Karo Ukrainoje eiga parodė, kad oro erdvės kontrolė tampa vienu lemiamų veiksnių šiuolaikiniame konflikte. Nors Vakarų sąjungininkai jau perdavė Kyjivui F-16 naikintuvų, diskusijos apie tai, kokios aviacijos technikos Ukrainai reikia labiausiai, nenurimsta. Šis klausimas nėra tik techninis – jis apima ir politinius, ir logistinius, ir strateginius aspektus.
Kodėl F-16 neišsprendžia visų problemų
Kai pagaliau buvo priimtas sprendimas perduoti Ukrainai amerikietiškus F-16 naikintuvus, daugelis manė, kad tai lems persilaužimą kare. Realybė pasirodė sudėtingesnė. Šie lėktuvai, nors ir yra patikimi bei universalūs, nėra naujausios kartos technologija. Dauguma perdavimui skirtų mašinų – tai senesni F-16A/B arba F-16C/D blokai, kurie nors ir modernizuoti, vis tiek atsilieka nuo naujausių rusų sistemų galimybių.
Pagrindinė problema – šių lėktuvų apmokymas ir techninė priežiūra. Ukrainos pilotai, pratę prie sovietinių sistemų, turi iš naujo mokytis skraidyti visiškai kitokiais principais veikiančiais orlaiviais. Tai užtrunka mėnesius, o kartais ir metus. Be to, F-16 priežiūrai reikia specialios infrastruktūros, atsarginių dalių ir kvalifikuotų technikų, kurių Ukrainoje paprasčiausiai nėra pakankamai.
Ką siūlo Europos gamyba
Eurofighter Typhoon ir Prancūzijos Rafale – tai lėktuvai, kurie techniškai pranoksta F-16. Typhoon pasižymi puikiomis oro kovos charakteristikomis, moderniausiomis radarų sistemomis ir gali nešti įvairią ginkluotę. Rafale dar universalesnis – jis puikiai tinka ir oro kovai, ir smūgiams į žemės taikinius, ir žvalgybai.
Tačiau čia iškyla politinė problema. Nei Vokietija, nei Prancūzija neskuba dalintis savo naujausiais kovos lėktuvais. Gamyba ribota, o savo oro pajėgoms taip pat reikia šių mašinų. Be to, Eurofighter konsorciumas apima keturias šalis, ir sprendimą dėl eksporto turi priimti visos kartu. Tai apsunkina bet kokius greitus sprendimus.
Yra dar vienas aspektas – kaina. Vienas Eurofighter kainuoja apie 100-120 milijonų eurų, Rafale – panašiai. Tai milžiniška suma, kurią turėtų apmokėti Vakarų šalys, nes Ukraina tokių lėšų neturi.
Sovietinė technika: senoji, bet pažįstama
Paradoksalu, bet Ukrainai dabar labiausiai tiktų… sovietiniai lėktuvai. MiG-29 ir Su-27 šeimos orlaiviai yra tie, kuriuos ukrainiečių pilotai moka skraidyti nuo pat pirmų dienų. Jokio papildomo apmokymo, jokių naujų infrastruktūrų kūrimo. Problema tik viena – tokių lėktuvų Vakaruose beveik nebelikę.
Kai kurios buvusios Varšuvos pakto šalys turėjo MiG-29, bet dauguma jų jau perdavė Ukrainai arba nurašė. Lenkija, Slovakija, Bulgarija – visos jos išsisėmė savo atsargas. Lieka tik egzotiškesni variantai, pavyzdžiui, pabandyti įsigyti iš trečiųjų šalių, bet tai sudėtinga tiek politiškai, tiek logistiškai.
Kai kurie ekspertai siūlo modernizuoti turimus ukrainietiškus MiG-29 ir Su-27, įdiegiant Vakarų elektronikos sistemas, ginklų valdymo įrangą ir modernius radarų kompleksus. Tai būtų kompromisinis variantas – pilotai skraidytų pažįstamomis mašinomis, bet su gerokai pagerintomis galimybėmis.
Šturmo aviacija: kas efektyviausiai smūgiuoja į žemę
Naikintuvai – tai tik viena medalio pusė. Ukrainai labai trūksta šturmo lėktuvų, galinčių efektyviai smogti rusų pozicijoms, sandėliams, tiltams ir kitai infrastruktūrai. Čia idealus variantas būtų amerikietiškas A-10 Thunderbolt II, žinomas kaip „Warthog”.
