Prieš dešimt metų Donbase prasidėjo karas, kurio niekas negalėjo įsivaizduoti tokio ilgo ir kruvino. Tai, kas prasidėjo kaip tariamai „spontaniški” protestai ir „liaudies respublikų” skelbimas, virto tikra tragedija, nusinešusia dešimtis tūkstančių gyvybių ir išvijusia iš namų milijonus žmonių. Šiandien, kai Rusijos invazija į Ukrainą tęsiasi jau trečius metus, vis aiškiau matome, kad Donbaso karas buvo ne atskiras konfliktas, o kruopščiai suplanuotos agresijos pirmasis etapas.
Kaip viskas prasidėjo: nuo Maidano iki „žaliųjų žmogeliukų”
2014-ųjų pradžia Ukrainoje buvo kupina dramatiškų įvykių. Euromaidanas, prezidento Janukovyčiaus bėgimas, Krymo aneksija – visa tai įvyko per kelis mėnesius. Daugelis tuomet manė, kad Kryme viskas ir baigsis, bet Kremlius turėjo kitokių planų. Jau kovo pabaigoje – balandžio pradžioje Donecke ir Luganske prasidėjo keisti dalykai: pasirodė ginkluoti žmonės be skiriamųjų ženklų, užėmę administracinius pastatus.
Vietiniai gyventojai iš pradžių nesuprato, kas vyksta. Vieni manė, kad tai tikrai vietos aktyvistai, kiti įžvelgė Rusijos pėdsakus. Dabar, praėjus metams ir atskleidus daugybę faktų, aišku – tai buvo kruopščiai suplanuota operacija. Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai, tokie kaip Igoris Girkinas (Strelkovas), atvirai vadovavo „sukilimui”. Pats Girkinas vėliau prisipažino, kad be jų įsikišimo jokio sukilimo nebūtų buvę.
Pirmieji mūšiai ir MH17 tragedija
Pavasarį ir vasarą situacija greitai virto tikru karu. Ukrainos kariuomenė, po daugelio metų nepriežiūros buvusi gana apgailėtinoje būklėje, bandė atsiimti kontrolę. Mūšiai vyko Slovjansko, Mariupolio, Kramatorsko rajonuose. Savanorių batalionai, tokie kaip „Azov”, „Aidar”, „Donbas”, stojo ginti šalies, kai reguliarioji kariuomenė dar tik atsigavo po šoko.
Vasarą Ukrainos pajėgos pradėjo sėkmingai stumti separatistus. Atrodė, kad konfliktas gali baigtis greitai. Bet liepos 17-ąją įvyko tragedija, pakeitusi viską – Malaizijos lėktuvas MH17 buvo numuštas virš Donbaso, žuvo 298 žmonės. Tarptautiniai tyrėjai vėliau įrodė, kad lėktuvą numušė iš Rusijos atgabenta „Buk” raketų sistema. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad Maskva ne tik remia separatistus, bet ir tiesiogiai dalyvauja kare.
Ilovajsko ir Debalcevės katilai: Rusijos reguliariosios kariuomenės įsikišimas
Rugpjūtį, kai Ukrainos pajėgos jau buvo beužimančios Donecką, įvyko staigus lūžis. Rusija įvedė reguliariąją kariuomenę – tankus, artileriją, oro gynybos sistemas. Prie Ilovajsko ukrainiečių daliniai pateko į „katilą” – apsuptį, iš kurios išsiveržti buvo beveik neįmanoma. Žuvo šimtai karių, daugelis pateko į nelaisvę. Tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų.
Vėliau, 2015-ųjų žiemą, panaši situacija pakartojosi prie Debalcevės. Nors Minsko susitarimai jau buvo pasirašyti, Rusijos remiamos pajėgos tęsė puolimą. Ukrainos kariams teko trauktis iš miesto, patiriant didelius nuostolius. Šie du „katilai” tapo simboliais, parodžiusiais, kad Ukraina kovoja ne su vietos separatistais, o su Rusijos kariuomene.
Minsko susitarimai: taika ar laiko pirkimas?
Minsko susitarimai – 2014-ųjų rudenį pasirašyti Minsko protokolas ir 2015-ųjų vasarį – Minskas-2 – turėjo sustabdyti karą. Jie numatė paliaubas, sunkiosios ginkluotės atsitraukimą, politinį sprendimą. Bet realybėje šie susitarimai tapo formalumu, kurį abi pusės interpretavo skirtingai. Rusija reikalavo, kad Ukraina derėtųsi tiesiogiai su „respublikomis”, suteiktų joms ypatingą statusą. Ukraina laikėsi pozicijos, kad pirmiausia turi būti atkurta kontrolė ties siena.
Dabar, po 2022-ųjų invazijos, buvę Vakarų lyderiai prisipažįsta – Minsko susitarimai buvo būdas laimėti laiko. Angela Merkel ir François Hollande’as atvirai sakė, kad tai leido Ukrainai sustiprinti savo kariuomenę. Bet tas pats pasakytina ir apie Rusiją – ji taip pat naudojo šį laiką kariniam pasirengimui.
