Kai realybė tampa baisiausiu košmaru
Branduolinis karas – tai tema, apie kurią daugelis mėgsta kalbėti teoriškai, bet niekas iš tikrųjų nenori įsivaizduoti realių pasekmių. Tačiau dabartinė geopolitinė situacija verčia mus rimtai pagalvoti apie tai, kas galėtų nutikti, jei branduolinis ginklas būtų panaudotas. Ne tam, kad keltume paniką, o kad suprastume, su kokia realybe galime susidurti ir kodėl branduolinio konflikto prevencija yra absoliuti prioritetas.
Šiandien pasaulyje yra apie 12 700 branduolinių galvučių. Didžiąją dalį jų kontroliuoja Rusija ir JAV, tačiau branduolinį ginklą turi ir Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Pakistanas, Indija, Izraelis bei Šiaurės Korėja. Kiekviena iš šių galvučių yra daug galingesnė nei bombos, numestos ant Hirošimos ir Nagasakio 1945 metais. Viena šiuolaikinė termobraduolinė bomba gali būti 50-100 kartų galingesnė nei „Mažasis berniukas”, kuris sunaikino Hirošimą.
Pirmosios minutės: kai prasideda negrįžtamas procesas
Įsivaizduokime, kad branduolinis ginklas buvo panaudotas. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vienas smūgis, ar masinė ataka, pirmosios sekundės ir minutės būtų katastrofiškos. Branduolinio sprogimo epicentre temperatūra pasiekia 100 milijonų laipsnių Celsijaus – tai karščiau nei Saulės paviršius. Visa, kas yra kelių kilometrų spinduliu, tiesiog išgaruoja.
Šviesos blyksnį matytų žmonės šimtų kilometrų atstumu. Tie, kurie žiūrėtų tiesiai į sprogimą, akimirksniu apaktų. Po kelių sekundžių ateitų smūginė banga, judanti greičiau nei garsas, griaunanti pastatus, verčianti automobilius ir žudanti viską gyvą. Jei tai būtų 1 megatonos galia (tipinė šiuolaikinė branduolinė galvutė), smūginė banga būtų mirtina 8 kilometrų spinduliu.
Bet tai dar ne viskas. Šiluminė spinduliuotė sukeltų masines gaisrų audras. Žmonės, esantys net 13 kilometrų atstumu, gautų trečio laipsnio nudegimus. Mediniai pastatai užsiliepsnotų, o miestuose prasidėtų nekontroliuojami gaisrai, kurie susijungtų į vieną milžinišką ugnies audrą, sugebančią sugeneruoti savo pačios vėjo sistemas ir įtraukti daugiau deguonies.
Radioaktyvusis debesis ir nematoma mirtis
Po sprogimo į atmosferą pakiltų milžiniškas grybas formos debesis, pripildytas radioaktyvių dalelių. Šis debesis gali pakilti iki 15-20 kilometrų aukščio ir plisti šimtus kilometrų. Radioaktyvios nuosėdos pradėtų kristi per kelias valandas po sprogimo, užteršdamos didžiulius plotus.
Žmonės, kurie išgyveno pradinį sprogimą, susidurtų su nematoma grėsme – jonizuojančia spinduliuote. Didelės spinduliuotės dozės sukelia ūmią spinduliuotės ligą: pykinimą, viduriavimą, kraujavimą, plaukų slinkimą ir galiausiai mirtį per kelias savaites. Tie, kurie gautų mažesnes dozes, susidurtų su ilgalaikėmis pasekmėmis: vėžiu, genetiniais pakitimais, nevaisingumu.
Realu, kad po vieno branduolinio smūgio į didelį miestą per pirmąsias 24 valandas žūtų šimtai tūkstančių žmonių. Dar milijonai mirtų per artimiausias savaites ir mėnesius nuo sužalojimų, spinduliuotės poveikio ir medicininės pagalbos trūkumo. Ligoninės būtų perpildytos arba sunaikintos, vaistų pritrūktų, o gydytojai negalėtų susidoroti su tokiu skaičiumi aukų.
