Kai miestelis virto nusikaltimo vieta
Kovo pabaigoje, kai Rusijos kariuomenė atsitraukė iš Kyjivo priemiesčių, pasaulis išvydo vaizdus, kurie sukrėtė net labiausiai kietaširdžius stebėtojus. Buča – nedidelis miestelis šiaurės vakarinėje Ukrainos sostinės dalyje – tapo masinių žudynių sinonimas. Gatvėse gulėjo dešimtys civilių kūnų, kai kurie su surištomis rankomis už nugaros, kiti – šalia dviračių ar su pirkinių maišeliais. Tai nebuvo karo fronto vaizdai. Tai buvo sistemingas civilių gyventojų naikinimas.
Pirmieji pranešimai apie įvykius Bučoje pasirodė kovo 31-ąją, kai Ukrainos pajėgos atsiėmė kontrolę virš miestelio. Žurnalistai, atvykę į vietą, užfiksavo šiurpų vaizdą: Jablonska gatvėje išsidėstę lavonai, sudegintos mašinos, apgriautas infrastruktūra. Vietiniai gyventojai pasakojo apie kankinimus, prievartavimus ir savavališkas egzekucijas. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip atskiri karo nusikaltimai, greitai atsiskleidė kaip daug platesnio masto tragedija.
Kas iš tikrųjų nutiko per okupacijos savaites
Rusijos kariuomenė užėmė Bučą kovo pradžioje, per pirmąsias invazijos į Ukrainą dienas. Miestelis, kuriame prieš karą gyveno apie 37 tūkstančius žmonių, tapo strategiškai svarbia pozicija kelyje į Kyjivą. Okupacija truko beveik mėnesį – laikotarpį, kurį vietiniai gyventojai vėliau apibūdino kaip gyvą pragarą.
Liudininkai pasakoja, kad rusų kariai iš pradžių elgėsi santūriai, tačiau situacija greitai pablogėjo. Pradėti sistemingi civilių gyventojų areštai, ypač jaunų vyrų. Žmonės buvo išvedami iš namų ir dingdavo be žinios. Kai kurie buvo kankinami improvizuotose tardymo vietose – rūsiuose, garažuose, viešosiose patalpose. Daugelis niekada nebegrįžo.
Ypač baisūs pasakojimai apie seksualinį smurtą. Moterys ir mergaitės buvo prievartaujamos, kartais šeimos narių akivaizdoje. Kai kurie nusikaltimai buvo tokie žiaurūs, kad net tarptautinių tyrėjų komandos nariai pripažino, jog jiems reikėjo psichologinės pagalbos po to, kas buvo išgirsta ir pamatyta. Tai nebuvo atsitiktiniai incidentai – tai buvo sisteminė teroro kampanija prieš civilius gyventojus.
Tarptautinės bendruomenės reakcija ir tyrimai
Kai pasaulis išvydo Bučos vaizdus, reakcija buvo momentinė ir griežta. Vakarų lyderiai vienbalsiai pasmerkė tai, kas buvo pavadinta karo nusikaltimais ir galimais nusikaltimais žmoniškumui. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pavadino įvykius „karo nusikaltimais, kurie turi būti ištirti”, o JAV prezidentas Joe Bidenas tiesiogiai apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną karo nusikaltimais.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) nedelsiant išplėtė savo tyrimus Ukrainoje. Į Bučą atvyko tarptautinių ekspertų komandos, kurios pradėjo rinkti įrodymus. Buvo atliekami lavonų ekshumavimai, renkami liudininkų parodymai, analizuojami satelitiniai vaizdai. Šie vaizdai tapo ypač svarbūs, nes jie parodė, kad daugelis kūnų gatvėse atsirado dar rusų okupacijos metu, ne po jos – tai paneigė Rusijos propagandos bandymus viską pavadinti „inscenizacija”.
Ukrainos valdžia įkūrė specialias tyrimo grupes, kurios dirbo kartu su tarptautiniais partneriais. Buvo dokumentuojami kiekvienas nusikaltimas, kiekviena auka. Iki šiol identifikuota daugiau nei 400 civilių aukų tik Bučoje, nors tikrasis skaičius gali būti didesnis. Kai kurie žmonės vis dar laikomi dingusiais, o jų likimas nežinomas.
