Kai vadovė pranešė, kad nuo balandžio galėsiu dirbti visiškai nuotoliniu būdu, vos susilaikiau nešokinėjusi iš laimės. Praėjus maždaug pusmečiui supratau, kad kartu su rytiniais kamščiais pasitraukė ir kai kas, ko man labai trūko. Šioje istorijoje pasakoju, kodėl iš namų dirbanti projektų koordinatorė panoro bent kelių dienų per savaitę grįžti į biurą.
Aštuonerius metus beveik kasdien važinėdavau iš Pilaitės į biurą Žirmūnuose. Nebelikus rytinių kamščių Vilniuje, perpildytų stovėjimo aikštelių, skubaus makiažo prieš septintą ir šaldytuve pamirštų pietų dėžučių, nuotolinis darbas atrodė geriausia dovana. Net paskaičiavau, kad per savaitę sutaupysiu mažiausiai 7 valandas, anksčiau praleisdavamas automobilyje.
Pirmasis mėnuo buvo pats laimingiausias. Ilgiau pamiegodavau, kavą išgerdavau savo virtuvėje, per pietų pertrauką išsiviriu sriubos arba trumpam išeidavau pasivaikščioti. Draugėms sakiau, kad pagaliau supratau, ką reiškia normalus gyvenimo ir darbo balansas.
Spalio pradžioje, praėjus maždaug pusmečiui, vieną antradienį uždariau kompiuterį, atsisėdau ant sofos ir pastebėjau, kad per visą dieną garsiai beveik nieko nepasakiau. Vakare prisipažinau vyrui pasiilgusi biuro. Iš pradžių jis palaikė tai juokais, juk metų metus skundžiausi kolegų plepėjimu, triukšmu, nuolat burbuliuojančiu kavos aparatu ir susirinkimais, kuriuos pakeistų paprastas elektroninis laiškas. O dabar panorau bent vienai dienai sugrįžti ten, iš kur taip džiaugiausi ištrūkusi.
Iš pradžių atrodė, kad pagaliau gyvenu visa krūtine
Man 38-eri, dirbu projektų koordinatore nedidelėje paslaugų įmonėje. Su vyru auginame dvylikametę dukrą ir gyvename trijų kambarių bute Vilniuje. Iki šių metų pavasario mano diena prasidėdavo dar prieš šeštą ryto: reikėjo atsikelti, susitvarkyti, pažadinti dukrą, paruošti pusryčius ir išvažiuoti anksčiau nei susidaro didžiausi kamščiai.
Labiausiai nemėgau tamsių rudens rytų. Kartais kelionė automobiliu užtrukdavo beveik valandą, ir į darbą atvažiuodavau jau pavargusi. Vakarais viskas kartodavosi: darbą baigdavau penktą, o namo patekdavau po šeštos. Tada vakarienė, buities darbai, pokalbiai su šeima, miegas, o ryte – viskas iš pradžių.
Todėl pasiūlymą dirbti nuotoliu priėmiau be jokių dvejonių. Pirmąją dieną atsikėliau septintą, ramiai išgėriau kavos, paruošiau pusryčius ir lygiai aštuntą įjungiau kompiuterį. Nereikėjo skubėti, stovėti prie šviesoforų ar bijoti pavėluoti.
Pradėjau skaičiuoti ir sutaupytus pinigus. Anksčiau degalams per mėnesį išleisdavau apie 140 eurų, o dabar ši suma sumažėjo beveik perpus. Rečiau pirkdavau pietus mieste ir sustodavau degalinėje kavos. Atrodė, kad laimiu visur: daugiau laiko, mažiau išlaidų, mažiau streso.
Džiaugėsi ir šeima. Vyras sakė, kad man nebereikia grįžti pavargusiai ir susierzinusiai, o dukra po pamokų dažniau rasdavo mane namie. Aš pati pirmą kartą po daugelio metų vidury darbo dienos galėjau atsidaryti langą, išgirsti paukščius ir dirbti be biuro šurmulio.
Nė nepagalvojau, kad tyla, iš pradžių tokia miela, vėliau mane išvargins labiausiai.