Šis lėktuvas sukurtas specialiai sausumos pajėgų palaikymui. Jo 30 mm patranka gali sunaikinti tankus ir šarvuotus transporterius, o gausūs pakabinimo mazgai leidžia nešti įvairiausią ginkluotę. Svarbiausia – A-10 labai atsparus pažeidimams. Jis gali skraidyti net su sunkiais pažeidimais ir grįžti į bazę.
Deja, JAV nenori dalintis šiais lėktuvais, nors jie jau seniai turėjo būti nurašyti. Priežastis – baimė, kad technologijos gali patekti į rusų rankas, nors A-10 jau seniai nėra naujovė. Alternatyva galėtų būti modernūs daugiafunkciniai naikintuvai, pritaikyti smūgiams į žemę, bet jų efektyvumas žemame aukštyje mažesnis nei specializuoto šturmo lėktuvo.
Nepilotuojami sprendimai: ar dronai pakeis pilotus
Vis dažniau girdimi balsai, kad tradiciniai pilotuojami lėktuvai nebėra ateitis. Ukraina jau dabar aktyviai naudoja dronus – nuo mažų žvalgybinių iki didelių smūginių. Turkijos Bayraktar TB2 karo pradžioje tapo tikra legenda, nors vėliau rusai išmoko su jais kovoti.
Dabar dėmesys krypsta į galingesnius nepilotuojamus orlaivius. Amerikietiški MQ-9 Reaper gali nešti raketų, bombų, skraidyti ilgai ir toli, vykdyti žvalgybą ir smūgius. Jų pranašumas – nereikia rizikuoti piloto gyvybe, o praradus droną, nuostoliai tik finansiniai.
Tačiau dronai turi ir trūkumų. Jie lėtesni už naikintuvus, lengviau numušami, o jų valdymas priklauso nuo ryšio kanalų, kuriuos priešas gali trukdyti. Be to, dronai negali vykdyti oro kovos misijų – jiems reikia kontroliuojamos oro erdvės. Tai reiškia, kad jie papildo, bet nepakeičia tradicinės aviacijos.
Logistikos galvosūkis ir pilotų trūkumas
Net jei Vakarai nuspręstų perduoti Ukrainai šimtus moderniausių lėktuvų, liktų milžiniška problema – kas juos skraidins ir kas prižiūrės? Pilotų rengimas užtrunka metus. Technikų – dar ilgiau. O infrastruktūra – oro uostai, angarus, remonto bazės – tai investicijos milijardų vertės.
Ukraina jau dabar susiduria su tuo, kad turi daugiau lėktuvų nei parengtų pilotų. Karo metu mokymas apsunkintas – nėra saugių erdvių pratyboms, instruktoriai patys dalyvauja kovinėse misijose, o mokymo lėktuvų trūkumas riboja naujų specialistų srautą.
Vakarų šalys bando padėti – JAV, Didžioji Britanija, Lenkija organizuoja mokymo programas. Bet tai lašas jūroje. Reikėtų masinės, gerai koordinuotos programos, apimančios ne tik pilotus, bet ir visą palaikymo personalą. Kol to nėra, bet kokie lėktuvų perdavimai lieka pusiau efektyvūs.
Kas realiai pakeis situaciją danguje
Atsakymas į klausimą, kokių lėktuvų Ukrainai reikia labiausiai, nėra paprastas. Idealiame pasaulyje tai būtų mišrus eskadrilių parkas: modernūs daugiafunkciniai naikintuvai oro erdvės kontrolei, specializuoti šturmo lėktuvai sausumos pajėgų palaikymui ir dronai ilgalaikei žvalgybai bei preciziniams smūgiams.
Realiame pasaulyje Ukraina turės tenkintis tuo, ką duoda sąjungininkai. O tai dažniausiai yra kompromisas tarp to, kas techniškai tinka, kas politiškai priimtina ir kas logistiškai įmanoma. F-16 nėra tobulas sprendimas, bet tai sprendimas, kurį pavyko įgyvendinti. Galbūt ateityje ateis ir kažkas geresnio.
Svarbiausia dabar – maksimaliai efektyviai panaudoti tai, kas jau yra. Integruoti F-16 į bendrą gynybos sistemą, apmokyti pakankamai pilotų, sukurti patikimą techninės priežiūros sistemą. Ir tęsti derybas dėl papildomos technikos – kiekvienas naujas lėktuvas danguje gali išgelbėti šimtus gyvybių žemėje. Karas rodė, kad aviacija nėra prabanga, o būtinybė, ir kuo greičiau Ukraina gaus reikiamą paramą ore, tuo greičiau galės pasiekti pergalę.