Kai vyrui parodžiau abi sąmatas, jis paklausė, ar tikrai kalbama apie tuos pačius dantis. Supykau, nes pamaniau, kad jis tiesiog bando mane atkalbėti. Lietuvoje gydymą įvertino beveik 8 000 eurų, o Turkijos klinikos koordinatorė parašė galinti pasiūlyti paketą už 2 900 eurų. Skirtumas buvo didesnis nei mano 4 mėnesių atlyginimas.
Tą vakarą telefone vis atversdavau klinikos atsiųstas nuotraukas: besišypsantys žmonės, šviesūs kabinetai, gražūs dantys. Įsivaizdavau, kaip pagaliau fotografuosiuosi neprisidengdama burnos. Mintis, kas bus, jei grįžus kas nors nepatiks, aplankė tik trumpam.
Man buvo 49 metai. Gyvenau Šiauliuose, dirbau parduotuvės administratore, o maistą jau kelerius metus kramčiau daugiausia viena puse. Dantų tvarkymą atidėliojau ilgiau, nei norėčiau pripažinti. Eidama konsultuotis tikėjausi brangaus gydymo, bet 8 000 eurų sumai pasiruošusi nebuvau.
Penkių tūkstančių skirtumas užgožė klausimus
Lietuvos klinikoje gavau kelių puslapių planą: 4 implantai, jiems reikalingos dalys, galutiniai protezai ir numatyti vizitai. Automobilyje pirmiausia pažiūrėjau į paskutinę eilutę. Visa kita perskaičiau tik namuose.
Turkijos kliniką radau per reklamą. Parašiau vakare, o atsakymą gavau dar tą pačią dieną. Koordinatorė bendravo rusiškai, paprašė turimų nuotraukų ir tyrimų, paskui atsiuntė preliminarų pasiūlymą. Ji paaiškino, kad reikės 2 kelionių, o galutinį planą patvirtins gydytojas, kai atvyksiu. Viešbutis pirmam vizitui ir pervežimai buvo įskaičiuoti.
Žodį „preliminarus“ mačiau. Tik skaičiui 2 900 skyriau daugiau dėmesio nei jam.
Dabar prisimenu, kad beveik visi mano klausimai buvo apie organizavimą: kas pasitiks oro uoste, ar viešbutis toli, kiek dienų reikės pasilikti. Neprašiau abiejų klinikų planų išskaidyti taip, kad galėčiau palyginti kiekvieną eilutę. Man pakako, kad abiejuose parašyta „keturi implantai“.
Vyras siūlė nueiti dar į vieną konsultaciją Lietuvoje. Atsakiau, kad nenoriu vėl mokėti už tą patį. Kelių dešimčių eurų konsultacija tuomet atrodė bereikalinga, o skrydžio bilietus nusipirkau beveik nesvarsčiusi.
Atvykusi pasirašiau daugiau, nei iš tiesų supratau
Oro uoste mane pasitiko vairuotojas, telefone laikęs mano pavardę. Viešbutis buvo tvarkingas, klinikoje pasiūlė kavos. Tas sklandumas mane nuramino, ir pasijutau pasirinkusi gerai dar prieš atsisėdusi į gydytojo kėdę.
Po apžiūros gydytojas aptarė planą, o koordinatorė vertė. Sąlygos iš esmės išliko tokios, kokias buvau gavusi, todėl pasitikėjimas dar sustiprėjo. Dokumentus vis dėlto pasirašiau skubėdama. Ko nesupratau, kartais perklausdavau, o kartais tiesiog linktelėdavau. Buvo nepatogu stabdyti žmones, kurie, atrodė, jau viską paaiškino.
Pirmas vizitas buvo sunkesnis, nei tikėjausi. Troškau kuo greičiau grįžti į viešbutį ir atsigulti. Vyrui telefonu sakiau, kad viskas gerai, nors vakare apsiverkiau. Ne todėl, kad kas nors mane būtų nuskriaudęs. Buvau pavargusi, svetimame mieste ir norėjau, kad šalia būtų žmogus, kuriam nereikėtų aiškinti, kaip jaučiuosi.