Kada vienas smūgis tampa pasauliniu kataklizmu
Didžiausia problema su branduoliniais ginklais yra ta, kad jų panaudojimas beveik neišvengiamai veda į eskalaciją. Jei viena šalis panaudoja branduolinį ginklą, nukentėjusi šalis beveik garantuotai atsakys tuo pačiu. Tai vadinama „garantuoto abipusio sunaikinimo” doktrina, kuri paradoksaliai turėjo užkirsti kelią branduoliniam karui, bet dabar gali tapti mūsų žūties mechanizmu.
Įsivaizduokime scenarijų, kai prasideda pilnas branduolinis karas tarp dviejų didžiųjų galybių. Per pirmąsias valandas būtų paleista šimtai, o galbūt ir tūkstančiai raketų. Taikiniai būtų ne tik kariniai objektai, bet ir miestai, pramonės centrai, infrastruktūra. Niujorkas, Londonas, Maskva, Pekinas – visi didieji pasaulio miestai taptų sprogimo vietomis.
Modeliavimai rodo, kad tokio masto konfliktas per pirmąsias 72 valandas galėtų nusinešti 100-200 milijonų gyvybių. Bet tai būtų tik pradžia. Tikroji katastrofa prasidėtų vėliau.
Branduolinė žiema: kai saulė nustoja šviesti
Vienas iš baisiausių branduolinio karo pasekmių būtų tai, kas vadinama „branduoline žiema”. Šimtai miestų, degančių vienu metu, išmestų į atmosferą dešimtis milijonų tonų suodžių ir dūmų. Šie dalelės pakiltų į stratosferą, kur jos galėtų išlikti metus ar net ilgiau, blokuodamos saulės šviesą.
Klimato mokslininkai apskaičiavo, kad net riboto branduolinio karo atveju (pavyzdžiui, tarp Indijos ir Pakistano, kur būtų panaudota apie 100 branduolinių galvučių) vidutinė pasaulinė temperatūra galėtų kristi 1-2 laipsnius Celsijaus. Tai skamba nedaug, bet pasekmės būtų katastrofiškos.
Jei įvyktų pilnas branduolinis karas tarp didžiųjų galybių, temperatūra galėtų kristi 7-8 laipsnius per kelis mėnesius. Vasaros iš esmės išnyktų. Augalai negalėtų atlikti fotosintezės. Derlius žlugtų visame pasaulyje. Prasidėtų masinė bado katastrofa, kuri galėtų nusinešti daugiau gyvybių nei pats branduolinis karas.
Mokslininkai įvertino, kad po didelio masto branduolinio karo per dvejus metus nuo bado galėtų mirti iki 5 milijardų žmonių – tai daugiau nei pusė dabartinės pasaulio populiacijos. Išgyvenę susidurtų su pasauliu, kuriame nebėra funkcionuojančios ekonomikos, vyriausybių, tiekimo grandinių.
Kas nutiktų Lietuvoje ir Baltijos šalyse
Lietuvos situacija branduolinio konflikto atveju būtų ypač sudėtinga dėl mūsų geografinės padėties. Nors tiesioginis branduolinis smūgis į Lietuvą nėra labai tikėtinas (mes neturime didelių karinių bazių ar strateginių objektų, kurie būtų prioritetiniai taikiniai), radioaktyvios nuosėdos iš sprogimų Lenkijoje, Vokietijoje ar Rusijoje pasiektų mus per kelias valandas.
Vyraujantys vakarų vėjai reikštų, kad radioaktyvus debesis iš Vakarų Europos judėtų mūsų link. Iš kitos pusės, sprogimai Rusijos teritorijoje taip pat galėtų užteršti mūsų aplinką. Lietuvoje nėra pakankamai slėptuvių visiems gyventojams, o civilinės saugos sistema nėra paruošta tokio masto katastrofai.
