Sirijos sukilėlių pergalė prieš Bašaro al Asado režimą tapo vienu stulbinamiausių geopolitinių posūkių per pastaruosius metus. Tai, kas atrodė neįmanoma dar prieš savaitę, įvyko akimirksniu – režimas, kuris dešimtmečius laikėsi geležine ranka ir atrodė nepalaužiamas net po ilgų pilietinio karo metų, subyrėjo kaip kortų namelis. Kaip tai nutiko? Kas pasikeitė? Ir svarbiausia – kodėl taip greitai?
Blitzkriegas, kurio niekas nesitikėjo
Lapkričio pabaigoje sukilėliai pradėjo ofensyvą iš Idlibo provincijos, ir jau per kelias dienas tapo aišku, kad kažkas fundamentaliai pasikeitė. Alepo, Sirijos antrasis pagal dydį miestas, krito per vieną savaitgalį. Ne po ilgų mūšių, ne po sunkių apsupčių – tiesiog krito. Režimo pajėgos traukėsi arba tiesiog išsisklaidė.
Tada sekė Hama, Homas, ir galiausiai – Damaskas. Sostinė, kuri buvo Asado šeimos valdžios centras per daugiau nei penkis dešimtmečius, buvo užimta be rimto pasipriešinimo. Prezidentas Bašaras al Asadas pabėgo į Rusiją, palikdamas šalį chaose ir palikuonių rankose.
Visas šis procesas užtruko mažiau nei dvi savaites. Lyginant su ankstesniais pilietinio karo metais, kai fronto linijos judėdavo vos po kelis kilometrus per mėnesius, tai atrodė nerealu. Bet tai įvyko.
Kodėl režimas subyrėjo taip greitai
Atsakymas slypi ne tiek sukilėlių stiprume, kiek režimo silpnume. Asado armija buvo išsekusi. Dešimtmetis karo, korupcija, prasta moralė, blogai apmokamos algos – visa tai padarė savo. Kareiviai nebenorėjo kovoti už režimą, kuris jiems nieko neduodavo.
Be to, Asado pagrindiniai rėmėjai – Rusija ir Iranas – šįkart negalėjo ar nenorėjo padėti taip, kaip anksčiau. Rusija įklimpusi Ukrainoje, jos kariniai resursai išsekę. Iranas susidūrė su savo problemomis regione, o jo įtaka Sirijoje buvo gerokai susilpnėjusi po Izraelio smūgių Hezbolai Libane.
Kai režimas prarado savo pagrindinius ramsčius, jis tiesiog sugriuvo. Niekas nenorėjo mirti už Asadą, kai tapo aišku, kad jo valdžia baigiasi. Kariai metė ginklus ir bėgo. Pareigūnai traukėsi į Libaną ar Iraką. Netgi lojaliausi režimo elementai suprato, kad žaidimas baigtas.
Kas tie sukilėliai ir ko jie nori
Dabar Sirijoje valdžią perėmė koalicija, kuriai vadovauja grupė „Hayat Tahrir al-Sham” (HTS). Ši organizacija turi sudėtingą istoriją – ji kilo iš Al Qaeda filialų, bet vėliau nuo jų atsiribojo ir bandė save pateikti kaip labiau nuosaikią islamistinę grupę.
HTS lyderis Abu Mohammed al-Golani dabar stengiasi kurti įvaizdį kaip pragmatiškas valdovas, kuris gali suvienyti šalį. Jis duoda interviu, kalba apie įtraukią valdžią, žada apsaugoti mažumas. Bet ar tai tikra transformacija, ar tik taktinis manevras – paaiškės tik laikui bėgant.
Kartu su HTS veikia ir kitos grupės – Sirijos nacionalinė armija, kuri remiama Turkijos, įvairios vietinės milicijos. Tai labai fragmentuota koalicija, ir klausimas, ar ji sugebės išlaikyti vienybę po pergalės, lieka atviras.
Ką tai reiškia Sirijos žmonėms
Daugelis sirijiečių džiaugiasi Asado režimo pabaiga. Gatvėse švenčiama, žmonės grįžta į kalėjimus ieškoti savo artimųjų, kurie buvo kankinami ir žudomi režimo požemiuose. Asado kalėjimai buvo tikri pragaro kampai – ten žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.
Tačiau kartu su džiaugsmu ateina ir nerimas. Kas bus toliau? Ar naujoji valdžia sugebės užtikrinti tvarką? Ar bus kerštas? Ar mažumos – alavitai, krikščionys, druzai – bus saugios?
Sirija yra neįtikėtinai sudėtinga šalis su daugybe etninių ir religinių grupių. Asado režimas, nors ir butalus, palaikė tam tikrą tvarką. Dabar tos tvarkos nebėra, ir egzistuoja realus pavojus, kad šalis gali smukti į dar didesnį chaosą.