Namai virto biuru, o darbo diena prarado pabaigą
Pokyčiai buvo vos pastebimi. Kadangi nebereikėjo važiuoti namo, prie kompiuterio kartais užsibūdavau pusvalandžiu ilgiau. Jei kolega parašydavo pasibaigus darbo laikui, atsakydavau iš karto: kompiuteris čia pat, o atsakymui užtenka kelių minučių.
Netrukus ėmiau jį įjungti dar prieš aštuntą. Kartais norėdavau iš anksto peržvelgti laiškus, kartais neramindavo nebaigtas projektas. Vakare, pagaminusi vakarienę, vėl prisėsdavau kažko patikrinti. To iš manęs niekas nereikalavo. Tiesiog darbas tapo tiek lengvai pasiekiamas, kad išnyko aiški riba tarp darbo ir poilsio.
Iš pradžių kompiuterį laikiau ant valgomojo stalo, ir kiekvieną vakarą jį tekdavo patraukti, kad šeima galėtų pavakarieniauti. Galiausiai miegamajame įsirengėme nedidelį darbo kampą. Atrodė, kad problema išspręsta, bet atsirado nauja: net gulėdama lovoje matydavau ekraną, užrašų knygelę ir dokumentų krūvelę. Kartais prieš užmigdama prisimindavau nebaigtą užduotį ir panorėdavau dar kartą patikrinti paštą.
Pasikeitė ir šeimos požiūris į mano laiką. Vyras vidury dienos paskambindavo prašydamas užsukti į parduotuvę, nes juk dirbu namie. Dukra, grįžusi iš mokyklos, klausdavo, ką turime pietums, nors aš tuo metu dalyvaudavau vaizdo susitikime. Mama ėmė dažniau skambinti dienomis, tikėdamasi, kad namuose tikrai turiu laiko pasikalbėti.
Kai paaiškindavau, kad dirbu, neretai išgirsdavau tą patį sakinį: „Bet juk tu namie.“
Vieną popietę vyras paprašė tarp susirinkimų nuvažiuoti paimti siuntinio. Atsakiau, kad negaliu, nes turiu užbaigti ataskaitą. Jis nustebo ir priminė, kad pati džiaugiausi lankstesniu grafiku. Tąkart susipykome: jam atrodė, kad atsisakau paprasto prašymo, o man – kad niekas nebelaiko mano veiklos tikru darbu vien todėl, kad nebereikia važiuoti į biurą.
Vis dėlto didžiausią problemą sukėlė ne šeimos prašymai ir ne ilgesnės darbo valandos. Tikrasis nuovargis atėjo tada, kai pastebėjau, kaip smarkiai sumažėjo mano bendravimas su žmonėmis.
Pasiilgau kolegės, kuri mane erzindavo kiekvieną pirmadienio rytą
Biure dirbo kolegė Lina. Kiekvieną rytą ji ateidavo su dideliu kavos puodeliu ir pirmiausia imdavo pasakoti apie savo savaitgalį. Kartais tos istorijos užtrukdavo penkiolika minučių: vaikai, vyras, apsipirkimas, kaimynai, atostogų planai. Būdavo dienų, kai mintyse prašydavau, kad ji pagaliau nutiltų ir leistų man dirbti.
Dar turėjome kolegą, nuolat garsiai kalbantį telefonu, ir kitą, kuris kiekvieną penktadienį klausdavo, kur eisime pietauti, nors puikiai žinojo, kad dažniausiai einame į tą pačią kavinę. Visa tai mane siutino. Atrodė, kad biure pilna nereikalingo triukšmo ir žmonių, nuolat blaškančių dėmesį.
Dirbdama namuose pamažu supratau, kad tie trumpi pokalbiai buvo svarbesni, nei maniau.
Kai biure nesisekdavo užbaigti sudėtingos užduoties, galėdavau prieiti prie kolegės stalo ir paklausti jos nuomonės. Kartais pakakdavo kelių minučių, kad problema pasirodytų visai paprasta. Po įtempto susitikimo kartu eidavome išgerti kavos, pasijuokdavome ir grįždavome prie darbų. Net trumpas pokalbis apie savaitgalio orus padėdavo atitrūkti nuo kompiuterio.
