Parduotuvėje parduodama lašišos filė nieko nepasako apie tai, kiek žuvų buvo laikoma ūkyje, kaip su jomis kovota su ligomis ir kas pateko į aplinkinį vandenį. Intensyvus auginimas kelia vis daugiau klausimų: Norvegijoje vertinamas milžiniškas į pakrančių vandenis išleidžiamų maisto medžiagų kiekis, Čilėje skaičiuojami šimtai tonų panaudotų antibiotikų, o Škotijoje tiriama, kaip ūkiuose besidauginantys parazitai veikia laukines žuvis. Vis dėlto šių problemų negalima suplakti į vieną teiginį, esą visa užauginta lašiša yra vienoda ar pavojinga valgyti.
Lašišų auginimas leidžia pagaminti daug maisto ir palaiko pakrančių bendruomenių ekonomiką. Tačiau žuvys laikomos atviruose jūriniuose aptvaruose, todėl ūkis nėra atskirtas nuo aplinkinės ekosistemos. Vanduo juda per tinklus ir neša ištirpusias medžiagas, o parazitų plitimas nesibaigia ties aptvaro kraštu. Būtent ši sąveika su aplinka yra viena sunkiausiai sprendžiamų pramonės problemų.
Ūkių parazitai gali pasiekti ir pro šalį plaukiančias žuvis
Jūrinės utėlės yra išoriniai parazitiniai vėžiagyviai, prisitvirtinantys prie žuvų kūno. Jos atsirado ne vien žuvų ūkiuose, bet didelis vienoje vietoje laikomų lašišų skaičius sudaro sąlygas parazitams daugintis. Iš ūkių pasklidę parazitai gali patekti ant laukinių lašišinių žuvų, taigi problema paliečia ir tas populiacijas, kurios komerciniuose aptvaruose niekada nebuvo laikomos.
Norvegijos jūrų tyrimų instituto 2026 metų rizikos vertinime jūrinių utėlių poveikis laukinėms žuvims ir prasta ūkiuose laikomų žuvų gerovė įvardyti kaip pagrindinės kliūtys tvariam sektoriaus vystymuisi. Šiltos 2024 ir 2025 metų vasaros prisidėjo prie itin gausaus parazitų paplitimo. Ypač pažeidžiamos žuvys, kurios pakrančių vandenyse praleidžia ilgesnį laiką.
Škotijoje 2026 metų liepą paskelbto ilgalaikio tyrimo išvadose irgi teigiama, kad nustatytas aplinkoje esančių jūrinių utėlių poveikis šlakių augimo tempui. Tai svarbu, nes žala ne visada pasireiškia iš karto pastebimu žuvų žuvimu: lėtesnis augimas ir prastesnė būklė taip pat gali lemti, ar žuvys išliks.
Į jūrą patenka tai, kas netampa užauginta žuvimi
Ne visas ūkiuose sunaudotas pašaras virsta parduodama produkcija. Dalis jo lieka nesuėsta, dalis maisto medžiagų išsiskiria žuvims virškinant. Taip į vandenį ir ant dugno patenka azoto, fosforo ir organinių medžiagų. Kai jų susikaupia per daug, gali pasikeisti vietos ekosistemos sąlygos: gali būti skatinamas dumblių augimas, o organinei medžiagai yrant – didėti deguonies sunaudojimas.
„Sunstone Institute“ 2026 metais paskelbtoje analizėje apskaičiuota, kad Norvegijos lašišų ir vaivorykštinių upėtakių akvakultūra 2025 metais į pakrančių vandenis išleido maždaug 75,4 tūkst. tonų azoto, 13,1 tūkst. tonų fosforo ir 359,9 tūkst. tonų organinės anglies. Tai išmetimų įvertis, sudarytas pagal pašarų, žuvų biomasės ir kitus duomenis, o ne kiekviename ūkyje tiesiogiai išmatuotas teršalų kiekis.
Analizės autoriai šiuos srautus palygino su nevalytomis žmonių nuotekomis: pagal azotą jie prilygo maždaug 17,2 mln. žmonių, pagal fosforą – 20 mln., o pagal organinę anglį – beveik 30 mln. žmonių nuotekose esančiam kiekiui. Tačiau toks palyginimas parodo medžiagų mastą, o ne tai, kad jų poveikis jūrai yra toks pat kaip žmonių nuotekų. Jis taip pat nereiškia, kad visos šios medžiagos susikaupia viename fjorde.
Tikroji rizika priklauso nuo vietos. Atvira pakrantė, kur vanduo sparčiai keičiasi, ir prasčiau praplaunama įlanka – nevienodos sąlygos. Todėl svarbūs ne tik bendri pramonės skaičiai, bet ir konkrečių ūkių dydis, išsidėstymas bei dugno būklė.
Čilėje per metus sunaudota daugiau kaip 415 tonų antimikrobinių medžiagų
Antibiotikų naudojimas lašišas auginančiose šalyse labai skiriasi. Čilės žuvininkystės ir akvakultūros tarnybos „Sernapesca“ ataskaitoje nurodyta, kad 2025 metais lašišinių žuvų sektoriuje sunaudota 415,4 tonos antimikrobinių veikliųjų medžiagų, o 2024 metais – 351,1 tonos. Perskaičiavus pagal produkciją, 2025 metų rodiklis siekė apie 360 gramų veikliosios medžiagos vienai užaugintos produkcijos tonai.
Didelė gydymo dalis susijusi su bakterine liga pisciriketsioze, kuri Čilės sektoriui tebėra rimtas iššūkis. Antibiotikų naudojimas kelia klausimų dėl atsparių bakterijų atrankos ir plitimo, todėl prevencija, žuvų sveikatos stebėsena ir gydymo poreikio mažinimas svarbūs ne tik pačiam ūkiui.