Yra ir praktinių problemų – ekonomika sugriuvusi, infrastruktūra sunaikinta, milijonai žmonių pabėgėliai. Naujoji valdžia turės spręsti šias problemas be tarptautinės paramos, nes daugelis Vakarų šalių vis dar laiko HTS teroristine organizacija.
Regioninės pasekmės ir nauja galios pusiausvyra
Asado kritimas keičia visą Artimųjų Rytų galios pusiausvyrą. Iranas prarado savo pagrindinį sąjungininką regione ir sausumos koridorių į Libaną. Hezbolah, jau susilpnėjusi po karo su Izraeliu, dabar prarado ir savo pagrindinį tiekimo maršrutą.
Turkija tampa didžiausia laimėtoja. Ji rėmė kai kurias sukilėlių grupes ir dabar turi didžiulę įtaką naujojoje Sirijoje. Ankara jau kalba apie pabėgėlių grąžinimą ir rekonstrukciją – žinoma, su turkiška įtaka.
Izraelis žiūri į situaciją su atsargiu optimizmu. Nors Asado režimas buvo priešiškas, jis bent buvo nuspėjamas. Dabar Izraelis baiminasi, kad Sirija gali tapti dar viena islamistine valstybe prie jo sienų. Jau vyksta Izraelio smūgiai Sirijoje – naikinami ginklų sandėliai ir karinė infrastruktūra, kad ji nepatektų į netinkamas rankas.
Rusija prarado savo pagrindinę bazę Viduržemio jūroje. Tartuso uostas ir Hmeimiim oro bazė buvo strategiškai svarbios Maskvai. Dabar jų ateitis neaiški, nors naujiena valdžia kol kas sako, kad rusų bazės gali likti.
Vakarų dilema ir pabėgėlių klausimas
Europos šalys dabar susiduria su sudėtinga dilema. Milijonai sirijiečių pabėgėlių gyvena Europoje, ypač Vokietijoje. Kai kurios šalys jau sustabdė prieglobsčio prašymų nagrinėjimą sirijiečiams, kalbėdamos apie galimą grįžimą.
Bet ar Sirija tikrai saugi grįžti? Situacija vis dar labai nestabili. Nėra garantijų, kad nebus keršto, kad neįsiplieks nauji konfliktai. Daugelis pabėgėlių bijo grįžti, nes jie pabėgo būtent nuo islamistų grupių, kurios dabar valdo šalį.
Vakarai taip pat turi nuspręsti, kaip elgtis su naująja valdžia. Ar pripažinti ją? Ar teikti pagalbą? Ar bandyti daryti įtaką, kad Sirija taptų labiau demokratiška ir įtrauki? Šie klausimai bus aktualūs artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais.
Kas laukia Sirijos ateityje
Artimiausios savaitės ir mėnesiai bus kritiniai. Sukilėlių koalicija turės įrodyti, kad gali ne tik kariauti, bet ir valdyti. Reikės formuoti vyriausybę, atkurti pagrindinius valstybės mechanizmus, užtikrinti saugumą.
Didžiausias iššūkis bus išvengti keršto ir naujų konfliktų. Jei prasidės susidorojimas su buvusiais režimo rėmėjais, jei mažumos pajus grėsmę, šalis gali smukti į naują smurto ratą. Kai kurie signalai kol kas yra teigiami – kalbama apie visuotinę amnestiją, apie apsaugą mažumoms, apie taikų perėjimą. Bet žodžiai – tai viena, o darbai – visai kas kita.
Ekonominė situacija taip pat kritinė. Sirijos valiuta bevertė, atsargos išsekusios, infrastruktūra sunaikinta. Be tarptautinės pagalbos bus beveik neįmanoma atkurti šalį. Bet ta pagalba priklausys nuo to, kokią politiką vykdys naujoji valdžia.
Yra ir pozityvių ženklų. Daugelis sirijiečių, ypač jaunesnės kartos, nori normalaus gyvenimo, demokratijos, laisvės. Jie matė, ką atnešė diktatūra ir karas. Galbūt šis momentas gali būti tikra galimybė Sirijai pradėti iš naujo. Bet tai priklausys nuo daugelio veiksnių – nuo naujosios valdžios pasirinkimų, nuo regioninių galių elgesio, nuo tarptautinės bendruomenės paramos.
Sirijos istorija per pastarąsias dvi savaites pasuko netikėta linkme. Tai, kas atrodė neįmanoma, tapo realybe. Dabar prasideda naujas, galbūt dar sudėtingesnis etapas – bandymas iš karo griuvėsių sukurti funkcionuojančią valstybę. Ar tai pavyks – pamatysime. Bet viena aišku: Artimieji Rytai jau niekada nebus tokie, kokie buvo su Asadu valdžioje. Nauja era prasidėjo, ir jos pasekmės jaučiamos ne tik Sirijoje, bet ir visame regione. Pasaulis stebi, kaip šis istorinis momentas išsivystys, o milijonai sirijiečių tikisi, kad šįkart jų šalis pagaliau ras kelią į taiką ir stabilumą.