Rugpjūčio 6 dieną pasaulis nustėro, kai Ukrainos pajėgos netikėtai kirto sieną ir pradėjo puolimą Rusijos Kursko srityje. Tai buvo pirmasis toks didelio masto Ukrainos kariuomenės žingsnis į priešo teritoriją nuo karo pradžios. Operacija sukėlė bangą klausimų – kam tai reikėjo, ar tai buvo išmintinga, ir kokių pasekmių galima tikėtis?
Staigmena, kurios niekas nelaukė
Operacija Kursko srityje buvo suplanuota didžiausiu slaptumu. Net Vakarų sąjungininkai nebuvo informuoti iš anksto apie Ukrainos ketinimus. Kai kurie analitikai teigia, kad būtent šis staigmenos elementas ir leido operacijai pavykti pradiniame etape. Rusijos pajėgos šiame regione buvo palyginti silpnos, nes didžioji dalis kariuomenės buvo sutelkta Donbase, kur Maskva tuo metu vykdė savo puolimą.
Per kelias dienas ukrainiečiai užėmė daugiau nei tūkstantį kvadratinių kilometrų Rusijos teritorijos. Tai buvo ne tik simbolinis, bet ir praktinis laimėjimas. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos užsienio kariuomenė kontroliavo tokį didelį Rusijos teritorijos plotą.
Strateginiai tikslai už drąsaus žingsnio
Ukrainos vadovybė turėjo keletą svarbių tikslų pradėdama šią operaciją. Pirmiausia – nukreipti Rusijos dėmesį ir išteklius nuo Donbaso fronto. Rusija ten vykdė intensyvų puolimą, o Ukrainos pajėgos patyrė didelį spaudimą. Atakuodama Kursko sritį, Ukraina tikėjosi priversti Rusiją permesti dalinius iš Donbaso į savo teritorijos gynybą.
Antra svarbi priežastis – derybinė pozicija. Kontroliuodama Rusijos teritorijos dalį, Ukraina įgyja svarbų koziną galimoms deryboms. Teritorijų mainai gali tapti reikšmingu argumentu, kai ateis laikas kalbėtis apie karo pabaigą.
Trečias aspektas – psichologinis poveikis. Rusijos propaganda nuolat tvirtino, kad Ukraina yra silpna ir neturi jokių šansų. Kursko operacija parodė visai kitą vaizdą. Tai pakėlė Ukrainos karių ir visuomenės moralę, o Rusijoje sukėlė nerimą ir klausimus apie vadovybės kompetenciją.
Karinė logika ir rizikos skaičiavimas
Iš karinio perspektyvos žiūrint, operacija turėjo ir konkrečių taktinių tikslų. Kursko srityje yra svarbi geležinkelio infrastruktūra, kuri naudojama Rusijos kariniam aprūpinimui. Kontroliuojant šį regioną, galima sutrikdyti priešo logistiką ir apsunkinti jo operacijas Ukrainos teritorijoje.
Be to, Kursko sritis ribojasi su Belgorodo sritimi, iš kurios Rusija reguliariai apšaudo Ukrainos miestus. Užėmus pozicijas Kurske, Ukraina gali geriau kontroliuoti šią grėsmę ir apsaugoti savo civilinius gyventojus.
Tiesa, operacija nebuvo be rizikos. Ukraina turėjo permesti dalinius iš kitų fronto ruožų, kas galėjo susilpninti gynybą kitur. Rusija tai suprato ir bandė pasinaudoti situacija, intensyvindama puolimą Donbase. Tačiau Ukrainos vadovybė akivaizdžiai nusprendė, kad potenciali nauda viršija riziką.
Tarptautinė reakcija ir diplomatiniai niuansai
Vakarų sąjungininkai į operaciją reagavo atsargiai. Viešai jie rėmė Ukrainos teisę gintis, tačiau už uždarų durų vyko intensyvūs pokalbiai. Pagrindinis klausimas – ar Ukraina gali naudoti Vakarų suteiktus ginklus Rusijos teritorijoje? Iki šiol daugelis šalių turėjo apribojimus dėl tokio ginklų naudojimo.
JAV ir kitos NATO šalys nedraudė Ukrainai naudoti jų suteiktų ginklų gynybiniams tikslams Rusijos teritorijoje, bet pabrėžė, kad nepalaiko ilgalaikės Rusijos teritorijos okupacijos. Tai buvo subtilus diplomatinis balansas – remti Ukrainą, bet kartu vengti eskalavimo, kuris galėtų įtraukti NATO į tiesioginį konfliktą su Rusija.
