Ukrainos Zaporižios atominė elektrinė jau daugiau nei dvejus metus yra tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Šis didžiausias Europoje branduolinis objektas, turintis šešis reaktorius, tapo precedento neturinčios situacijos įkaitu – pirmą kartą istorijoje veikianti AE atsidūrė aktyvių karo veiksmų zonoje. Nuo 2022 metų kovo mėnesio šis strateginis objektas yra okupuotas, o jo statusas kelia vis didėjantį nerimą ne tik regione, bet ir visame pasaulyje.
Kaip atominė elektrinė tapo karo įkaitu
Zaporižios AE užėmimas įvyko 2022 metų kovo pradžioje, kai rusų pajėgos pradėjo plačią karinę invaziją į Ukrainą. Elektrinė, esanti Enerhodaro mieste prie Kachovkos vandens telkinio, buvo vienas pirmųjų strateginių objektų, kuriuos siekė kontroliuoti užpuolikai. Pats užėmimo procesas buvo dramatiškas – per susišaudymą buvo apšaudyti elektrinės pastatai, kilo gaisras mokymo korpuse. Tarptautinė bendruomenė išgyveno tikrą šoką stebėdama, kaip šaudoma ties veikiančiais branduoliniais reaktoriais.
Nuo to laiko elektrinė veikia neįprastomis sąlygomis. Ukrainos specialistai tebedirba objekte, tačiau jie yra prižiūrimi ginkluotų rusų karių ir Rosatom atstovų. Vadovybė buvo pakeista, o daugelis ukrainiečių darbuotojų buvo priversti pasirašyti sutartis su rusų atominės energetikos kompanija. Kai kurie specialistai buvo pagrobti, tardyti ar net kankinami. Tokiomis sąlygomis užtikrinti saugų elektrinės darbą tampa beveik neįmanoma misija.
Kodėl tai grėsmė ne tik Ukrainai
Branduolinės saugos ekspertai nuolat įspėja, kad Zaporižios AE situacija kelia grėsmę, kuri neribojasi Ukrainos sienomis. Radioaktyviosios medžiagos, esančios elektrinėje, yra pakankamai galingos, kad bet kokia rimta avarija turėtų katastrofiškų pasekmių dideliam Europos regionui. Šešiuose reaktoriuose yra apie 2000 tonų branduolinio kuro, o išnaudoto kuro saugyklose – dar daugiau radioaktyvių medžiagų.
Jei įvyktų rimtas incidentas su reaktoriaus šerdies pažeidimu, radioaktyvus debesis galėtų pasiekti Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją, net Turkiją ir Graikiją. Priklausomai nuo vėjo krypties, pavojuje galėtų atsidūrti ir Rusijos pietiniai regionai. Černobylio katastrofa 1986 metais parodė, kad radioaktyvus užteršimas nepaiso sienų – tuomet radioaktyvūs izotopai buvo aptikti net Skandinavijoje ir Vakarų Europoje.
Septynios kritinės rizikos, kurios neduoda ramybės
Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) yra suformavusi septynis pagrindinius branduolinės saugos principus, kurių turi būti laikomasi bet kurioje atominėje elektrinėje. Zaporižios AE atveju beveik visi šie principai yra pažeidžiami.
Pirmiausia, fizinis objekto vientisumas yra nuolat grėsmėje. Elektrinė ne kartą buvo apšaudyta – tiek artilerijos sviediniais, tiek dronais. Pažeisti buvo elektros perdavimo linijų bokštai, transformatorių pastotės, net reaktorių pastatai. Kiekvienas toks smūgis gali sukelti grandininę reakciją, vedančią link nekontroliuojamos situacijos.
Antra problema – personalo saugumas ir darbo sąlygos. Ukrainos specialistai dirba milžiniško psichologinio spaudimo sąlygomis. Jie negali laisvai judėti, yra nuolat stebimi, kai kurie buvo suimti ir tardyti. Tokiomis aplinkybėmis net patyrę profesionalai gali padaryti klaidų. Be to, dalis kvalifikuotų darbuotojų paliko elektrinę, o juos pakeisti naujais specialistais yra labai sudėtinga.