Namuose viskas buvo kitaip. Jei kažko nesuprasdavau, reikėjo rašyti žinutę arba derinti skambutį. Žmogus atsakydavo po valandos, o kartais tik kitą dieną. O jei tiesiog panorėdavau su kuo nors pasikalbėti, negalėjau skambinti kolegei vien tam, kad paklausčiau, ką ji šiandien valgė pietums.
Vieną dieną Lina parašė, kad kažkas į biurą atnešė naminio obuolių pyrago ir visi susirinko virtuvėlėje. Atsiųstame vaizdo įraše mačiau, kaip kolegos juokiasi, pilsto vieni kitiems kavos ir kažką pasakoja. Nieko ypatingo ten nevyko, bet žiūrėdama į telefoną pajutau keistą liūdesį.
Sėdėjau savo miegamajame, šalia gulėjo švarių skalbinių krūva, o ant stalo stovėjo nuo ryto neišplautas kavos puodelis. Tada supratau, kad jau kelias savaites mano dienos beveik nesiskiria.
Vieną spalio vakarą vyrui prisipažinau, kad pradėjau kalbėtis su savimi
Rugsėjį, kai dukra grįžo į mokyklą, namuose tapo ypač tylu. Vyras išvažiuodavo į darbą, dukra – į pamokas, o aš likdavau viena. Iš pradžių bandžiau mėgautis ramybe, bet netrukus pastebėjau, kad vis dažniau įjungiu radiją ar televizorių vien tam, kad girdėčiau žmonių balsus.
Vieną rytą, ruošdama kavą, garsiai pasakiau, kad nepamirščiau išsiųsti ataskaitos. Paskui pati sau atsakiau, kad dar turiu laiko. Sustojau ir nusijuokiau. Tačiau kai tokie pokalbiai su savimi ėmė kartotis, supratau, kaip smarkiai pasiilgau įprasto bendravimo.
Vakarais ėmiau laukti, kada vyras grįš iš darbo. Vos jam įžengus pro duris, norėdavau išpasakoti viską: ką veikiau, kas man parašė, kokią klaidą radau dokumentuose, kas mane supykdė. Jis dažnai būdavo pavargęs ir norėdavo bent pusvalandį ramiai pabūti.
Vieną vakarą jis paprašė leisti jam pirmiausia nusiprausti ir pavakarieniauti. Aš įsižeidžiau. Pasakiau, kad jis visą dieną bendrauja su žmonėmis, o aš nuo ryto sėdžiu viena, tad galėtų bent išklausyti. Jis atsakė, kad nėra kaltas dėl mano pasirinkimo dirbti namuose.
Tie žodžiai skaudžiai užgavo, nors supratau, kad jis nenorėjo manęs įskaudinti.
Tą vakarą ilgai šnekėjomės. Papasakojau, kad vis dažniau jaučiuosi atkirsta nuo žmonių, kad darbo dienos susiliejo į vieną, o namuose neturiu vietos, skirtos vien poilsiui. Vyras nustebo: jis manė, kad esu laiminga, nes nebesiskundžiu kamščiais, ankstyvais rytais ir nuolatiniu skubėjimu.
Pripažinau, kad visa tai tikrai tapo lengviau. Tačiau atsirado tai, ko nebuvau numačiusi: pradėjau jaustis vieniša net tada, kai visą dieną dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose.
Vaizdo skambučiai pasirodė esą ne tas pats, kas gyvas pokalbis. Juose visi kalba apie darbus, terminus ir užduotis. Susitikimui pasibaigus žmonės atsijungia, o tu lieki sėdėti prieš ekraną.
Vyras paklausė, kodėl tiesiog negrįžtu į biurą. Atsakiau, kad pati nežinau. Galbūt todėl, kad tiek metų svajojau apie darbą namuose ir dabar gėda pripažinti, jog ši svajonė nebuvo tokia tobula, kaip įsivaizdavau.
