Kada saugumas tapo kasdienybe
Dar prieš kelerius metus apie Rusijos keliamą grėsmę kalbėdavome atsargiai, lyg bijodami įvardyti akivaizdžius dalykus. Dabar situacija pasikeitė kardinaliai – po to, kai Kremlius įsiveržė į Ukrainą, Baltijos šalys atsidūrė pirmoje gynybos linijoje. Lietuva, Latvija ir Estija intensyviai ruošiasi galimam konfliktui, bet ar tikrai esame pasiruošę? Šis klausimas jau nebe teorinis – jis reikalauja konkrečių atsakymų ir dar konkretesnių veiksmų.
Gynybos ekspertai kalba atvirai: mūsų regioanas yra vienas pažeidžiamiausių NATO teritorijų. Siauras Suvalkų koridorius, jungiąs Baltijos šalis su likusia Aljanso teritorija, strategiškai sudėtinga geografija ir Rusijos bei Baltarusijos artumas – visa tai kelia rimtų iššūkių. Tačiau pastaraisiais metais įvyko ir teigiamų pokyčių. Klausimas tik – ar jų pakanka?
Pinigai gynybai: kiek reikia ir kur jie eina
Lietuvos gynybos biudžetas 2024 metais pasiekė beveik 3 procentus BVP – tai viršija NATO reikalavimus ir rodo rimtą politinę valią. Latvija ir Estija taip pat didina išlaidas gynybai, nors kiekviena šalis susiduria su savo iššūkiais. Bet ar pinigai – tai viskas?
Realybė tokia: gynybos biudžeto didinimas nereiškia automatinio pasirengimo lygio augimo. Svarbu, kaip tie pinigai išleidžiami. Lietuva investuoja į šiuolaikišką ginkluotę – perkamos HIMARS raketų sistemos, Vokietijos gamybos šarvuočiai Boxer, stiprinamos oro gynybos pajėgumos. Tai geri sprendimai, bet logistika ir infrastruktūra kartais lieka antroje vietoje.
Latvija daugiau dėmesio skiria teritorinei gynybai ir rezervo pajėgų stiprinimui. Estija, būdama mažiausia iš trijų, deda dideles viltis į technologijas ir kibernetinį saugumą. Kiekviena šalis renkasi savo prioritetus, tačiau koordinacija tarp mūsų vis dar galėtų būti geresnė.
Kariai ir rezervistai: kas stotų į gynybą
Viena didžiausių problemų – žmogiškieji ištekliai. Lietuvos kariuomenėje tarnauja apie 20 tūkstančių karių ir savanorių, Latvijoje ir Estijoje – dar mažiau. Palyginkime su Rusija, kuri gali mobilizuoti šimtus tūkstančių karių. Skaičiai akivaizdžiai ne mūsų naudai.
Čia ir iškyla rezervo klausimas. Lietuvoje veikia Šaulių sąjunga, kurioje dalyvauja per 11 tūkstančių narių. Estija turi vieną geriausių rezervo sistemų Europoje – beveik kiekvienas vyras yra praėjęs karinę tarnybą ir gali būti mobilizuotas. Latvija bando atkurti savo rezervo pajėgas po sovietmečio palikimo.
Bet štai kas įdomu: motyvacija gintis tarp gyventojų yra aukšta. Apklausos rodo, kad dauguma Baltijos šalių gyventojų yra pasiruošę priešintis agresijai. Tai didžiulis turtas, kurio neturi visos NATO šalys. Ukrainos pavyzdys parodė, kad motyvuota visuomenė gali kompensuoti net technologinį atsilikimą.
NATO buvimas: ar pakanka sąjungininkų
Nuo 2017 metų Baltijos šalyse dislokuotos NATO priešakinių pajėgų batalioninės kovinės grupės. Lietuvoje vadovauja Vokietija, Latvijoje – Kanada, Estijoje – Jungtinė Karalystė. Po karo Ukrainoje pradžios šios pajėgos buvo sustiprindos, o Vilniaus viršūnių susitikime 2023-aisiais NATO įsipareigojo dislokuoti brigadų dydžio dalinius.
Tačiau reikia suprasti – šios pajėgos nėra skirtos sustabdyti viso Rusijos puolimo. Jos veikia kaip atgrasymo mechanizmas ir garantija, kad bet koks užpuolimas reikštų tiesioginį konfliktą su visa NATO. Tai svarbu, bet ne pakankama.
Didžiausias rūpestis – greito reagavimo laikas. Jei įvyktų staigus puolimas, kiek laiko prireiktų, kad į Baltijos šalis atskubėtų pagrindinės NATO pajėgos? Ekspertai kalba apie kelias dienas ar net savaites. Per tą laiką Rusija galėtų užimti reikšmingas teritorijas, ypač tą patį Suvalkų koridorių.
Praktinis patarimas šalies vadovams: reikia ne tik stiprinti NATO buvimą, bet ir užtikrinti, kad infrastruktūra leistų greitai permesti papildomas pajėgas. Tai reiškia geresnius kelius, geležinkelius, tiltus, kurie atlaikytų sunkiąją karinę techniką.
Infrastruktūra ir logistika: pamirštasis frontas
Apie tai kalbama mažai, bet infrastruktūra karo atveju yra kritiškai svarbi. Baltijos šalys pastaraisiais metais investuoja į vadinamąją karinę mobilumą – Rail Baltica projektas, kelių tinklo gerinimas, tiltų stiprinimas. Bet progresą stabdo biurokratija ir lėšų trūkumas.
Lietuva turi problemą su geležinkelių vėžėmis – mūsų bėgiai vis dar sovietinio standarto, o tai apsunkina sąveikumą su NATO pajėgomis. Nors yra planų pereiti prie europinio standarto, tai užtruks dar daug metų. Latvija ir Estija susiduria su panašiomis problemomis.
