65 metų buvusi mokytoja Marija Robić iš Kroatijos pensiją leidžia visai ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja ilgai lauktą poilsį. Ji keliasi prieš aušrą, minko tešlą, kūrena senovinę krosnį ir kepa tradicinę kukurūzų duoną, kurios kilogramą parduoda po 7 eurus. Darbas fiziškai sunkus, bet moteris jo mesti neketina: papildomi pinigai praverčia, tačiau, pasak jos, yra ir svarbesnė priežastis.
Marija gyvena nedideliame Buševaco kaime netoli Velika Goricos. Beveik visą profesinį gyvenimą ji mokė kitus profesinėje mokykloje Zagrebe, o tradiciniai kepiniai ją traukė nuo vaikystės. Išėjusi į pensiją ji galiausiai turėjo daugiau laiko šeimos ūkiui ir receptams, kuriuos kadaise perėmė iš mamos, tetos ir kitų kaimo moterų.
Jos keptos duonos galima rasti vietos mugėse. Kodėl už kilogramą prašoma 7 eurų, nesunku suprasti pamačius, kiek darbo sudėta į kiekvieną kepalą.
Vienam kepimui reikia 15 kilogramų miltų, o darbas prasideda dar prieš 5 ryto
Marija kepa tradicinę savo krašto kukurūzų duoną. Jos pagrindas – šeimos ūkyje užaugintų kukurūzų miltai, į kuriuos įmaišoma šiek tiek ruginių. Ruginiai miltai padeda kepiniui įgauti geresnę tekstūrą ir išlaikyti drėgmę. Duona kepama ne elektrinėje orkaitėje, o specialioje krosnyje, sumūrytoje iš senų plytų, išsaugotų griaunant vieną Turopoljės regiono namą.
Visas procesas užtrunka 2 dienas. Pirmiausia kukurūzų miltai užplikomi karštu vandeniu ir kruopščiai išmaišomi, o masė per naktį palieka atvėsti. Kitą rytą Marija keliasi labai anksti, įdeda savo gaminamo raugo ar naminio kildinimo mišinio, užmasko tešlą ir leidžia jai pakilti.
Vienam kartui sunaudojama apie 15 kilogramų kukurūzų miltų, iš kurių iškepa 6 ar 7 dideli kepalai. Neiškepęs kepalas sveria maždaug 5 kilogramus, iškepęs – apie 4. Tokią tešlą formuoti sunkiau nei įprastą kvietinę, nes jos struktūra kitokia. Kiekvieną kepalą reikia atsargiai sudėti į tradicinį formavimo indą ir paruošti kepti.
Duoną Marija paprastai kepa kas 2 savaites. Pirkėjams siūlomi ne tik sveiki kepalai, bet ir jų pusės bei ketvirčiai, o ketvirtis sveria maždaug kilogramą.
Kilogramas kainuoja 7 eurus, taigi visas 4 kilogramų kepalas – apie 28 eurus. Palyginti su parduotuvine duona, tai gali pasirodyti brangu. Vis dėlto kaina atspindi ne vien žaliavas, bet ir nedideles gamybos apimtis, ilgą paruošimą bei rankų darbą.
Mokytojos darbą paliko anksčiau, nes reikėjo slaugyti tėvus
Marijos gyvenimas ne visada sukosi apie duoną ir muges. Daugelį metų ji derino darbą mokykloje su rūpesčiu sunkiai sergančiais tėvais. Tėvas ilgai sirgo, o mamai buvo diagnozuota demencija. Abu ilgą laiką buvo prikaustyti prie lovos ir jiems reikėjo nuolatinės priežiūros.
Moteris pasakoja nenorėjusi tėvų apgyvendinti globos namuose. Jai buvo svarbu, kad jie liktų pažįstamoje aplinkoje, todėl didelę atsakomybės dalį prisiėmė pati. Būdama 58 metų ir turėdama maždaug 40 metų darbo stažą, ji nusprendė anksčiau išeiti į pensiją.
Šis sprendimas pareikalavo aukų. Marija prisimena, kad dėl tėvų priežiūros maždaug dešimtmetį negalėjo nuvykti prie jūros ar net kelioms dienoms palikti namų. Tarp kasdienių pareigų ji vis tiek stengdavosi rasti laiko duonai ir meduoliams kepti.
Be to, ją vargina sveikata. Jau 30 metų moteris serga reumatoidiniu artritu – lėtine uždegimine liga, kuri gali sukelti sąnarių skausmą, tinimą ir apsunkinti fizinę veiklą. Nepaisant to, Marija toliau kepa, nors didelių tešlos kiekių minkymas reikalauja daug jėgų.
Ji neslepia, kad nėra linkusi lengvai pasiduoti. Net ir pensijoje prie ramaus gyvenimo nepriprato, nes šeimos ūkyje ir namuose nuolat atsiranda naujų darbų.
Be duonos, ji kepa meduolius pagal vaikystėje įsimintą skonį
Kitas Marijos pomėgis – tradiciniai meduoliai. Jų istorija prasidėjo vaikystėje, kai netoli jos šeimos namų gyveno žinomas vietos meduolių kepėjas Ivanas Kovačevičius.