Pirmą dieną biure supratau, ko man iš tiesų trūko
Kitą savaitę parašiau vadovei ir paklausiau, ar galėčiau vieną ar dvi dienas per savaitę dirbti biure. Ji atsakė, kad problemų nėra, ir net apsidžiaugė, nes įmonė jau svarstė rengti daugiau bendrų komandos darbo dienų.
Pirmąjį antradienį į biurą išvažiavau kaip anksčiau. Kelyje vėl stovėjo kamščiai, teko ieškoti vietos automobiliui, o atvykusi supratau, kad namie pamiršau ausines. Atrodė, kad viskas grįžta į senas vėžes. Bet kai įėjau pro duris ir išgirdau kolegų balsus, pajutau ne susierzinimą, o palengvėjimą.
Lina sėdėjo prie savo stalo su dideliu kavos puodeliu. Pamačiusi mane nudžiugo ir iš karto ėmė pasakoti, kas nutiko per pastarąsias savaites. Anksčiau būčiau mintyse skaičiavusi minutes iki jos tylos, o tąkart pati atsisėdau šalia ir paprašiau papasakoti daugiau.
Per pietus su keliais kolegomis nuėjome į netoliese esančią kavinę. Kalbėjomės apie vaikus, automobilius, maisto kainas ir savaitgalio planus. Nieko svarbaus, nieko, kas pakeistų gyvenimą. Vis dėlto grįždama namo pirmą kartą per kelias savaites jutau, kad ne tik atlikau darbus, bet ir praleidau dieną tarp žmonių.
Vakare vyras paklausė, ar nepavargau nuo važinėjimo. Atsakiau, kad pavargau, bet kažkodėl jaučiuosi geriau. Jis nusijuokė ir pasakė, kad žmonės kartais patys nežino, ko nori.
Galbūt jis buvo teisus. O gal mes tiesiog tikėjomės, kad vienas darbo būdas išspręs visas gyvenimo problemas.
Dabar dirbu kitaip ir nebenoriu grįžti nei prie senos, nei prie naujos tvarkos
Šiuo metu dvi dienas per savaitę dirbu biure, o tris – namuose. Kol kas toks derinys man tinka labiausiai. Kai reikia susikaupti ir atlikti sudėtingesnes užduotis, namuose dirbu ramiai, be nuolatinio triukšmo. Biure susitinku su kolegomis, aptariame projektus, greičiau išsprendžiame klausimus ir tiesiog pabendraujame.
Pasikeitė ir darbo namuose taisyklės. Kompiuterį įjungiu tik prasidėjus darbo laikui, o baigusi dieną jį visiškai išjungiu. Po vakarienės nebetikrinu elektroninio pašto ir nesijaučiu kalta, jei į žinutę neatsakau tą pačią minutę. Su šeima susitarėme, kad darbas namuose nėra mano laisvadienis: jei reikia sutvarkyti asmeninius reikalus, jiems turiu skirti pertrauką arba iš anksto suderintą laiką.
Dažniau išeinu iš namų ir per pietų pertrauką. Kartais tiesiog apeinu kvartalą, kartais nueinu iki parduotuvės. Supratau, kad net trumpas pasivaikščiojimas padeda atskirti darbo valandas nuo asmeninio gyvenimo.
Įdomiausia, kad rytiniai kamščiai nebeatrodo tokie siaubingi. Nesakyčiau, kad jų pasiilgau, bet kartą ar du per savaitę važiuodama į darbą galiu ramiai paklausyti muzikos, radijo laidos ar tiesiog pabūti su savo mintimis. Anksčiau tokį laiką laikiau visiškai prarastu. Dabar suprantu, kad kelionė kartais padėdavo persijungti iš namų ritmo į darbo ir atvirkščiai.
Neseniai viena draugė pasakė svajojanti apie visiškai nuotolinį darbą ir paklausė, ar jį rekomenduočiau. Atsakiau, kad taip, jei ji žino, kaip organizuos savo dieną, ir turi pakankamai bendravimo už darbo ribų. Papasakojau ir apie savo patirtį – ne tam, kad atkalbėčiau, o todėl, kad pati prieš pusmetį buvau įsitikinusi, jog darbas namuose turi vien privalumų.
