Paskutinį kartą visi prie vieno stalo susėdome per Jonines. Kepė mėsa ant grotelių, vaikai šokinėjo nuo liepto į ežerą, o mes svajojome, kad kada nors čia kartu sulauksime senatvės. Šiandien, žiūrėdama į tos dienos nuotrauką, matau tai, ko tada nepastebėjau: prie stalo sėdėjo 19 žmonių, nors sodybą pirko 4 šeimos, o tą savaitgalį tarpusavyje buvome susitarę tik mes.
Papildomų svečių atsivežė draugai, ir ne pirmą kartą. Tačiau šįkart viena šeima su 2 mažais vaikais atvažiavo ir nebeberado laisvo kambario.
Ginčas prasidėjo dėl pripučiamo čiužinio, o baigėsi pasiūlymu parduoti dalis ir daugiau niekada nieko kartu nepirkti.
Prieš 2 metus mudu su vyru už galimybę čia leisti savaitgalius sumokėjome 23 tūkst. eurų. Tada atrodė, kad įsigyjame nebrangų poilsį ir dar daugiau laiko su artimiausiais žmonėmis.
Keturioms šeimoms kaina atrodė įveikiama
Su tomis 3 poromis draugavome ilgiau nei dešimtmetį. Kartu švęsdavome gimtadienius, važiuodavome stovyklauti, vieni kitiems skolindavome vaikiškas automobilines kėdutes. Man atrodė, kad žmones pažįstu gerai: matėme vieni kitus ir pavargusius, ir susipykusius, ir skaičiuojančius pinigus iki algos.
Sodybą radome Molėtų rajone. Senas medinis namas, pirtelė, keli vaismedžiai, o nuo sklypo iki ežero veda trumpas takelis. Už viską prašė 84 tūkst. eurų. Vienai šeimai tai per daug, bet padalijus iš keturių išeidavo po 21 tūkst. Dar po 2 tūkst. sutarėme skirti būtiniausiems darbams ir baldams.
Pirkimo dokumentuose buvome įrašyti visi, kiekvienas turėjome savo dalį. Tačiau kaip jomis naudotis, aptarėme tik prie kavos: savaitgaliais atvažiuos kas norės, kambarių pakaks, išlaidas dalysimės po lygiai. Dėl svečių, atostogų savaičių ar darbo valandų atskiro susitarimo neparašėme.
Kai vyras pasiūlė bent užrašyti taisykles, atsakiau, kad nereikia iš anksto viską paversti ginču. Šį savo sakinį prisimenu geriau nei visus vėliau išgirstus priekaištus.
Pirmąją vasarą tvarkėmės visi kartu. Dažėme sienas, plovėme langus, vežėme senus baldus. Vakare skaudėjo nugaras, bet buvo linksma: darbas turėjo aiškią pabaigą, o po jo visi susėsdavome prie bendro stalo.
Vieni atvažiuodavo ilsėtis, kiti pirmiausia griebdavo žoliapjovę
Gyvenome arčiausiai sodybos, todėl dažniausiai mes pirmi pastebėdavome, ką reikia daryti. Po audros nulūžusi šaka, vandens pilnas latakas, nebeužsivedanti žoliapjovė. Vyras kartodavo: kol parašysiu į grupę ir sulauksiu atsakymo, pats viską sutvarkysiu.
Taip pamažu ir nusistovėjo tvarka. Mes nupjaudavome žolę, kita pora dažnai išvalydavo pirtį. Likusieji atvažiuodavo vėliau, atsiveždavo mėsos, gėrimų ir nuoširdžiai dėkodavo. Iš pradžių to pakako. Paskui pradėjau pykti dar prieš išvažiuodama iš namų, nes žinojau, kad laukia ne vien poilsis.
