybė. Tada atėjo sovietų okupacija, ir Lietuvos sportininkai dešimtmečius varžėsi po SSRS vėliava.
1992 metai Barselonoje buvo istorinis momentas – Lietuva grįžo į olimpines žaidynes kaip nepriklausoma šalis. Krepšinio rinktinė, kurią iš dalies rėmė Grateful Dead grupė (taip, tas pats roko ansamblis), laimėjo bronzos medalį. Tai buvo ne tik sportinis, bet ir politinis triumfas.
Nuo tada Lietuva reguliariai dalyvauja olimpinėse žaidynėse ir laimi medalius – ypač krepšinyje, irklavime ir sunkiojoje atletikoje. Diskobolas Virgilijus Alekna yra vienas žymiausių lietuvių olimpiečių – du kartus olimpinis čempionas. Rūta Meilutytė plaukimo baseine parodė, kad maža šalis gali konkuruoti su pasaulio gigantais.
Jeigu domitės olimpinėmis žaidynėmis ir norite palaikyti Lietuvos sportininkus, rekomenduojama sekti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) puslapį – ten rasite aktualią informaciją apie sportininkų pasiruošimą ir varžybų grafikus.
Ateitis: ar olimpinės žaidynės išliks tokios, kokias jas pažįstame?
Olimpinės žaidynės keičiasi. Ir tai nėra blogai – bet kelia klausimų. 2020 Tokijo žaidynės (kurios vyko 2021 metais dėl pandemijos) buvo be žiūrovų. Sportininkai varžėsi tuščiuose stadionuose, be aplodismentų, be energijos, kurią suteikia publika. Tai buvo keistas, melancholiškas reginys.
Naujų sporto šakų įtraukimas – skeitbordingas, laipiojimas uolomis, breikdansas – rodo, kad TOK bando pritraukti jaunesnę auditoriją. Tai suprantama: televizijos reitingai senka, jaunimas žiūri YouTube ir Twitch, o ne olimpines transliacijas per nacionalinius kanalus. Breikdansas 2024 Paryžiaus žaidynėse buvo kontroversiškas sprendimas, bet jis pritraukė naują auditoriją.
Klimato kaita taip pat kelia grėsmę žiemos olimpinėms žaidynėms. Daugelis tradicinių slidinėjimo kurortų nebegalės organizuoti žaidynių dėl nepakankamo sniego. Dirbtinis sniegas – ne ilgalaikis sprendimas. Mokslininkai jau perspėja, kad iki 2080 metų tik kelios vietos pasaulyje turės pakankamai natūralaus sniego žiemos olimpinėms žaidynėms.
Ir vis dėlto – olimpinės žaidynės išlieka. Jos transformuojasi, prisitaiko, kartais sukelia skandalus ir nusivylimą, bet kas ketverius metus pasaulis sustoja ir žiūri. Nes kažkas tose žaidynėse yra giliau nei sportas – tai žmonijos noras susitikti, varžytis ir suprasti vienas kitą. Ir kol tas noras egzistuoja, olimpinė ugnis nenuges. Net jei kartais ji dega dirbtinio sniego fone arba tuščiame stadione. Istorija rodo, kad olimpinės žaidynės išgyveno karus, politinius boikotus ir pasaulines pandemijas – ir kiekvieną kartą sugrįžo stipresnės. Tai turbūt ir yra jų tikroji žinia: nesvarbu, kas nutinka, žmonės randa būdą susirinkti ir pamatyti, kas greičiausiai bėga.