Šiuolaikinis karas nebepanašus į tai, ką matėme XX amžiuje. Viena iš ryškiausių permainų – būdas, kaip konfliktai dokumentuojami ir rodomi pasauliui. Dronai, kurie dar prieš dešimtmetį buvo egzotiška technologija, šiandien tapo neatsiejama karo realybės dalimi. Jie ne tik dalyvauja kovose, bet ir užfiksuoja viską, kas vyksta fronto linijose, keisdami mūsų supratimą apie karą ir jo pateikimą visuomenei.
Nuo karo korespondentų užrašų iki realaus laiko vaizdo
Istoriškai karo dokumentavimas priklausė nuo drąsių žurnalistų, kurie rizikuodami gyvybe važiuodavo į konfliktų zonas su bloknotais ir fotoaparatais. Pirmojo pasaulinio karo metu fotografijos dar buvo retos, antrojo – jau plačiau paplito, o Vietnamo karas tapo pirmuoju „televizijos karu”, kai amerikiečiai galėjo matyti kovų vaizdus savo svetainėse. Tačiau net ir tada vaizdo medžiaga buvo filtruojama, redaguojama, o nuo įvykio iki jo pasirodymo ekranuose praeidavo valandos ar dienos.
Šiandien situacija radikaliai pasikeitė. Ukrainos-Rusijos karas, prasidėjęs 2022 metais, parodė, kaip dronai su kameromis transformavo karo dokumentavimą. Kareiviai fronto linijose gali paleisti nedidelį droną, kuris per kelias minutes pateikia detalų priešo pozicijų vaizdą. Tas pats dronas užfiksuoja artilerijos smūgių rezultatus, pėstininkų judėjimą, technikos sunaikinimą. Ir visa tai – beveik realiu laiku.
Technologija, kuri tapo prieinama visiems
Paradoksalu, bet didžioji dalis dronų, naudojamų šiuolaikiniuose konfliktuose dokumentavimui, nėra specializuota karinė įranga. Tai civiliniai DJI Mavic, Phantom ar panašūs modeliai, kuriuos galima nusipirkti bet kurioje elektronikos parduotuvėje už kelis šimtus ar tūkstančius eurų. Šie dronai, sukurti kraštovaizdžio filmavimui ar nekilnojamojo turto fotografavimui, staiga atsidūrė fronto linijose.
Tokios technologijos prieinamumas reiškia, kad dokumentuoti karą gali ne tik profesionalūs žurnalistai ar kariniai operatoriai, bet ir eiliniai kareiviai. Kiekvienas būrys gali turėti savo „akis danguje”, kurios fiksuoja viską – nuo kasdienio gyvenimo apkasuose iki intensyvių mūšių. Tai demokratizavo karo dokumentavimą, tačiau kartu sukėlė ir naujų iššūkių.
Kai propaganda susitinka su tikrove
Dronu užfiksuoti vaizdai tapo galingiausia šiuolaikinio informacinio karo priemone. Abi konflikto pusės aktyviai skelbia vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – Telegram kanaluose, Twitter platformoje, YouTube. Ukrainos pajėgos rodo, kaip jų dronai numeta sprogmenis į rusų tranšėjas ar kaip FPV dronai atakuoja priešo tanką. Rusijos pusė demonstruoja savo „pergales” panašiu būdu.
Tačiau čia slypi problema – kaip atskirti tikrą dokumentavimą nuo propagandos? Vaizdo medžiaga gali būti redaguojama, kontekstas – iškreipiamas, nesėkmės – nutylimos. Matome tik tai, ką kuri nors pusė nori parodyti. Sunaikintą priešo tanką pamatysite dešimtyse kanalų, bet apie savo nuostolius niekas neskuba skelbti. Tai sukuria iškraipytą karo realybės vaizdą, kur atrodo, kad viena pusė tik laimi, o kita – tik pralaimi.
Etiniai klausimai, kuriuos ignoruojame
Kai žiūrime dronu užfiksuotą vaizdo įrašą, kaip priešo kareivis bando bėgti nuo atakuojančio FPV drono, ar kaip sprogmuo krenta į tranšėją – mes stebime tikrų žmonių mirtis. Tai nėra Holivudo filmas, nors kartais taip ir atrodo dėl kameros kampo ir vaizdo kokybės. Šie įrašai plinta internete be jokių apribojimų, juos gali matyti vaikai, jie virsta „meme” medžiaga ar net pramogos šaltiniu kai kuriems žiūrovams.
Kyla klausimas – ar turėtume taip lengvabūdiškai vartoti šį turinį? Tradicinė žurnalistika turėjo etinius standartus, kaip rodyti karo siaubą – nukentėjusių veidai būdavo užblokuoti, kraujuotos scenos redaguojamos. Dabar bet kas gali įkelti nesumontuotą vaizdo įrašą, kuriame matosi visos karo baisybės, ir jis per kelias valandas sulauks milijonų peržiūrų. Ar tai padeda suprasti karo realybę, ar tik mus desensibilizuoja smurtui?
