Pavasarį į purią lysvę sukištos braškės iš pradžių gali atrodyti puikiai, bet vasarą dalis jų skursta, menkai žydi ir užaugina vos kelias smulkias uogas. Dažniausiai kaltas pasiruošimas: braškėms reikia saulėtos, neužmirkstančios ir maistingos dirvos, o ją paruošti sudaro keturi darbai – vietos parinkimas, piktžolių pašalinimas, dirvos pagerinimas ir tinkamas lysvės suformavimas.
Braškės nėra augalas, kurį verta tiesiog įsodinti į pirmą laisvą kampelį. Vienoje vietoje jos augs kelerius metus, todėl kruopštus pradinis pasiruošimas vėliau sutaupo ir ravėjimo, ir nusivylimo menku derliumi.
Kokią vietą braškėms rinktis?
Braškynui geriausia skirti atvirą vietą, į kurią didžiąją dienos dalį šviečia saulė. Pavėsyje augalas gali išauginti nemažai lapų, tačiau uogų būna mažiau, jos noksta lėčiau ir dažniau lieka rūgštesnės.
Ne mažiau svarbu, kad po lietaus lysvėje nesiliktų stovėti vanduo. Braškių šaknys nemėgsta užmirkimo: drėgnoje, sunkioje žemėje jos silpsta, o vaisiai ir lapai lengviau nukenčia nuo puvinių. Jei sklype dirva molinga, braškes geriau sodinti į šiek tiek pakeltą lysvę, o ne į gilią įdubą.
Atsižvelkite ir į tai, kas toje vietoje augo anksčiau. Braškių nereikėtų sodinti ten, kur neseniai augo senos braškės, nes dirvoje gali likti ligų ir kenkėjų. Atsargiau rinkitės ir vietą po bulvių, pomidorų ar kitų bulvinių šeimos augalų.
Ką daryti su piktžolėmis prieš sodinimą?
Prieš sodinant lysvę reikia kruopščiai išravėti ir išrinkti daugiametes šaknis. Varputys, usnys ar garšvos tarp braškių greitai įsitvirtina, o vėliau jų neišrausi nepažeidęs pačių kerelių.
Dažnas numoja ranka į kelis žalius daigus, nes atrodo, kad po sodinimo juos bus nesunku ištraukti. Tačiau braškių šaknys gana negilios, o ravint arti kerelio lengva išjudinti žemę ir susilpninti augalą. Tvarkingai paruošta lysvė pirmąjį sezoną leidžia daugiau dėmesio skirti laistymui ir augimui, o ne nuolatinei kovai su žole.
Kaip pagerinti dirvą ir jos nepermaitinti?
Braškių žemė turi būti puri, derlinga ir gerai praleisti vandenį. Sunkią dirvą pagerina subrendęs kompostas arba gerai perpuvęs mėšlas, įterptas prieš sodinimą. Šviežias mėšlas braškėms netinka: jis gali pažeisti šaknis, paskatinti pernelyg vešlų lapų augimą ir į lysvę atnešti piktžolių sėklų.
Dirva neturėtų būti itin rūgšti. Jei kyla abejonių dėl jos rūgštingumo, protingiausia prieš kalkinant atlikti dirvožemio tyrimą. Kalkių ir stiprių trąšų berimas „iš akies“ dažnai duoda priešingą rezultatą – augalui maisto medžiagos tampa sunkiau prieinamos.
Darbus patogiausia atlikti tokia tvarka:
- Pirmiausia nukaskite ar giliai supurenkite būsimą lysvę ir išrinkite piktžolių šaknis.
- Tada į viršutinį dirvos sluoksnį įmaišykite subrendusio komposto arba gerai perpuvusios organinės medžiagos.
- Jeigu žemė labai sunki, lysvę pakelkite ir išlyginkite, kad po lietaus vanduo nutekėtų nuo šaknų.
- Prieš sodinimą leiskite dirvai nusistovėti, o sodinimo dieną ją tik lengvai supurenkite.
Kaip teisingai pasodinti braškę?
Net gera lysvė nepadės, jei kerelis bus pasodintas per giliai. Braškės augimo taškas, dažnai vadinamas širdele, turi likti ties dirvos paviršiumi: užberta žeme ji gali pradėti pūti, o palikta aukštai – džiūti ir prasčiau įsišaknyti.
Pasodinus žemę aplink kerelį švelniai prispauskite ir palaistykite. Vėliau dirvą verta mulčiuoti šiaudais, švaria žole ar kita tinkama mulčio medžiaga – ji mažina piktžolių kiekį, saugo drėgmę ir neleidžia uogoms gulėti tiesiai ant šlapios žemės.
Gausus braškių derlius prasideda ne tada, kai pasirodo pirmosios uogos, o tada, kai lysvėje nebelieka užmirkimo, piktžolių šaknų ir skubotų sprendimų. Gerai paruošta dirva suteikia tvirtą pradžią, kurios vėliau nepakeis jokios greitos trąšos.
