Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo Talibano sugrįžimo į valdžią Afganistane, šalis tebėra tarptautinės bendruomenės dėmesio centre, nors žiniasklaidos antraštėse ji pasirodo vis rečiau. 2021 metų rugpjūčio chaosas, kai iš Kabulo oro uosto bėgo tūkstančiai žmonių, jau tapo istorija, tačiau kasdienė afganiečių realybė toli gražu nėra tokia, kokią daugelis tikėjosi po dešimtmečius trukusio karo.
Ekonominė katastrofa ir humanitarinė krizė
Kai Talibanas perėmė valdžią, tarptautinė bendruomenė praktiškai iš karto užšaldė Afganistano centrinio banko rezervus – apie 7 milijardus dolerių. Tai buvo tarsi staigus stabdis šalies ekonomikai, kuri ir taip buvo priklausoma nuo užsienio pagalbos. Rezultatas? Valiutos kursas smarkiai svyravo, bankai ribojo grynųjų išėmimą, o daugelis valstybės tarnautojų liko be atlyginimų.
Šiandien Afganistanas išgyvena vieną didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Jungtinių Tautų duomenimis, daugiau nei 28 milijonai afganiečių – tai beveik du trečdaliai gyventojų – priklauso nuo humanitarinės pagalbos. Maisto kainų kilimas, sausros ir ekonominė izoliacija sukūrė tokią situaciją, kai milijonai šeimų neturi pakankamai maisto.
Ypač sunkiai tenka kaimo vietovių gyventojams. Daugelis ūkininkų prarado tarptautines rinkas savo produkcijai, o vidaus paklausa sumažėjo dėl bendro skurdo lygio augimo. Narkotikų gamyba, kuri anksčiau buvo svarbi ekonomikos dalis, oficialiai uždraudus aguonų auginimą, taip pat smuko, nors kai kurie ekspertai abejoja, ar šis draudimas tikrai veikia visose šalies dalyse.
Moterų teisių tragedija
Turbūt labiausiai matomas Talibano valdymo aspektas yra drastiškas moterų teisių apribojimas. Tai, kas prasidėjo kaip palaipsnis uždraudimų įvedimas, virto sistemingu moterų pašalinimu iš viešojo gyvenimo. Mergaitėms uždrausta mokytis vidurinėse mokyklose ir universitetuose. Moterys negali dirbti daugumoje profesijų, išskyrus sveikatos ir švietimo sektorius, ir tai tik ribotai.
Bet tai dar ne viskas. Moterims reikalaujama dėvėti burkus viešose vietose, jos negali keliauti be vyriško giminaičio lydėjimo, jiems uždrausta lankyti parkus, sporto sales, net kirpyklas. Neseniai įvestos taisyklės draudžia moterims garsiai kalbėti viešose vietose ar net girdėti jų balsą iš namų. Tai primena tamsiausiuosius 1990-ųjų Talibano valdymo metus, o kai kuriais aspektais net juos pranoksta.
Tarptautinės organizacijos šią situaciją vadina „lyčių apartheidu”. Kai kurios Vakarų šalys netgi svarsto galimybę pripažinti lyčių persekiojimą Afganistane kaip nusikaltimą žmoniškumui. Tačiau realus poveikis afganiečių moterų gyvenimams yra ribotas – tarptautinis spaudimas kol kas neveikia.
Saugumo situacija: geriau, bet kokia kaina?
Paradoksalu, bet vienas iš nedaugelio Talibano valdymo aspektų, kurį kai kurie afganiečiai vertina teigiamai, yra saugumo pagerėjimas. Po dešimtmečių karinių konfliktų, savižudžių išpuolių ir nuolatinės baimės, daugelis regionų dabar yra santykinai ramūs. Kontrolės punktai, kurie anksčiau buvo korupcijos ir bauginimo vietos, dažniausiai išnyko. Keliai tapo saugesni, nusikalstamumas sumažėjo.
Tačiau šis saugumas turi savo kainą. Talibanas valdo šalį griežta, dažnai žiauria ranka. Disidentai, buvę vyriausybės pareigūnai ir saugumo pajėgų nariai susiduria su persekiojimu, nors Talibanas pažadėjo bendrą amnistiją. Žmogaus teisių organizacijos dokumentuoja dingimus, kankinimus ir neteisminius egzekucijas.
Be to, Talibanas susiduria su savo saugumo iššūkiais. Islamo valstybės Chorasano provincijos (ISIS-K) kovotojai reguliariai vykdo išpuolius, ypač prieš šiitų bendruomenę ir Talibano taikinius. Šie išpuoliai primena, kad net ir po tarptautinių pajėgų pasitraukimo Afganistanas lieka nestabilus.
Tarptautiniai santykiai ir pripažinimo klausimas
Nė viena šalis oficialiai nepripažino Talibano vyriausybės. Net Pakistanas, Kinija ir Rusija, kurios palaiko praktinius santykius su Kabulu, susilaikė nuo oficialaus pripažinimo. Tai sukuria keistą situaciją: Talibanas kontroliuoja šalį, bet neturi tarptautinio legitimumo.
Kaimyninės šalys, ypač Pakistanas, susiduria su sudėtingais iššūkiais. Milijonai afganiečių pabėgėlių gyvena Pakistane, o pastaraisiais mėnesiais Islamabadas pradėjo juos deportuoti atgal į Afganistaną. Tai sukelia naują humanitarinę krizę ir įtampą tarp dviejų šalių.