Kas mėnesį į bendrą sąskaitą visi pervesdavome po 30 eurų, per metus susidarydavo 1 440 eurų. Iš jų mokėjome už elektrą, draudimą, smulkius pirkinius. Tačiau tame sąraše nebuvo eilutės už 6 valandas, kurias vyras praleisdavo pjaudamas žolę. Nebuvo ir mano šeštadienio, skirto skalbti kitų paliktą patalynę.
Vieną sekmadienį virtuvėje radau kriauklėje sustatytus indus, o ant stalo – raštelį, kad reikėjo skubėti namo. Nufotografavau ir nusiunčiau į grupę. Atsakymas buvo atsiprašymas ir besijuokiantis veidukas.
Indus išploviau. Bet vėliau kaskart, kai tie draugai sakydavo, kaip gera turėti bendrą vietą, prisimindavau būtent tą kriauklę.
Kalendorius parodė, kad visiems reikia tų pačių datų
Antrą pavasarį sukūrėme rezervacijų kalendorių. Maniau, kad pagaliau turėsime tvarką. Bet viena šeima iškart pasižymėjo beveik visus ilguosius savaitgalius ir 2 liepos savaites.
Jie aiškino tiesiog anksčiau suplanavę atostogas. Mes su vyru dar nežinojome, kada darbdaviai mums jas patvirtins. Kita pora norėjo ramios savaitės tik su vaikais, be bendrų vakarienių ir svetimų svečių. Tada pirmą kartą garsiai nuskambėjo klausimas: kodėl turime prašyti leidimo pabūti savo sodyboje?
Po to prasidėjo skaičiavimai: kas kiek nakvojo, kas kiek kartų kūreno pirtį, kieno svečiai sunaudojo malkas. Kai pasiūliau iš anksto derinti didesnius susibūrimus, draugė paklausė, ar jos sesuo dabar turės pirkti bilietą.
Niekas nenorėjo jos seseriai jokio bilieto. Mes tik norėjome žinoti, ar atvažiavę turėsime kur miegoti.
Per Jonines visa tai iškilo vienu metu. Kambarį užėmę svečiai nė nežinojo, kad kažkam trukdo. Mažų vaikų mama apsiverkė, jos vyras ėmė krauti daiktus atgal į automobilį. Aš pasakiau, kad po kiekvieno savaitgalio tvarkytis už visus nebeketinu.
Draugas atsakė, kad niekas manęs neprašė būti sodybos šeimininke.
Iš dalies jis buvo teisus. Daug darbų prisiėmiau pati, tikėdamasi, kad kiti supras ir prisidės. Kai nesuprato, iš tylėjimo iškart perėjau prie priekaištų. Tą vakarą niekas nebesiklausė, kas teisus dėl kambario.
Dabar turime tvarką, kurios reikėjo dar prieš perkant
Su 2 šeimomis nebekalbame apie nieką, išskyrus sodybą. Vieni nori parduoti savo dalį, bet už gerokai didesnę sumą, nei galime sumokėti. Kiti kol kas nesutinka nei parduoti, nei pirkti. Su ketvirtąja šeima bendraujame, nors kiekvienas pokalbis apie namą tapo atsargus.
Dabar datas, svečius, išlaidas ir darbus derename raštu. Prieš didesnį pirkinį laukiame visų atsakymo. Atskirai aiškinamės, kaip galėtume pasitraukti iš bendros nuosavybės, jei susitarimas nebeveiktų. Tai užtrunka ir atima daugiau jėgų nei pirmosios vasaros remontas.
Nebemanau, kad draugams apskritai negalima kartu pirkti turto. Tačiau prieš mokant reikėjo aptarti ne tik gražius savaitgalius, bet ir užsikimšusį tualetą, svečių skaičių, užimtą liepą bei žmogų, kuris vieną dieną panorės išeiti.
Praėjusį sekmadienį atvažiavome pasiimti savo meškerių. Prie durų kabėjo bendras kalendorius, spintelėje stovėjo mūsų puodeliai. Vyras paklausė, ar pasiliekame nakvoti.
Pasakiau, kad važiuokime namo. Pirmą kartą nereikėjo su niekuo derinti.