Rusijos dezinformacijos mašina veikia visu pajėgumu
Nuo pat pirmųjų pranešimų apie Bučos žudynes Rusija pradėjo intensyvią dezinformacijos kampaniją. Kremliaus atstovai tvirtino, kad visi vaizdai yra „inscenizuoti”, kad lavonai buvo padėti į gatves jau po rusų kariuomenės pasitraukimo, kad visa tai – „provokacija” ir „fake news”. Rusijos užsienio reikalų ministrė Maria Zacharova net tvirtino, kad kai kurie vaizdai buvo sukurti naudojant kompiuterinę grafiką.
Tačiau šie teiginiai greitai buvo paneigti. Satelitiniai vaizdai, padaryti dar rusų okupacijos metu, aiškiai rodė kūnus gatvėse. Nepriklausomi žurnalistai ir tyrėjai surinko milžinišką kiekį įrodymų – video medžiagą, nuotraukas, liudytojų parodymus. Kai kurie rusų kariai buvo identifikuoti pagal jų pačių socialiniuose tinkluose paskelbtą medžiagą, kurioje jie fotografavosi Bučoje.
Dezinformacijos kampanija buvo ne tik Kremliaus oficialių atstovų darbas. Rusijos valstybinė žiniasklaida transliavo valandų valandas laidų, kuriose buvo bandoma diskredituoti įrodymus. Socialiniuose tinkluose pasirodė tūkstančiai botų, platinančių alternatyvias versijas. Tai buvo klasikinis Rusijos hibridinio karo elementas – ne tik fizinis smurtas, bet ir informacinis karas, siekiant suklaidinti tarptautinę bendruomenę.
Panašūs atvejai kituose Ukrainos miestuose
Deja, Buča nebuvo vienintelis atvejis. Kai Ukrainos pajėgos atsiėmė kitas teritorijas Kyjivo, Černihivo ir Sumų srityse, paaiškėjo, kad panašūs nusikaltimai buvo įvykdyti ir kitur. Irpinyje, Borodiankoje, Hostomelyje – visur buvo randama civilių lavonų su kankinimų žymėmis, masinių kapų, sugriautos infrastruktūros.
Borodianka kai kuriais atžvilgiais nukentėjo dar labiau nei Buča – ten buvo visiškai sugriauti gyvenamieji daugiabučiai, po kurių griuvėsiais buvo palaidoti civiliai. Irpinyje buvo rasta daugiau nei 300 žuvusių civilių. Kiekvienas miestelis turėjo savo siaubo istorijas, savo aukas, savo tragedijas.
Vėliau, kai buvo išlaisvinta Chersono sritis ir dalys Charkivo srities, vėl buvo aptikta kankinimo kamerų, masinių kapų, civilių žudynių įrodymų. Modelis buvo panašus – sistemingas teroras prieš civilius, savavališkos egzekucijos, seksualinis smurtas. Tai rodė, kad Buča nebuvo išskirtinis atvejis, o greičiau Rusijos kariuomenės elgesio Ukrainoje pavyzdys.
Kaip dokumentuojami karo nusikaltimai šiuolaikiniame kare
Bučos atvejis tapo savotišku pavyzdžiu, kaip šiuolaikinėmis technologijomis galima dokumentuoti karo nusikaltimus. Satelitiniai vaizdai, dronų nuotraukos, mobilių telefonų video medžiaga – visa tai tapo svarbiausiais įrodymais. Skirtingai nei ankstesniuose karuose, kai įrodymus rinkti buvo daug sunkiau, dabar kiekvienas žmogus su telefonu gali tapti liudytoju.
Ukrainos valdžia ir tarptautinės organizacijos sukūrė specialias duomenų bazes, kuriose kaupiama visa informacija apie karo nusikaltimus. Kiekvienas incidentas yra dokumentuojamas pagal tarptautinius standartus – su tiksliais koordinatėmis, datomis, liudytojų parodymais, medicininiais įrodymais. Tai milžiniškas darbas, kuriame dalyvauja šimtai specialistų.
Teisiniai ekspertai sako, kad surinkta įrodymų bazė yra viena stipriausių kada nors sukurtų karo nusikaltimų bylose. Tai gali užtikrinti, kad atsakingi asmenys bus patraukti atsakomybėn, nors šis procesas gali užtrukti metus ar net dešimtmečius. Precedentai rodo, kad tarptautinė teisingumas gali būti lėtas, bet jis vis tik pasiekia savo tikslus.
Psichologinės pasekmės išgyvenusiems ir liudytojams
Tie, kurie išgyveno Bučos okupaciją, nešiojasi traumą, kuri gali tęstis visą gyvenimą. Daugelis žmonių prarado artimuosius, matė siaubingus dalykus, patys buvo kankinami ar prievartaujami. Psichologai, dirbantys su išgyvenusiaisiais, sako, kad daugelis kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, depresijos, nerimo.
