Vilniaus apygardos teismas atmetė nuteistojo Jakščio prašymą dėl lygtinio paleidimo
Vilniaus apygardos teismas vakar išnagrinėjo nuteistojo Dariaus Jakščio prašymą dėl lygtinio paleidimo. Jakščio advokatas teigė, kad jo kliento teisės buvo pažeistos, nes nebuvo tinkamai įvertinta jo elgesio pataisos įstaigoje pažanga. Advokatas taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimų teisės aktų neatitikimų Konstitucijai, kurie galėtų turėti įtakos Jakščio bylai.
Bylos aplinkybės
Darius Jakštys, 42 metų vilnietis, 2018 metais buvo nuteistas 8 metams laisvės atėmimo už stambaus masto sukčiavimą ir dokumentų klastojimą. Jis buvo pripažintas kaltu dėl vadovavimo nusikalstamai grupei, kuri per fiktyvias įmones pasisavino daugiau nei 1,2 mln. eurų iš valstybės biudžeto, neteisėtai susigrąžinant PVM.
Jakštys šiuo metu bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kur, anot jo advokato Tomo Mikalausko, pastaraisiais metais parodė „ženklią elgesio pažangą”. Advokatas teismo posėdyje pabrėžė, kad jo klientas:
– Aktyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos programose
– Įgijo naują profesiją (suvirintojo)
– Neturi galiojančių nuobaudų per pastaruosius 18 mėnesių
– Savanoriškai atlygino dalį padarytos žalos (apie 85 000 eurų)
Teisinio ginčo esmė
Jakščio advokatas argumentavo, kad pataisos įstaigos administracija, teikdama išvadą teismui, nepakankamai įvertino šiuos teigiamus pokyčius ir nepagrįstai nurodė, jog nuteistasis „nėra pasirengęs integracijai į visuomenę”. Mikalauskas teigė, kad tokia išvada prieštarauja objektyviems faktams ir pažeidžia jo kliento teises.
Ypatingą dėmesį advokatas skyrė prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo tvarką, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Anot advokato, dabartinis reglamentavimas suteikia pernelyg didelę diskreciją pataisos įstaigų administracijai ir neužtikrina objektyvaus nuteistųjų vertinimo.
Prokurorė Eglė Jankūnaitė prieštaravo prašymui, teigdama, kad Jakštys vis dar nepripažįsta savo kaltės dėl dalies inkriminuotų veikų, o jo elgesio pažanga nėra pakankama, kad būtų galima kalbėti apie lygtinį paleidimą. Ji taip pat pažymėjo, kad atlyginta žalos dalis sudaro tik nedidelę dalį padarytos žalos.
Teismo sprendimas
Teismas, išklausęs visus argumentus, nusprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir atmetė prašymą dėl lygtinio paleidimo. Teisėja Daiva Pranytė sprendime nurodė, kad:
1. Bausmių vykdymo kodekso nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nes numato aiškius kriterijus lygtiniam paleidimui ir užtikrina teisminę kontrolę
2. Jakščio elgesio pažanga, nors ir pastebima, nėra pakankama, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį
3. Nuteistasis atliko mažiau nei du trečdalius jam skirtos bausmės, o atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, toks terminas nėra pakankamas resocializacijai
Jakščio advokatas Tomas Mikalauskas po teismo posėdžio žurnalistams patvirtino, kad planuoja skųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui – Lietuvos apeliaciniam teismui. Skundą jis ketina pateikti per įstatymo numatytą 20 dienų terminą.
Teisingumo svarstyklės: kada paleisti, o kada ne?
Jakščio byla atspindi platesnę problematiką Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje. Lygtinio paleidimo institutas, nors ir svarbus resocializacijos įrankis, praktikoje dažnai tampa sudėtingų teisinių ginčų objektu. Statistika rodo, kad Lietuvoje lygtinai paleidžiama vos apie 30% nuteistųjų, kurie teoriškai atitinka formalius kriterijus.
Teisininkai pastebi, kad pataisos įstaigų administracijos dažnai laikosi konservatyvios pozicijos, vengdamos rizikuoti ir prisiimti atsakomybę už lygtinai paleistų asmenų galimus nusižengimus. Tuo tarpu teismai, kaip matome ir Jakščio atveju, linkę palaikyti tokį atsargumą, ypač kai kalbama apie sunkius ekonominius nusikaltimus.
Klausimas, ar dabartinė sistema užtikrina teisingą balansą tarp bausmės ir resocializacijos tikslų, išlieka atviras. Tačiau akivaizdu, kad kiekviena tokia byla – tai ne tik teisinis, bet ir žmogiškas išbandymas visiems proceso dalyviams, bandantiems nustatyti, kada visuomenė pasiruošusi priimti atgal tuos, kurie kažkada ją nuskriaudė.