Dabar suprantu, kad man svarbu ne tik tai, kiek valandų sutaupau, bet ir kaip jas praleidžiu. Galima kasdien sutaupyti pusantros valandos kelionėms, bet jei tą laiką praleidi dar ilgiau sėdėdama prie kompiuterio arba jausdamasi vieniša, nauda nebeatrodo tokia didelė.
Praėjusią savaitę Lina biure vėl ėmė pasakoti ilgą istoriją apie savo savaitgalį. Kažkuriuo momentu supratau, kad jau dešimt minučių nekalbame apie darbą. Anksčiau būčiau susierzinusi, o šįkart išklausiau, nusijuokiau ir tik tada grįžau prie kompiuterio.
Pusmetį dirbdama iš namų supratau, kad labiausiai pasiilgau ne paties biuro, o paprasto jausmo, jog esu tarp žmonių. Net tų mažų, kartais erzinančių pokalbių, kurie anksčiau atrodė kaip laiko švaistymas. Pasirodo, ne viską gyvenime verta matuoti sutaupytomis minutėmis.
Į ką atsižvelgti prieš pereinant prie nuotolinio darbo?
Darbas iš namų turi daug privalumų: sumažėja kelionių išlaidos, lengviau planuoti dieną, o kai kuriems žmonėms ramioje aplinkoje paprasčiau susikaupti. Tačiau ilgainiui gali iškilti sunkumų, apie kuriuos iš pradžių nesusimąstoma. Ypač jei darbas yra pagrindinė bendravimo su kitais vieta, o namuose nėra galimybės įsirengti atskiros darbo erdvės.
Vienas svarbiausių dalykų – aiškios darbo valandų ribos. Jei kompiuteris nuolat įjungtas, o darbo pranešimai pasiekia net vakare, gali atsirasti jausmas, kad darbo diena niekada nesibaigia. Todėl verta nusistatyti aiškią pradžią ir pabaigą, suplanuoti pertraukas ir po darbo nebegrįžti prie užduočių, nebent to tikrai reikalauja pareigos.
Ne mažiau svarbus ir bendravimas. Jei daugumą dienų praleidžiate vieni, naudinga iš anksto susiplanuoti susitikimus su draugais, kolegomis ar artimaisiais. Trumpas pasivaikščiojimas, pietūs su kitu žmogumi ar dalyvavimas bendruomenės veikloje gali padėti išvengti socialinės izoliacijos.
Šeimos nariams taip pat verta aiškiai pasakyti, kad darbas namuose nėra laisvalaikis. Nors fiziškai esate namie, darbo valandomis turite tas pačias pareigas kaip ir biure. Nuolatiniai prašymai sutvarkyti buities reikalus gali blaškyti dėmesį, ilginti darbo dieną ir sukelti konfliktų.
Jei jaučiate, kad visiškas nuotolinis darbas pradeda varginti, nebūtina iš karto grįžti į biurą visoms penkioms dienoms per savaitę. Jei leidžia darbdavys ir darbo pobūdis, galima svarstyti hibridinį modelį, kai dalis laiko dirbama namuose, o dalis – darbo vietoje.
Galiausiai svarbu stebėti savo savijautą. Jei ilgą laiką jaučiate vienatvę ar nuolatinį nuovargį, prastai miegate arba po darbo nebesugebate atsipalaiduoti, verta iš naujo įvertinti kasdienę rutiną ir prireikus pasikalbėti su specialistu.
Nuotolinis darbas nėra savaime nei geresnis, nei blogesnis už darbą biure. Vieniems jis suteikia daugiau laisvės ir ramybės, kitiems ilgainiui ima trūkti gyvo bendravimo ir aiškios dienos struktūros. Todėl svarbiausia ne tai, kiek laiko sutaupote nevažiuodami į darbą, o tai, ar naujasis gyvenimo ritmas iš tiesų leidžia jaustis geriau.