Po kelių dienų grįžau namo. Artimiesiems rodžiau ne sąskaitas, o viešbučio nuotraukas ir sakiau: „Net su kelione apsimoka.“
Antrą kartą skridau po kelių mėnesių. Maršrutą jau žinojau, todėl jaudinausi mažiau. Gavusi galutinius dantis džiaugiausi jų išvaizda, klinikoje fotografavausi plačiai šypsodamasi. Ta nuotrauka iki šiol yra mano telefone.
Nemeluočiau sakydama, kad tada buvau laiminga.
Problema išryškėjo jau mano virtuvėje
Grįžusi pastebėjau, kad sukandus viena pusė susiliečia anksčiau. Iš pradžių galvojau, kad priprasiu. Valgydama vis atsargiau rinkausi, kuria puse kramtyti, ir pagavau save darant tai, nuo ko prieš gydymą norėjau pabėgti.
Parašiau koordinatorei. Ji perdavė žinutę gydytojui, paprašė nuotraukų, vėliau pasiūlė atvykti apžiūrai. Klinika bendravimo nenutraukė, tačiau jos siūlomas sprendimas reiškė naujus bilietus, laisvas dienas ir dar vieną kelionę.
Paklausiau, ar situaciją galėtų įvertinti gydytojas Lietuvoje. Atsakymas buvo atsargus: pirmiausia jie norėtų apžiūrėti mane patys. Tada pirmą kartą perskaičiau garantijos sąlygas nuo pradžios iki pabaigos. Žodis „garantija“ neapmokėjo skrydžio ir nesurado, kas mane pavaduotų darbe.
Užsirašiau į vietinę kliniką. Gydytojas nežadėjo viską sutvarkyti per vieną vizitą ir paprašė gydymo dokumentų. Teko susirašinėti, laukti, persiųsti failus. Už apžiūras ir vėlesnes korekcijas galiausiai sumokėjau 950 eurų.
Mano istorija nesibaigė sugadintais implantais ar viso darbo perdarymu. Dantys liko, korekcijos padėjo. Tačiau kelis mėnesius kiekvieną neįprastą pojūtį burnoje pasitikdavau tuo pačiu klausimu: o jeigu vėl reikės skristi?
Sutaupiau 2 545 eurus, bet ne penkis tūkstančius
Kai viskas aprimo, susiskaičiavau išlaidas:
- gydymas pagal sutartą kainą – 2 900 eurų;
- abiejų kelionių skrydžiai ir kelionės iki oro uostų – 620 eurų;
- papildomos nakvynės ir maistas – 360 eurų;
- vaistai ir priežiūros priemonės – 145 eurai;
- dėl neapmokamų laisvų dienų negautos pajamos – maždaug 480 eurų;
- apžiūros ir korekcijos Lietuvoje – 950 eurų.
Iš viso išėjo 5 455 eurai. Palyginti su pirmuoju 8 000 eurų pasiūlymu, skirtumas sumažėjo iki 2 545 eurų. Tai vis dar nemaži pinigai, bet jau ne ta suma, kuria gyriausi prieš išvykdama. Be to, iki šiol negaliu sąžiningai pasakyti, kad abu pasiūlymai apėmė visiškai vienodas sąlygas.
Nesigailiu, kad ieškojau pigiau. Mūsų šeimai aštuoni tūkstančiai buvo didžiulė suma. Gaila tik to, kad prieš apsispręsdama labiau domėjausi viešbučiu nei tuo, kur kreipsiuosi grįžusi.
Dabar, kai pažįstamos klausia, ar rekomenduočiau važiuoti, pirmiausia parodau ne šypsenos nuotrauką. Atsiverčiu išlaidų sąrašą ir patariu dar prieš perkant bilietus išsiaiškinti visą gydymo planą, dokumentus, pakartotinių vizitų ir garantijos sąlygas.
Gražioji nuotrauka liko. Tik dabar prie jos turiu daugiau ką papasakoti.