Naujas žurnalistikos iššūkis
Profesionaliems žurnalistams dronu medžiaga sukėlė dvigubą iššūkį. Viena vertus, tai neįtikėtina galimybė – prieiga prie autentiškų karo vaizdų, kurių anksčiau būtų buvę neįmanoma gauti. Kita vertus, kaip patikrinti tokios medžiagos autentiškumą? Kaip nustatyti, kur ir kada filmuota? Ar vaizdas nesumontuotas?
Atsirado naujas žurnalistikos žanras – OSINT (Open Source Intelligence) tyrėjai, kurie analizuoja viešai prieinamus vaizdo įrašus, bando nustatyti jų tikrumą pagal kraštovaizdžio detales, šešėlių kampus, garsų foną. Tokie tyrimai padėjo atskleisti karo nusikaltimus, paneigti melagingus teiginius, rekonstruoti įvykius. Tačiau tai reikalauja specialių įgūdžių ir laiko – ko dažnai trūksta greitai reaguojančioje naujienų aplinkoje.
Kaip tai keičia visuomenės suvokimą
Anksčiau karas daugumai žmonių buvo abstrakti sąvoka – skaičiai statistikose, politikų pareiškimai, retkarčiais – sudrebinanti fotografija laikraštyje. Dabar bet kas su išmaniuoju telefonu gali kasdien matyti dešimtis vaizdo įrašų iš fronto linijos. Tai sukuria iliuziją, kad suprantame, kas vyksta, nors iš tikrųjų matome tik fragmentus, atrinktus ir pateiktus su konkrečiu tikslu.
Kai kurie ekspertai teigia, kad toks karo „skaidrumas” gali padėti užkirsti kelią konfliktams – kai visuomenė mato tikrąsias karo pasekmes, ji mažiau linkusi palaikyti agresiją. Kiti įspėja, kad nuolatinis smurto vaizdų srautas mus daro abejingus – dar vienas susprogdintas tankas, dar viena auka tampa tik dar vienu vaizdo įrašu begaliniame sraute.
Praktiniai patarimai orientuojantis informacijos sraute
Jei aktyviai sekate karo naujienas ir žiūrite dronu užfiksuotą medžiagą, verta laikytis kelių principų. Pirma, visada abejokite tuo, ką matote – klauskite savęs, kas filmuoja, kodėl ir ką nori parodyti. Antra, ieškokite nepriklausomų šaltinių patvirtinimo – jei svarbus įvykis, jį turėtų aprašyti keli skirtingi šaltiniai. Trečia, būkite atidūs savo psichinei sveikatai – nuolatinis smurto vaizdų žiūrėjimas gali turėti neigiamą poveikį.
Patikimiausi šaltiniai paprastai yra tie, kurie pripažįsta savo informacijos apribojimus, nenaudoja kategoriškų teiginių ir pateikia kontekstą. Jei kažkas teigia „absoliučią tiesą” ar rodo tik vienos pusės „pergales” – greičiausiai tai propaganda, net jei paremta tikrais vaizdo įrašais.
Ką ateitis ruošia karo dokumentavimui
Technologijos toliau tobulėja, ir tai, ką matome dabar, gali būti tik pradžia. Dirbtinis intelektas jau gali generuoti realistiškus vaizdus, kuriuos vis sunkiau atskirti nuo tikrų. Ateityje gali atsirasti situacijų, kai nežinosime, ar vaizdo įrašas iš karo zonos tikras, ar sukurtas kompiuterio. Tai sukels dar didesnį pasitikėjimo krizę.
Kartu dronai tampa vis sudėtingesni – ilgesnė skrydžio trukmė, geresnės kameros, autonominės funkcijos. Galbūt netrukus matysime dronų sistemas, kurios automatiškai dokumentuoja viską, kas vyksta mūšio lauke, sukurdamos išsamų karo archyvą. Toks archyvas galėtų būti neįkainojamas įrodymų šaltinis karo nusikaltimų tyrimuose, bet kartu kelti rimtų privatumo ir saugumo klausimų.
Viena aišku – drono perspektyva jau negrįžtamai pakeitė tai, kaip dokumentuojame, suprantame ir pasakojame apie karą. Tai suteikė mums precedento neturinčią prieigą prie karo realybės, bet kartu privertė susidurti su naujais etiniais, psichologiniais ir informaciniais iššūkiais. Kaip visuomenė išmoksime atsakingai naudotis šia technologija ir ja užfiksuota informacija, lems ne tik tai, kaip suprasime dabartinius konfliktus, bet ir kaip formuosime požiūrį į karą ateityje. Svarbu neprarasti žmogiškumo ir kritinio mąstymo šiame nesibaigančiame vaizdo įrašų sraute – nes už kiekvienu pikseliu ekrane slypi tikros žmonių gyvybės, tikros tragedijos ir tikri likimo lūžiai.