Šis vyras kaimo vaikams kartais atiduodavo nepavykusius ar šiek tiek pridegusius kepinius. Nors jie nebūdavo tobuli, vaikams labai patikdavo. Marija prisimena, kad ir mama pirkdavo jo meduolių, o jų skonis ilgam įstrigo atmintyje.
Vėliau moteris pati ėmė ieškoti panašaus recepto. Ji keitė ingredientų proporcijas, bandė skirtingus gaminimo būdus ir siekė atkartoti vaikystės skonį. Kartą kažkas paragavo jos kepinių ir pasakė, kad jie primena garsiojo vietos kepėjo meduolius. Marijai tai buvo vienas didžiausių komplimentų.
Dabar meduolius ji kepa kiekvieną savaitę, o kukurūzų duoną – kas antrą. Savo gaminius ji veža į vietos muges, tarp jų ir į Velika Goricoje rengiamą „Petek na Gorice“.
Prekyba suteikia progą susitikti su žmonėmis, pasikalbėti ir papasakoti apie tradicinius kepinius. Marija pripažįsta, kad turtų iš šios veiklos nesusikraus: gamybos apimtys nedidelės, beveik viską ji daro pati, o retkarčiais padeda pusseserė Vesna.
Papildomos pajamos prie pensijos naudingos, tačiau, pasak moters, didžiausias atlygis yra galimybė užsiimti mėgstama veikla ir išsaugoti vietos kulinarinį paveldą.
Po vienu stogu gyvena trys kartos, o anūkai jau mokosi kepti
Kasdienybėje svarbią vietą užima šeima. Tame pačiame name, tik kitame aukšte, gyvena Marijos sūnus su žmona ir dviem vaikais – 5 metų Laura ir 3 metų Stjepanu.
Moteris džiaugiasi tokiu gyvenimu: šeimos nariai gali vieni kitiems padėti, bet kartu išsaugo ir asmeninę erdvę. Ji prisideda prie anūkų priežiūros, kartais veža juos į darželį, gamina maistą visai šeimai ir kepa gimtadienio tortus.
Abu anūkai jau turi mažas prijuostes ir virėjų kepures. Kartu su močiute jie kočioja tešlą ir mokosi gaminti meduolius. Laura net yra padėjusi prekiauti mugėje – stovėdama prie močiutės prekystalio dalijo pirkėjams duoną.
Marijai svarbu, kad vaikai ne tik ragautų naminius kepinius, bet ir suprastų, kaip jie gaminami. Jos akimis, tradicija išlieka gyva tada, kai ją perima jaunesnė karta.
Moteris aktyviai dalyvauja ir Buševaco kultūriniame gyvenime: priklauso vietos kultūros draugijai, padeda rengti renginius ir dalyvauja moterų bendruomenės veikloje. Kaime organizuojami folkloro pasirodymai, tradicinių instrumentų festivaliai, koncertai, teatro spektakliai ir įvairios šventės.
Marija didžiuojasi, kad nedidelėje gyvenvietėje netrūksta veiklos, o renginiai remiasi pačių gyventojų savanoryste. Vieni gamina maistą, kiti kepa pyragus, dar kiti padeda ruoštis šventėms.
Svarbios ir draugės, su kuriomis susitinka daugiau nei 20 metų
Nors pareigų netrūksta, Marija puoselėja ir seną draugystės tradiciją. Daugiau nei du dešimtmečius ji su 6 draugėmis sekmadieniais po mišių susitinka išgerti kavos ir pasikalbėti.
Moterys renkasi viena pas kitą, atsineša pyragų bei tradicinių kepinių ir dalijasi savaitės naujienomis. Per gimtadienius jos mėgsta susitarti ateiti pasipuošusios suknelėmis. Marija juokauja, kad tokios progos – puikus būdas pagaliau išsitraukti iš spintos gražesnius drabužius.
Šie susitikimai jai ne ką mažiau svarbūs nei darbai ūkyje. Po daugelio metų, praleistų dirbant ir slaugant tėvus, moteris vertina galimybę pabūti tarp žmonių, išlaikyti senus ryšius ir džiaugtis paprastais dalykais.
Visiškai laisvos dienos ji vis dėlto turi retai. Pokalbio su žurnalistais pabaigoje Marija pažvelgė į laikrodį ir pasakė, kad metas eiti ilsėtis, nes kitą rytą laukia dar vienas didelis darbas – sutarkuoti 40 kilogramų kopūstų ir paruošti juos rauginimui. Sekmadienius ji vadina poilsio dienomis, nors ir tada dažniausiai gamina pietus visai šeimai.
Marijos istorija rodo, kad išėjimas į pensiją nebūtinai reiškia veiklos pabaigą. Vieniems tai laikas pagaliau pailsėti, kitiems – galimybė daugiau skirti pomėgiui, kuriam anksčiau neužtekdavo jėgų ar laiko. Buvusi mokytoja duoną parduoda po 7 eurus už kilogramą, bet pati pabrėžia, kad pinigai ne pagrindinė priežastis: jai svarbu išsaugoti šeimos receptus, perduoti juos anūkams ir nepamesti ryšio su žmonėmis. Dėl to net sunkus darbas prie senovinės krosnies teikia jai pasitenkinimą.
