Litvinizmo idėjos tarp Lietuvos baltarusių: mitas ar realybė?
Lietuvoje gyvenantys baltarusiai nėra masiškai paveikti litvinizmo idėjų, teigia politologas Vytis Bridiškis. Nors kai kurie baltarusiai gali būti susidomėję šia teorija, ji nėra plačiai paplitusi tarp šios bendruomenės. Litvinizmas, kuris teigia, kad baltarusiai yra tiesioginiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, dažnai naudojamas kaip politinis įrankis, tačiau Lietuvoje gyvenantys baltarusiai dažniau orientuojasi į praktinius gyvenimo aspektus, tokius kaip integracija ir ekonominės galimybės.
Bridiškis pabrėžia, kad svarbu atskirti politines teorijas nuo realių žmonių gyvenimo ir jų kasdienių rūpesčių.
Litvinizmo istorinės šaknys
Litvinizmo idėja kilo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai formavosi modernios tautinės tapatybės. Ši teorija remiasi tuo, kad baltarusių kalba buvo oficiali LDK kanceliarijos kalba, o baltarusių teritorijos sudarė didžiąją dalį kunigaikštystės. Istorikai Alesius Smaliančukas ir Zachar Šybieka savo darbuose yra nagrinėję šį reiškinį, pabrėždami, kad litvinizmas tapo ypač aktualus Baltarusijos nacionalinio atgimimo kontekste.
Šiandien litvinizmo idėjas aktyviai propaguoja kai kurios Baltarusijos opozicijos grupės, ypač po 2020 m. prezidento rinkimų ir juos sekusių protestų. Istorinė baltai-raudona-balta vėliava, kuri siejama su LDK paveldu, tapo opozicijos simboliu prieš Aleksandro Lukašenkos režimą.
Baltarusių bendruomenė Lietuvoje
Pagal 2021 m. duomenis, Lietuvoje gyvena apie 35-40 tūkst. baltarusių, o po 2020 m. įvykių šis skaičius išaugo dar keliais tūkstančiais. Dauguma jų yra įsikūrę Vilniuje, Klaipėdoje ir kituose didesniuose miestuose.
Olga Karač, baltarusių aktyvistė ir „Nash Dom” organizacijos vadovė, teigia, kad „daugumai Lietuvoje gyvenančių baltarusių svarbiausia yra saugumas, darbo galimybės ir integracija į Lietuvos visuomenę, o ne istorinės tapatybės klausimai”.
Vilniaus universiteto sociologė Irena Šutinienė atlikusi tyrimą apie baltarusių diasporą Lietuvoje, pastebi, kad „tik nedidelė dalis, dažniausiai intelektualai ir kultūros veikėjai, aktyviai domisi litvinizmo idėjomis ir jas propaguoja”.
Praktiniai iššūkiai vs. istorinės teorijos
Baltarusių bendruomenės atstovai pabrėžia, kad kasdienybėje jie susiduria su kur kas praktiškesniais iššūkiais nei istorinės tapatybės klausimai. Kalbos barjeras, dokumentų tvarkymas, darbo paieška ir vaikų integracija į švietimo sistemą – tai problemos, kurios užima didžiąją dalį naujai atvykusių baltarusių dėmesio.
Baltarusių kultūros centro Vilniuje vadovė Alena Makouskaja teigia: „Žmonės pirmiausia sprendžia būsto, darbo ir vaikų mokyklų klausimus. Istorinė tapatybė tampa aktuali tik tada, kai pagrindiniai poreikiai yra patenkinti.”
Vis dėlto, litvinizmo idėjos kartais pasitarnauja kaip tam tikras psichologinis tiltas, padedantis kai kuriems baltarusiams lengviau integruotis į Lietuvos visuomenę, jaučiant istorinį ryšį su šia šalimi.
Tarp mitų ir kasdienybės
Nors litvinizmo idėjos neabejotinai turi savo vietą Baltarusijos istorijos ir tapatybės diskurse, realybėje jos lieka daugiau intelektualinių diskusijų objektu nei masinio tapatinimosi pagrindu. Lietuvoje gyvenantys baltarusiai, kaip ir daugelis migrantų visame pasaulyje, pirmiausia rūpinasi praktiniais gyvenimo aspektais – saugumu, darbu, vaikų ateitimi.
Politologas Bridiškis pastebi, kad „istorinės teorijos tampa svarbios politiniame kontekste, tačiau kasdienybėje žmonės vadovaujasi kur kas pragmatiškesniais motyvais”. Tačiau kartu nereikėtų nuvertinti istorinės atminties ir kultūrinio paveldo svarbos – būtent šie elementai dažnai padeda išlaikyti tautinę tapatybę svetimoje aplinkoje ir sukurti prasmingesnius ryšius su priimančiąja šalimi.
Galbūt tikroji vertė slypi ne tiek pačiose litvinizmo idėjose, kiek bendrame Lietuvos ir Baltarusijos istoriniame pavelde, kuris gali tapti pagrindu kultūriniam dialogui ir tarpusavio supratimui šiandien, kai to labiausiai reikia abiem tautoms.