Trečia rizika susijusi su išorinės elektros tiekimo patikimumu. Atominei elektrinei reikia nuolatinio elektros tiekimo net tada, kai reaktoriai neveikia – elektra būtina aušinimo sistemoms palaikyti. Zaporižios AE jau ne kartą neteko išorinės elektros tiekimo dėl apšaudymų, ir tik avariniai dyzeliniai generatoriai išgelbėjo nuo katastrofos. Tačiau šie generatoriai gali veikti tik ribotą laiką, o degalų atsargos okupacijos sąlygomis yra ribotos.
Kai logistika tampa egzistenciniu klausimu
Vienas iš mažiau akivaizdžių, bet ne mažiau pavojingų aspektų yra logistikos ir tiekimo grandinių sutrikimai. Atominei elektrinei nuolat reikia įvairių atsarginių dalių, cheminių medžiagų, įrangos priežiūrai. Okupacijos sąlygomis normalus tiekimas yra sutrikęs. Kai kurios kritinės dalys gali būti gaminamos tik konkrečiose įmonėse Ukrainoje ar užsienyje, o jų pristatymas į okupuotą teritoriją tampa beveik neįmanomu.
Ypač problemiška yra situacija su išnaudoto branduolinio kuro tvarkymu. Šis kuras turi būti saugomas specialiose sausose ar šlapiose saugyklose, kurioms reikia nuolatinės priežiūros. Bet kokios gedimas šiose sistemose gali sukelti radioaktyvaus užteršimo išsiskyrimą. Okupacijos sąlygomis užtikrinti tinkamą šių saugyklų priežiūrą yra itin sudėtinga.
TATENA misijos: stebėtojai be realios galios
Tarptautinė atominės energijos agentūra nuo 2022 metų rugsėjo turi nuolatinius stebėtojus Zaporižios AE. Tai buvo svarbus diplomatinis laimėjimas, tačiau šių ekspertų galimybės yra labai ribotos. Jie gali stebėti situaciją, fiksuoti pažeidimus, rengti ataskaitas, bet negali įtakoti įvykių eigos ar užkirsti kelią pavojingoms situacijoms.
TATENA generalinis direktorius Rafael Grossi ne kartą lankėsi elektrinėje ir nuolat įspėja apie blogėjančią situaciją. Jo pranešimuose minima, kad elektrinė veikia „ant katastrofos slenksčio”, kad saugos standartai yra pažeidžiami, kad reikia skubių veiksmų. Tačiau kol elektrinė yra okupuota ir kol netoliese vyksta karo veiksmai, realiai pagerinti situaciją beveik neįmanoma.
Agentūra siūlo sukurti demilitarizuotą zoną aplink elektrinę, užtikrinti, kad objektas nebūtų naudojamas kariniais tikslais, garantuoti saugų darbuotojų darbą. Tačiau šie pasiūlymai kol kas lieka tik ant popieriaus – okupacinės pajėgos nenori atsisakyti kontrolės virš strateginio objekto, o kariniai veiksmai regione tęsiasi.
Ką reiškia „šaltas sustabdymas” ir kodėl tai ne sprendimas
Visi šeši Zaporižios AE reaktoriai šiuo metu yra sustabdyti. Tai gali skambėti kaip saugus sprendimas, tačiau realybė yra sudėtingesnė. Net sustabdyti reaktoriai reikalauja nuolatinio aušinimo, nes branduolinis kuras išskiria didelį kiekį šilumos dėl radioaktyvaus skilimo procesų. Jei aušinimo sistemos nustotų veikti, temperatūra reaktoriaus šerdyje pradėtų kilti, o tai galėtų vesti link kuro strypų lydymosi ir radioaktyvių medžiagų išsiskyrimo.
Fukušimos katastrofa 2011 metais parodė, ką gali sukelti aušinimo sistemų gedimas net sustabdytuose reaktoriuose. Tuomet po cunamio buvo prarastas elektros tiekimas, aušinimo sistemos neveikė, ir trys reaktoriai patyrė šerdies lydymąsi. Zaporižios AE atveju situacija yra dar pavojingesnė, nes grėsmė kyla ne iš gamtos stichijos, o iš karo veiksmų, kurie yra nenuspėjami ir gali bet kada sukelti kritinių sistemų gedimą.