Dar viena silpna vieta – energetinis saugumas. Nors Baltijos šalys atsijungė nuo Rusijos elektros tinklo ir integravosi į Europos sistemą, dujų priklausomybė vis dar egzistuoja. Klaipėdos SGD terminalas padeda, bet visiško energetinio nepriklausomumo dar nepasiekėme.
Konkreti rekomendacija: reikia pagreitinti strateginių atsargų kaupimą – ne tik kuro ir maisto, bet ir medicininių priemonių, atsarginių dalių karinei technikai, komunikacijų įrangos. Ukrainos patirtis rodo, kad logistika dažnai lemia karo baigtį labiau nei ginkluotė.
Hibridinės grėsmės: karas, kuris jau vyksta
Rusija jau dabar veda hibridinį karą prieš Baltijos šalis – tai nebe teorija, o kasdienybė. Kibernetinės atakos, dezinformacija, migrantų krizės organizavimas, diversijos – visa tai yra šiuolaikinio karo dalis.
Lietuva, Latvija ir Estija reguliariai patiria kibernetinius išpuolius. Estija, turinti skaudžią 2007 metų patirtį, sukūrė vieną geriausių kibernetinio saugumo sistemų pasaulyje. Lietuva ir Latvija stengiasi vytis, bet išteklių trūksta. Problema ta, kad kibernetiniai išpuoliai nuolat tobulėja, o gynybos sistemos ne visada spėja prisitaikyti.
Dezinformacija – dar viena rimta problema. Rusijos propaganda aktyviai veikia socialiniuose tinkluose, bando skaldyti visuomenę, kurti nepasitenkinimą valdžia, mažinti pasitikėjimą NATO. Ypač pažeidžiamos rusiškai kalbančios bendruomenės Latvijoje ir Estijoje.
Praktinis patarimas piliečiams: būkite kritiškai nusiteikę informacijos atžvilgiu. Tikrinkite šaltinius, neskubėkite dalintis sensacingomis naujienomis, mokykite vaikus atpažinti dezinformaciją. Tai skamba paprastai, bet veiksminga.
Visuomenės pasirengimas: ar žinome, ką daryti
Čia prasideda nepatogi tiesa: dauguma Baltijos šalių gyventojų nežino, kaip elgtis krizės ar karo atveju. Nors motyvacija gintis yra aukšta, praktinių žinių trūksta. Kiek žmonių žino, kur yra artimiausias slėptuvė? Kas turėtų būti pasiruošimo krepšelyje? Kaip veikia civilinė gynyba?
Estija šioje srityje pirmauja – ten reguliariai vyksta civilinės gynybos mokymai, gyventojai gauna aiškias instrukcijas, kaip pasirengti krizei. Lietuva ir Latvija bando vytis, bet pastangos vis dar fragmentiškos. Vyriausybės skelbia rekomendacijas, bet jos pasiekia ne visus.
Konkrečios rekomendacijos šeimoms:
– Turėkite pasiruošimo krepšelį su maistu, vandeniu, vaistais bent trims dienoms
– Žinokite, kur yra artimiausios slėptuvės ar saugios vietos
– Turėkite radijo imtuvą, kuris veikia be elektros
– Susitarkite su šeimos nariais dėl susisiekimo būdų, jei neveiks mobilusis ryšys
– Dalyvaukite civilinės gynybos mokymuose, jei tokie organizuojami
Dar svarbu – psichologinis pasirengimas. Karas nėra tik fizinė grėsmė, tai ir milžiniškas psichologinis krūvis. Visuomenė turi būti ruošiama ne tik techninėms procedūroms, bet ir emociniam atsparumui.
Ką dar galime ir privalome padaryti
Baltijos šalys per pastaruosius kelerius metus padarė milžinišką pažangą stiprinant gynybą. Mes nebėra tie naivūs postsovetiniai kraštai, tikėję, kad istorija baigėsi ir karai Europoje nebeįmanomi. Rusijos agresija Ukrainoje mus pažadino, ir tai gerai.
Bet būkime sąžiningi – dar daug kas liko nepadaryta. Gynybos biudžetai auga, bet infrastruktūra atsilieka. Turime motyvuotą visuomenę, bet trūksta praktinio pasirengimo. NATO pajėgos dislokuotos, bet jų greito reagavimo galimybės ribotos. Investuojame į ginkluotę, bet logistika kartais pamirštama.
Svarbiausia – negalime atsipalaiduoti. Rusija nėra laikina grėsmė, kuri išnyks po karo Ukrainoje. Tai ilgalaikė strateginė problema, su kuria teks gyventi dar daugelį metų. Todėl pasirengimas gynybai turi tapti ne trumpalaike kampanija, o nuolatine valstybės politika.
Ir dar vienas dalykas – regioninė vienybė. Lietuva, Latvija ir Estija kartu yra daug stipresnės nei atskirai. Bendros gynybos iniciatyvos, bendri ginklų pirkimai, bendra infrastruktūra, bendros pratybos – tai turi tapti norma, o ne išimtimi. Pridėkime prie to glaudų bendradarbiavimą su Lenkija ir Šiaurės šalimis, ir turėsime rimtą regioninį saugumo bloką.
Taigi ar esame pasiruošę gintis? Atsakymas nėra paprastas „taip” ar „ne”. Esame geriau pasiruošę nei bet kada anksčiau, bet dar ne pakankamai. Ir tai reiškia, kad darbas turi tęstis – kiekvieną dieną, kiekvienoje srityje, įtraukiant ir valdžią, ir kariuomenę, ir kiekvieną pilietį. Nes saugumas – tai ne tik karių reikalas, tai mūsų visų atsakomybė.