Humanitarinis aspektas ir civilių padėtis
Operacija Kursko srityje iškėlė ir humanitarinių klausimų. Tūkstančiai Rusijos civilių gyventojų buvo evakuoti iš kovos zonos. Ukrainos pajėgos tvirtino laikantis tarptautinės humanitarinės teisės ir neužpuolančios civilių objektų, tačiau bet koks karinis konfliktas neišvengiamai paliečia paprastus žmones.
Įdomu tai, kad Ukraina bandė parodyti skirtumą tarp savo elgesio ir Rusijos veiksmų Ukrainoje. Kol Rusija sistemingai bombarduoja civilinius objektus, Ukrainos pajėgos Kursko srityje stengėsi vengti tokių veiksmų. Tai buvo svarbu ne tik moralės požiūriu, bet ir tarptautinės nuomonės kontekste.
Rusijos atsakas ir vidaus politika
Kremlius į Kursko operaciją reagavo nervingai. Iš pradžių Rusijos žiniasklaida bandė nutylėti įvykius arba juos sumenkinti, bet tai tapo neįmanoma, kai ukrainiečiai pradėjo skelbti vaizdo įrašus iš užimtų teritorijų. Putin turėjo pripažinti situaciją ir pažadėti išstumti „priešą” iš Rusijos žemės.
Operacija atskleidė rimtas Rusijos gynybos problemas. Paaiškėjo, kad siena buvo prastai saugoma, o vietos kariniai daliniai nebuvo pasirengę tokiai atakai. Tai sukėlė klausimų Rusijos visuomenėje apie vadovybės kompetenciją ir karo eigą. Kai kurie Rusijos karo tinklaraštininkai atvirai kritikavo karinę vadovybę už nepasirengimą.
Ilgalaikės perspektyvos ir galimi scenarijai
Dabar, praėjus keliems mėnesiams nuo operacijos pradžios, galima vertinti jos poveikį. Ukraina vis dar kontroliuoja dalį Kursko srities, nors Rusija vykdo kontrpuolimą ir pamažu atsiima kai kurias pozicijas. Operacija pasiekė kai kuriuos savo tikslus – Rusija buvo priversta permesti pajėgas, o Ukraina įgavo derybinį koziną.
Tačiau kyla klausimas – ar Ukraina galės ilgai išlaikyti šias pozicijas? Tai reikalauja išteklių ir karių, kurių trūksta kitur. Kai kurie analitikai mano, kad operacija buvo taktinis laimėjimas, bet strategiškai gali tapti našta, jei Ukraina negalės efektyviai ginti šių teritorijų.
Galimi keli scenarijai. Pirmas – Ukraina išlaiko pozicijas ir naudoja jas kaip derybinį įrankį. Antras – Rusija palaipsniui atsiima teritorijas, bet tai kainuoja jai brangiai. Trečias – situacija įstringa į pozicijų karą, panašų į tą, kuris vyksta Donbase.
Kas iš to išmokta ir kur link einame
Kursko operacija parodė, kad šis karas dar toli gražu nesibaigė ir gali pateikti netikėtų posūkių. Ji parodė, kad Ukraina vis dar gali vykdyti didelio masto ofenzyvines operacijas, nors daugelis manė, jog ji tik gina savo pozicijas. Tai svarbus signalas tiek Rusijai, tiek tarptautinei bendruomenei.
Operacija taip pat parodė, kad šiuolaikinis karas yra ne tik apie ginklus ir kariuomenę, bet ir apie informaciją, moralę ir tarptautinę paramą. Ukrainos gebėjimas išlaikyti paslapčių, greitai mobilizuoti pajėgas ir efektyviai komunikuoti apie savo veiksmus buvo lygiai toks pat svarbus kaip ir karinis pranašumas.
Žvelgiant į ateitį, Kursko operacija greičiausiai liks svarbia šio karo dalimi, nepriklausomai nuo to, kaip ji baigsis. Ji parodė, kad Ukraina nėra tik gynėja, bet ir gali imtis iniciatyvos. Tai svarbu ne tik kariniame, bet ir politiniame kontekste – kai ateis laikas deryboms, Ukraina turės ką pasakyti ir ko reikalauti. O tai, galiausiai, ir buvo vienas iš pagrindinių šio drąsaus žingsnio tikslų.