2026 m. lapkričio 16 d., pirmadienis
Įdomybės

Termometras pasako ne viską: kas lemia, ar iš debesies kris snaigės, ar lietus

Termometras pasako ne viską: kas lemia, ar iš debesies kris snaigės, ar lietus
Nuotrauka „Termometras pasako ne viską: kas lemia, ar iš debesies kris snaigės, ar lietus“ (Unsplash)

Kai debesyse atšąla, vandens garai dažniausiai virsta ne lietaus lašais, o mažyčiais ledo kristalais – iš jų ir susiformuoja snaigės. Vis dėlto vien šalto oro neužtenka: snaigės pavidalas priklauso nuo debesies drėgnumo ir nuo to, kokia temperatūra yra skirtinguose jo sluoksniuose.

Žiemą pro langą dažnai matome tą patį pilką dangų, tačiau vieną dieną iš jo byra šlapias sniegas, kitą – lengvos ir sausos snaigės, o kartais ant palangės ima barbenti lietus. Visa ši įvairovė prasideda aukštai virš mūsų, kur oras gerokai šaltesnis nei prie žemės.

Pirmiausia debesyje atsiranda mažytis kristalas

Debesį sudaro itin smulkūs vandens lašeliai, ledo dalelės arba vienas ir kitas kartu. Kai tam tikroje debesies dalyje temperatūra nukrenta žemiau nulio, vandens garai gali nusėsti ant dulkelės, žiedadulkės ar kitos mikroskopinės dalelės ir tučtuojau sudaryti ledo kristalą.

Ledo viduje vandens molekulės jungiasi šešiakampe tvarka, todėl snaigės turi šešias šakas. Jų raštai vis dėlto gali labai skirtis: vienos primena žvaigždutes, kitos – adatėles ar plokšteles, dar kitos – minkštus susikibusių kristalų gumulėlius.

Leisdamasi per debesį snaigė „auga“ – prie jos limpa vis daugiau vandens garų. Jei pakeliui ji susiduria su kitais kristalais, šie gali sulipti, ir tada iš dangaus leidžiasi stambios, lėtos snaigės, ypač pažįstamos per atodrėkį.

Kodėl iš to paties debesies kartais vis dėlto lyja?

Debesis gali būti šaltas, o oras žemiau – šiltesnis. Tuomet susidarę ledo kristalai krinta žemyn, patekę į sluoksnį, kuriame temperatūra viršija nulį, ištirpsta ir žemę pasiekia jau kaip lietaus lašai.

Dar painesnė situacija susidaro tada, kai prie žemės laikosi minusinė temperatūra, bet aukščiau yra šiltesnis sluoksnis. Snaigė gali ištirpti į lašą, o vėliau vėl atšalti – taip gali atsirasti šlapdriba, ledo kruopelės ar pavojingas lijundros lietus, kuris užšąla ant šaltų paviršių.

Todėl termometras už lango pasako ne viską. Svarbus visas oro „stulpas“ nuo debesies iki žemės: kelių skirtingos temperatūros sluoksnių derinys lemia, ar į kiemą kris purus sniegas, ar ant šaligatvio netrukus susidarys slidi plėvelė.

Ar kiekviena snaigė tikrai unikali?

Dažnai sakoma, kad dviejų vienodų snaigių nėra, nes kiekvienas kristalas keliauja savo keliu per nevienodą temperatūrą ir drėgmę. Augdamos šakelės gali reaguoti net į labai mažus aplinkos pokyčius, todėl jų raštas nuolat keičiasi.

Ne kiekviena snaigė, kurią pamatome ant pirštinės, yra taisyklinga šešiakampė žvaigždė. Vėjas, susidūrimai debesyje, tirpimas ir sulipimas gali ją smarkiai pakeisti. Kartais sniegas atrodo beveik kaip smulkūs balti grūdeliai – tai taip pat ledo kristalai, tik jų kelionė buvo kitokia.

Dangus gali pasakyti daugiau, nei atrodo

Lengvos, sausos snaigės dažniausiai rodo, kad oras nuo debesų iki žemės išliko pakankamai šaltas. Didelės, šlapios snaigės dažniau pasirodo, kai temperatūra laikosi arti nulio ir kristalai ima kibti vienas prie kito.

Jei žiemą pradeda lyti, neverta spręsti vien iš vaizdo už lango: keliai ir šaligatviai gali greitai apledėti, jeigu paviršiai dar įšalę. Debesyse prasidėjusi snaigės kelionė kartais baigiasi visai kitokiu krituliu, todėl per šalčius verta pasiruošti ne tik sniegui, bet ir slidžiai dangai.

Parašykite komentarą