Tačiau net vienos šalies gamybos praktika nėra vienoda. „Sernapesca“ skelbia, kad savanoriškoje PROA-Salmón programoje sertifikuotuose jūriniuose auginimo cikluose antimikrobinių medžiagų sunaudojimo rodiklis buvo daugiau kaip 96 proc. mažesnis nei bendras atitinkamų užbaigtų jūrinių ciklų rodiklis. Tai rodo didelius skirtumus tarp gamybos ciklų ir galimybes mažinti vaistų poreikį.
Antibiotikų naudojimas ūkyje ir jų likučiai filė – skirtingi klausimai
Pranešimai apie šimtus tonų vaistų lengvai sukuria įspūdį, kad tokie kiekiai patenka ir į pirkėjų lėkštes. Bet gydymui sunaudotas kiekis savaime nerodo, kokių likučių yra parduodamoje žuvyje. Tam reikia atskirų tyrimų.
Norvegijos oficialioje 2025 metų ūkiuose užaugintų žuvų stebėsenos ataskaitoje, paskelbtoje 2026 metų rugpjūtį, nurodyta, kad tirtuose mėginiuose antibiotikų likučių virš metodų kiekybinio nustatymo ribų neaptikta. Kai kurių leidžiamų antiparazitinių preparatų likučių rasta, tačiau jų koncentracijos neviršijo nustatytų didžiausių leistinų kiekių. Šie rezultatai apibūdina Norvegijos stebėseną ir negali būti automatiškai taikomi visų šalių ūkiams.
Žuvies sauga vartotojui ir jos užauginimo poveikis aplinkai turi būti vertinami atskirai. Produkcija gali atitikti maisto saugos reikalavimus, nors jos gamyba vis tiek keltų didelių aplinkosaugos ar gyvūnų gerovės problemų.
Lašišoms auginti vis dar reikia laukinių žuvų
Dar vienas prieštaringas klausimas – pašarai. Šiuolaikiniuose lašišų pašaruose naudojami augaliniai ingredientai, žuvų perdirbimo likučiai, žuvų miltai ir taukai. Todėl teiginys, kad visa užauginta lašiša minta vien specialiai jai sugautomis laukinėmis žuvimis, būtų klaidinantis. Vis dėlto jūrinės kilmės žaliavų poreikis išlieka svarbus.
2024 metais žurnale „Nature Food“ paskelbtame tyrime nagrinėta, kiek žmogui tinkamų maisto medžiagų išlieka, kai laukinės žuvys panaudojamos lašišų pašarams. Vertinimas paremtas Norvegijos ūkių duomenimis: šešių iš devynių analizuotų maisto medžiagų išeiga buvo didesnė, kai žmonės tiesiogiai vartoja pašarams naudojamas valgomas laukines žuvis, nei tada, kai iš jų užauginama lašiša.
Tai nėra teiginys, kad lašiša neturi maistinės vertės. Tyrimas kelia kitą klausimą: ar racionalu dalį žmonėms tinkamų ančiuvių, skumbrių ir kitų žuvų pirmiausia paversti pašarais. Plačiau naudojant perdirbimo likučius ir alternatyvius pašarų ingredientus galima būtų sumažinti šį spaudimą laukiniams ištekliams.
Škotijoje griežtesnės kontrolės poreikis pripažintas, bet visuotinio stabdymo nepasiūlyta
Škotijos parlamento komitetas 2025 metais svarstė, ar reikėtų stabdyti naujų lašišų ūkių steigimą ir esamų plėtrą. Komitetas pripažino rimtų klausimų dėl žuvų mirtingumo, sektoriaus valdymo ir aplinkosaugos, tačiau visuotinio moratoriumo nepalaikė. Kartu pareikalauta aiškesnio veiksmų grafiko problemoms spręsti.
Šis sprendimas rodo sudėtingą pasirinkimą: pakrančių bendruomenėms svarbios darbo vietos ir pajamos, tačiau jos nepanaikina pareigos kontroliuoti poveikį aplinkai. Jei ūkiai plečiami nepakankamai įvertinus vietos sąlygas, problemos gali padidėti, o vėliau jas suvaldyti būna gerokai sunkiau.
Pirkėjui svarbi kilmė, o pramonei – patikrinami rezultatai
Renkantis žuvį verta pradėti nuo konkrečios informacijos: kokia tai rūšis, kur ji užauginta ar sugauta, kas ją tiekia ir kokius duomenis apie gamybą pateikia gamintojas. Vien užrašas „užauginta ūkyje“ neleidžia įvertinti visų sąlygų, kaip ir laukinė kilmė savaime neatsako, ar žvejyba vykdoma tausojant išteklius.
Alternatyvų turi ir pati akvakultūra. Midijoms ir austrėms papildomų pašarų nereikia, o jūros dumbliai augdami įsisavina vandenyje esančias maisto medžiagas. Tačiau ir šiems ūkiams svarbi tinkama vieta, vandens kokybė ir priežiūra. Lašišų sektoriuje sprendimų ieškoma mažinant ligų plitimą, gerinant pašarų panaudojimą ir griežčiau kontroliuojant išmetimus.
Už tvarumo pažadų turi slypėti patikrinami skaičiai: kiek žuvų nugaišo, kiek vaistų panaudota, kokia dugno būklė ir kaip apsaugomos laukinės populiacijos. Kol šie rodikliai smarkiai skiriasi, visos lašišų pramonės vertinimas vienu žodžiu – „tvari“ arba „žalinga“ – paslepia svarbiausią informaciją apie konkrečius ūkius.
