Rusijos ir Ukrainos konflikto perspektyvos: Putino veiksnys
Rusijos ir Ukrainos konflikto kontekste daug kas priklauso nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimų. Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys pabrėžė, kad bet kokios paliaubos ar taikos susitarimai yra sudėtingi ir reikalauja abiejų šalių sutikimo. Tačiau, pasak jo, Rusijos pusė dažnai demonstruoja nenorą derėtis sąžiningai ir laikytis tarptautinių susitarimų.
Ekspertai teigia, kad V. Putino veiksmai ir sprendimai yra esminiai siekiant bet kokio konflikto sprendimo. Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Rusija dažnai naudoja įvairias strategijas, siekdama išlaikyti savo įtaką regione ir užtikrinti savo geopolitinius interesus.
Rusijos strategijos ir tarptautinė reakcija
Nuo konflikto pradžios 2022 m. vasario 24 d., Rusija ne kartą demonstravo vadinamąją „hibridinio karo” taktiką, apimančią ne tik karinius veiksmus, bet ir kibernetinius išpuolius, dezinformacijos kampanijas bei energetinį šantažą. Kaip pažymi Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) analitikai, Kremlius sąmoningai naudoja daugialypę strategiją, siekdamas susilpninti Ukrainos atsparumą ir išbandyti Vakarų vienybę.
Ukrainos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, nuo karo pradžios Rusija jau 12 kartų pažeidė įvairius paliaubų susitarimus, įskaitant humanitarinius koridorius ir grūdų eksporto iniciatyvą. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai užfiksavo daugiau nei 4500 atvejų, kai Rusijos pajėgos nesilaikė ankstesnių susitarimų Donbaso regione dar iki plataus masto invazijos.
Lietuvos atstovai tarptautinėje arenoje nuolat pabrėžia, kad svarbu išlaikyti spaudimą Rusijai ir reikalauti, kad ji laikytųsi tarptautinės teisės normų. Jie taip pat ragina tarptautinę bendruomenę būti vieningą ir nuoseklią, siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą regione.
Sankcijų poveikis ir Putino reakcija
Vakarų sankcijos, uždėtos Rusijai po invazijos pradžios, padarė reikšmingą poveikį šalies ekonomikai. Pasaulio banko duomenimis, Rusijos BVP 2022 m. susitraukė 2,1%, o rublio vertė krito beveik 40% pirmaisiais karo mėnesiais. Tačiau Rusijos ekonomika parodė netikėtą atsparumą – 2023 m. ji atsigavo ir augo 3,6%, daugiausiai dėl padidėjusių karinių išlaidų ir persiorientavimo į prekybą su Kinija, Indija ir kitomis šalimis.
Putinas į sankcijas reagavo agresyviai, reikalaudamas, kad „nedraugiškos šalys” už dujas mokėtų rubliais, grasindamas branduoliniu atsaku ir pasirašydamas strateginės partnerystės susitarimus su Kinija. Maskvos Karnegie centro analitikas Andrejus Kolesnikovas pažymi, kad „Putinas mato šį konfliktą kaip egzistencinį Rusijos ir jo paties režimo išlikimo klausimą, todėl nėra linkęs į reikšmingas nuolaidas”.
Vis dėlto, kol kas nėra aišku, kaip situacija vystysis toliau, ir ar bus pasiektas ilgalaikis sprendimas, kuris užtikrintų taiką tarp Rusijos ir Ukrainos.
Žvelgiant pro geopolitinių šachmatų lentą
Konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos jau seniai peržengė dvišalio ginčo ribas ir tapo globaliu geopolitiniu išbandymu. Putino režimas aiškiai siekia perrašyti tarptautinės tvarkos taisykles, kvestionuodamas suverenių valstybių teisę pasirinkti savo saugumo architektūrą. Ukrainos atsparumas ir Vakarų parama jai tapo savotišku demokratijos ir autokratijos susidūrimo lauku.
Istorija rodo, kad ilgalaikė taika neįmanoma be teisingumo. Kaip teigia buvęs NATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen, „nuolaidos agresoriui tik paskatina tolesnę agresiją”. Šiandien Ukrainos likimas yra neatsiejamas nuo visos Europos saugumo ateities, o Putino ambicijos neapsiriboja vien Ukrainos teritorijomis. Kol Kremliaus valdovas nesuvoks, kad jo imperialistiniai siekiai yra pasmerkti žlugti, tikros taikos perspektyvos išliks miglotos. Tačiau istorijos ratas sukasi, ir anksčiau ar vėliau net galingiausi režimai susiduria su realybe, kurios neįmanoma pakeisti jėga ar propaganda.