Praktiškai, jei gautume įspėjimą apie artėjantį radioaktyvų debesį, turėtume:
– Kuo greičiau patekti į patalpas ir užsidaryti visus langus bei duris
– Išjungti ventiliaciją ir oro kondicionavimą
– Laikytis kuo toliau nuo sienų ir stogo
– Klausytis oficialių pranešimų per radiją (jei elektra dar veiktų)
– Neiti laukan bent 24-48 valandas
– Turėti maisto ir vandens atsargų bent dviem savaitėms
Bet realu, kad dauguma žmonių nebūtų pasiruošę. Parduotuvės būtų ištuštintos per kelias valandas, prasidėtų panika, o infrastruktūra greičiausiai žlugtų.
Ar įmanoma išgyventi ir kas liktų po visko
Išgyvenimas po branduolinio karo priklausytų nuo daugelio faktorių: kaip toli buvote nuo sprogimo, ar gavote radioaktyvią dozę, ar turite maisto ir vandens atsargų, ar galite rasti saugią vietą. Tie, kurie yra gerai pasiruošę (turi slėptuves, atsargas, žino, ką daryti), turėtų didesnę išgyvenimo tikimybę bent trumpuoju laikotarpiu.
Ilgalaikis išgyvenimas būtų daug sudėtingesnis. Pasaulis, kokį pažįstame, nustotų egzistuoti. Nebūtų elektros, tekančio vandens, interneto, medicininės pagalbos. Maistas taptų svarbiausiu resursu, o žmonės grįžtų prie primityviausių išgyvenimo būdų. Žemės ūkis būtų beveik neįmanomas dėl klimato pokyčių ir radioaktyvaus užteršimo.
Visuomenė greičiausiai subyrėtų į mažas grupes, kovojančias dėl ribotų išteklių. Įstatymai ir tvarka išnyktų. Tai būtų tikrasis postapokaliptinis pasaulis, tik daug blogesnis nei bet kuriame filme ar knygoje.
Kai kurie ekspertai teigia, kad žmonija galėtų išgyventi kaip rūšis – nedideli žmonių skaičiai atokiose vietose (Pietų Amerika, Naujoji Zelandija, kai kurios Afrikos dalys) galėtų išvengti tiesioginio poveikio. Bet civilizacija, kokią pažįstame, būtų sunaikinta negrįžtamai.
Kodėl tai turėtų rūpėti kiekvienam iš mūsų
Branduolinio karo grėsmė nėra abstrakti ar tolima. Šiandien, kai tarptautinės įtampos auga, kai kai kurios šalys atvirai grasina branduoliniais ginklais, kai branduolinio nusiginklavimo sutartys yra nutraukiamos, ši grėsmė yra realesnė nei bet kada po Šaltojo karo pabaigos.
Daugelis žmonių galvoja, kad jie nieko negali padaryti, kad tai nuo jų nepriklauso. Bet tai netiesa. Visuomenės spaudimas vyriausybėms, palaikymas tarptautinių sutarčių, kurios riboja branduolinių ginklų plitimą, informuotumas apie šią problemą – visa tai turi reikšmę. Kuo daugiau žmonių supranta branduolinio karo pasekmes, tuo mažesnė tikimybė, kad politikai išdrįs žaisti su šia ugnimi.
Taip pat svarbu būti bent minimaliai pasiruošus. Nors niekas negali visiškai pasiruošti branduoliniam karui, turėti namie maisto ir vandens atsargas kelioms savaitėms, žinoti, kur yra artimiausios slėptuvės, suprasti, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje – tai gali padidinti išgyvenimo šansus ne tik branduolinio karo, bet ir bet kurios kitos krizės atveju.
Galiausiai, verta prisiminti, kad branduolinis karas nėra neišvengiamas. Tai yra pasirinkimas, kurį daro žmonės. Per pastaruosius 78 metus nuo Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų branduolinis ginklas nebuvo panaudotas kare. Tai rodo, kad net pačiose įtemptiausiose situacijose žmonės gali pasirinkti susilaikymą. Mūsų užduotis – užtikrinti, kad šis susilaikymas tęstųsi, nes alternatyva yra tiesiog nepriimtina. Pasaulis po branduolinio karo nebūtų vertas gyventi, todėl turime padaryti viską, kad iki to niekada neprieitų.