Be to, ilgalaikis reaktorių sustabdymas kelia savo problemų. Įranga, kuri nėra naudojama, gali prastėti. Kai kurios sistemos turi būti periodiškai tikrinamos ir testuojamos, o tai okupacijos sąlygomis yra sudėtinga. Kuo ilgiau reaktoriai stovi sustabdyti tokiomis nenormaliais sąlygomis, tuo sunkiau bus juos saugiai paleisti ateityje, kai tik tai taps įmanoma.
Kas nutiktų, jei… scenarijai, kurių niekas nenori įsivaizduoti
Branduolinės saugos ekspertai analizuoja įvairius galimus scenarijus, nors visi pripažįsta, kad tiksliai prognozuoti įvykius tokioje precedento neturinčioje situacijoje yra beveik neįmanoma. Blogiausias scenarijus būtų tiesioginis reaktoriaus pastato pataikymas galingais ginklais, dėl ko būtų pažeista reaktoriaus apsauginė konstrukcija ir radioaktyvios medžiagos išsiskirtų į aplinką.
Kitas pavojingas scenarijus – ilgalaikis elektros tiekimo praradimas, kai avariniai generatoriai išsisenka degalai, o papildyti jų atsargų neįmanoma. Tokiu atveju per kelias valandas ar dienas aušinimo sistemų nebuvimas galėtų sukelti branduolinio kuro perkaitimą ir lydymąsi. Radioaktyvūs garai pradėtų kauptis apsauginėje konstrukcijoje, o jei jos sandarumas būtų pažeistas, išsiskirtų į aplinką.
Trečias scenarijus susijęs su išnaudoto kuro saugyklomis. Jei būtų pažeistos šios saugyklos ir prarastas aušinimas, kuras galėtų įkaisti ir išskirti radioaktyvias medžiagas. Nors šis scenarijus yra lėtesnis nei reaktoriaus avarija, jo pasekmės taip pat būtų katastrofiškos, ypač atsižvelgiant į didelį išnaudoto kuro kiekį, saugomą elektrinėje.
Ko galima tikėtis ir kaip pasaulis turėtų reaguoti
Situacija aplink Zaporižios AE išlieka kritiška ir nenuspėjama. Kol tęsiasi kariniai veiksmai regione ir kol elektrinė yra okupuota, rizika išlieka labai didelė. Tarptautinė bendruomenė turi išlaikyti nuolatinį dėmesį šiai problemai ir spausti visas šalis, kad būtų užtikrinta elektrinės sauga.
Praktiškai svarbu, kad TATENA stebėtojai galėtų ir toliau dirbti objekte ir turėtų nevaržomą prieigą prie visų svarbių zonų. Jų ataskaitos yra vienintelis patikimas informacijos šaltinis apie tikrąją situaciją elektrinėje. Taip pat būtina užtikrinti, kad elektrinė gautų būtinas atsargines dalis ir medžiagas, reikalingas saugiam jos eksploatavimui.
Ukrainos darbuotojai, kurie tebedirba elektrinėje neįsivaizduojamomis sąlygomis, yra tikri herojai. Jų profesionalumas ir atsidavimas yra pagrindinis veiksnys, kuris kol kas apsaugo nuo katastrofos. Tarptautinė bendruomenė turėtų padaryti viską, kad palaikytų šiuos žmones ir užtikrintų jų saugumą.
Ilgalaikis sprendimas gali būti tik vienas – elektrinė turi būti demilitarizuota ir grąžinta po Ukrainos kontrole. Tik tada galima bus užtikrinti visus tarptautinius branduolinės saugos standartus ir pašalinti grėsmę, kuri šiandien kabo virš visos Europos. Kol kas pasaulis gyvena su šia rizika kasdien, tikėdamasis, kad profesionalumas, atsitiktinumas ir diplomatija suveiks geriau nei ginklai ir agresija. Tačiau branduolinė sauga nėra sritis, kurioje galima pasikliauti vien sėkme – čia reikia aiškių garantijų, kurių šiandien, deja, nėra.