Ypač sunku vaikams, kurie matė smurtą ar netgi savo tėvų žūtį. Kai kurie vaikai nustojo kalbėti, kiti kenčia nuo košmarų ir panikos atakų. Ukrainos ir tarptautinės organizacijos teikia psichologinę pagalbą, tačiau poreikis yra milžiniškas, o ištekliai – riboti.
Ne tik tiesioginės aukos kenčia nuo psichologinių pasekmių. Žurnalistai, kurie pirmieji atvyko į Bučą ir dokumentavo siaubą, taip pat prireikė psichologinės pagalbos. Tarptautinių tyrėjų komandų nariai, klausantys liudytojų parodymų apie kankinimus ir prievartavimus, susiduria su antrinio traumatizavimo rizika. Kai kurie specialistai pripažįsta, kad tai – vienas sunkiausių darbų jų karjeroje.
Ką Buča reiškia pasaulio tvarkai ir tarptautinei teisei
Bučos įvykiai tapo simboliu ne tik Ukrainos karo, bet ir platesnių klausimų apie tarptautinę tvarką, žmogaus teises ir atsakomybę už karo nusikaltimus. Tai parodė, kad net XXI amžiuje, kai, atrodytų, tarptautinė teisė ir humanitarinės normos yra gerai įtvirtintos, masinės žudynės ir karo nusikaltimai vis dar įmanomi.
Tarptautinė bendruomenė susidūrė su sunkiu klausimu: kaip užkirsti kelią tokiems nusikaltimams ateityje? Ekonominės sankcijos Rusijai buvo sugriežtintos, karinė pagalba Ukrainai padidinta, bet ar tai užtenka? Kai kurie ekspertai teigia, kad reikia fundamentaliai persvarstyti tarptautinės teisės vykdymo mechanizmus, ypač kai nusikaltimus įvykdo didelės valstybės su veto teise JT Saugumo Taryboje.
Buča taip pat iškėlė klausimą apie atsakomybę. Ar atsakingi tik tiesiogiai nusikaltimus įvykdę kariai, ar ir jų vadai? Ar pats Putinas gali būti patrauktas atsakomybėn? Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį Putinui, bet jo įvykdymas lieka sudėtingas klausimas. Tai rodo tarptautinės teisingumo sistemos ribotumą, kai reikia susidurti su galingomis valstybėmis.
Atmintis, teisingumas ir kelias į priekį
Praėjus daugiau nei metams nuo tų baisių kovo dienų, Buča lieka atvirą žaizdą ne tik Ukrainai, bet ir visam civilizuotam pasauliui. Miestelis pamažu atsistatomas – taisomos gatvės, atstatomi namai, žmonės grįžta į savo namus. Bet psichologinės žaizdos gyja daug lėčiau nei fizinės.
Ukrainos valdžia įkūrė memorialus aukoms atminti. Jablonska gatvė, kur buvo rasta daugiausiai lavonų, tapo piligrimystės vieta – žmonės iš viso pasaulio atvyksta pagerbti aukų atminimo. Tai svarbu ne tik dėl pačių aukų, bet ir kaip įspėjimas ateities kartoms apie tai, kas gali nutikti, kai tarptautinė teisė ir humanitarinės normos ignoruojamos.
Teisingumas Bučos aukoms dar neįvykdytas pilna prasme. Nors kai kurie rusų kariai buvo identifikuoti ir jiems pateikti kaltinimai, dauguma vis dar lieka nenubausti. Tarptautinis baudžiamasis teismas tęsia savo tyrimą, bet procesas yra lėtas ir sudėtingas. Ukrainos teismai taip pat nagrinėja bylas, kai įmanoma – kai įtariamieji yra sulaikyti ar teisiami in absentia.
Svarbiausia pamoka iš Bučos tragedijos – tai, kad tarptautinė bendruomenė negali likti abejinga karo nusikaltimams, nesvarbu, kur jie vyksta ir kas juos įvykdo. Kiekvienas nutylėtas nusikaltimas, kiekvienas nenubaustas nusikaltėlis tampa precedentu būsimiems nusikaltimams. Buča turi tapti ne tik tragedijos simboliu, bet ir ryžto siekti teisingumo bei užkirsti kelią tokiems siaubams ateityje simboliu. Tik taip aukos nebus mirusios veltui, o jų atmintis taps jėga, skatinančia kurti teisingesnį ir saugesnį pasaulį.