Kinija ir Rusija mato Afganistane galimybes – mineraliniai ištekliai, strateginė padėtis. Abi šalys palaiko pragmatinius santykius su Talibanu, bet išlieka atsargios dėl ekstremizmo grėsmės savo teritorijoms. Vidurio Azijos respublikos taip pat nerimsta dėl stabilumo savo pietuose.
Vakarai laikosi kietesnės pozicijos. JAV ir Europos Sąjunga sąlygoja santykių normalizavimą su moterų teisių gerbimu ir įtraukios vyriausybės sudarymu. Tačiau praktiškai humanitarinė pagalba teikiama per tarptautines organizacijas, aplenkiant Talibano vyriausybę.
Švietimo sistemos griūtis
Prieš Talibano sugrįžimą Afganistanas, nors ir su dideliais iššūkiais, padarė pažangą švietimo srityje. Milijonai mergaičių lankė mokyklas, universitetuose studijavo tūkstančiai moterų. Dabar ši pažanga beveik visiškai sunaikinta.
Daugiau nei milijonas mergaičių negali lankyti vidurinių mokyklų. Mokytojos prarado darbus arba dirba tik pradinėse mokyklose. Universitetai moterims uždaryti. Tai reiškia, kad visa karta afganiečių mergaičių auga be galimybės gauti išsilavinimą, o tai turės ilgalaikių pasekmių šalies raidai.
Berniukų švietimas taip pat kenčia, nors ir kitais būdais. Mokytojai gauna minimalius atlyginimus arba visai negauna. Mokykloms trūksta išteklių, vadovėliai yra pasenę. Talibanas įvedė naują mokymo programą, kurioje daugiau dėmesio skiriama islamiškiems dalykams, o mažiau – gamtos mokslams ir kritiniam mąstymui.
Kasdienybė po Talibano valdžia
Paprastiems afganiečiams gyvenimas tapo sudėtingesnis daugeliu aspektų. Tie, kurie dirbo su tarptautinėmis organizacijomis ar buvusia vyriausybe, gyvena baimėje. Daugelis jų slapstosi arba bando išvykti iš šalies. Specialių vizų programos Vakaruose padėjo kai kuriems, bet dauguma liko įstrigę.
Kultūrinis gyvenimas praktiškai išnyko. Muzika viešose vietose uždrausta, kino teatrai uždaryti, meno galerijos nebeveikia. Net vestuvėse muzika ir šokiai yra draudžiami. Tai ypač skaudu jaunajai kartai, kuri augo su didesne laisve ir galimybėmis.
Sveikatos sistema, kuri ir taip buvo silpna, dabar ant žlugimo ribos. Daugelis medikų išvyko iš šalies, ligoninėms trūksta vaistų ir įrangos. Moterims ypač sunku gauti medicininę pagalbą, nes jos negali būti gydomas vyrų gydytojų be vyriško giminaičio dalyvavimo, o moterų gydytojų smarkiai trūksta.
Kas laukia ateityje: realybė be iliuzijų
Būtų naivoka tikėtis greitų pokyčių Afganistane. Talibanas tvirtai laiko valdžią ir neturi jokių ženklų, kad keistų savo politiką dėl moterų teisių ar kitų fundamentalių klausimų. Tarptautinis spaudimas, nors ir tęsiasi, neduoda apčiuopiamų rezultatų.
Praktiškai kalbant, tarptautinė bendruomenė turi priimti sunkų sprendimą: ar toliau izoliuoti Afganistaną, tikintis, kad tai privers Talibaną keistis, ar ieškoti būdų įsitraukti, kad bent šiek tiek pagerintų paprastų afganiečių gyvenimą. Kol kas vyrauja pirmasis variantas, bet jo efektyvumas abejotinas.
Humanitarinė pagalba išlieka kritiškai svarbi. Be jos milijonai afganiečių susidurtų su badu ir ligomis. Tačiau ilgalaikė priklausomybė nuo pagalbos nėra sprendimas. Afganistanui reikia veikiančios ekonomikos, o tai neįmanoma be tarptautinės integracijos ir investicijų.
Afganiečių diaspora, ypač tie, kurie pasitraukė per pastaruosius trejus metus, gali suvaidinti svarbų vaidmenį ateityje. Jie išlaiko ryšius su šalimi, siunčia pinigus šeimoms, palaiko kultūrinę tapatybę. Kai ateis laikas atkurti šalį – o jis anksčiau ar vėliau ateis – šie žmonės bus neįkainojami.
Kol kas Afganistanas lieka užmiršta tragedija – per toli nuo Vakarų žiniasklaidos dėmesio, per sudėtinga greitam sprendimui, per skausminga nuolatiniam stebėjimui. Bet 40 milijonų afganiečių gyvenimas tęsiasi, su kasdieniais iššūkiais, viltimis ir baimėmis. Jų ateitis priklauso ne tik nuo Talibano sprendimų ar tarptautinės politikos, bet ir nuo to, ar pasaulis sugebės rasti būdų padėti, nepaliekant užmarštyje tų, kurie labiausiai kenčia nuo dabartinės situacijos.