Gyvenimas fronto linijoje: kasdienė realybė
Dešimt metų fronto linija skyrė Donbasą pusiau. Iš vienos pusės – Ukrainos kontroliuojama teritorija, iš kitos – okupuota. Tarp jų – pilka zona, apkasai, minų laukai. Gyventojai, likę abiejose pusėse, patyrė neįsivaizduojamą stresą. Nuolatinis apšaudymas, infrastruktūros griūtis, ekonominis nuosmukis.
Miestai kaip Avdijivka, Marjinka, Krasnohorivka tapo simboliais šio begalinio karo. Žmonės gyveno rūsiuose, vaikų žaidimų aikštelės virto apkasais. Humanitarinės organizacijos teikė pagalbą, bet tai buvo lašas jūroje. Daugelis, ypač jaunimas, išvyko – kas į kitas Ukrainos sritis, kas į užsienį. Likę daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, neturintys kur dingti arba nenorėję palikti savo namų.
Okupuotose teritorijose situacija buvo dar blogesnė. „Respublikos” virto kvaziįdariniais, kur viešpatavo savivalė, ekonomika žlugo, žmonės gyveno iš Rusijos dotacijų. Jaunimas buvo verčiamas tarnauti „respublikų” armijose, verslas – perduodamas „teisingiems” žmonėms. Tai buvo ne valstybės, o kriminalinės struktūros su ideologijos pridanga.
Karas, kuris niekada nesibaigė
Nuo 2015-ųjų iki 2022-ųjų Vakaruose dažnai buvo kalbama apie „įšaldytą konfliktą”. Bet tai buvo melas – karas niekada nesibaigė. Kiekvieną dienę vyko apšaudymai, žuvo žmonės. Per tuos septynerius metus žuvo dar tūkstančiai karių ir civilių. Ukrainos kariuomenė laikė pozicijas, treniravosi, modernizavosi. Rusija tuo tarpu ruošė didįjį planą.
2021-ųjų pabaigoje – 2022-ųjų pradžioje Rusija pradėjo telkti pajėgas prie Ukrainos sienų. Vakarai įspėjo apie galimą invaziją, bet daugelis netikėjo, kad Putinas išdrįs. Vasario 24-ąją prasidėjo masinė invazija – ne tik į Donbasą, bet ir į Kyjivą, Charkovą, Chersoną, Zaporižią. Tapo aišku, kad Donbaso karas buvo tik pradžia, tik išbandymas, tik prologas.
Kas pasikeitė per dešimtmetį ir ko išmokome
Dešimt metų Donbaso karo pakeitė viską. Ukraina iš posovietinės šalies su silpna kariuomene virto karine galybe, gebančia priešintis vienai stipriausių pasaulio armijų. Vakarai, kurie 2014-ųjų pavasarį nenorėjo erzinti Rusijos, dabar teikia Ukrainai ginklus už milijardus. Pats Putinas, kurį daugelis laikė pragmatiku, parodė tikrąjį veidą – imperialistinio agresorius, nesiskaičiuojančio su žmonių gyvybėmis.
Bet kartu matome ir skaudžias pamokas. Vakarų politika „neerzinti meškos” neveikė – ji tik skatino agresiją. Ekonominės sankcijos, įvestos po Krymo aneksijos, nesutrukdė Rusijai toliau plėsti karą. Diplomatija be jėgos paramos neveikia prieš režimą, kuris gerbia tik jėgą.
Ukrainiečiai išmoko, kad negalima pasitikėti Rusijos pažadais. Kad saugumas neateina iš neutraliteto ar nuolaidų, o iš stiprios gynybos ir patikimų sąjungininkų. Kad laisvė ir nepriklausomybė turi kainą, ir tą kainą tenka mokėti.
Donbaso pamokos pasauliui ir mums
Praėję dešimt metų nuo Donbaso karo pradžios verčia permąstyti daugelį dalykų. Šis karas parodė, kad XXI amžiuje vis dar įmanomi masiniai agresijos karai Europoje. Kad tarptautinė teisė ir susitarimai veikia tik tada, kai yra valia juos įgyvendinti. Kad autoritariniai režimai, nesutramdyti laiku, tik auga apetitai.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims Donbaso pamokos ypač aktualios. Mes matome, kaip hibridinis karas virsta tikru, kaip propaganda paruošia dirvą agresijai, kaip svarbu turėti stiprią kariuomenę ir NATO garantijas. Matome, kad būti mažam kaimynu šalia agresyvios imperijos reikalauja nuolatinio budrumu ir pasirengimo.
Donbaso tragedija dar nesibaigė. Šiandien šie miestai ir kaimai yra intensyviausių mūšių epicentre. Bachmut, Avdijivka, Vuhledaris – šie vardai įsirašė į istoriją kaip vietos, kur ukrainiečiai moka didžiausią kainą už savo laisvę. Kiekviena diena ten primena, kad karas, prasidėjęs prieš dešimt metų, tęsiasi, ir jo pabaiga dar nematoma. Bet viena aišku – Ukraina nepasiduos, o pasaulis jau supranta, kad jos pergalė yra būtina ne tik ukrainiečiams, bet ir visai laisvai Europai.