Šaltasis sezonas Ukrainoje šiemet įgavo visiškai naują, kur kas grėsmingesnę prasmę. Kremlius jau ne pirmą žiemą sistemingai atakuoja šalies energetikos infrastruktūrą, tačiau šį kartą intensyvumas ir tikslų pasirinkimas rodo aiškią strategiją – paversti ukrainiečių gyvenimą nepakenčiamu, sužlugdyti ekonomiką ir palaužti visuomenės atsparumą.
Kada prasidėjo sistemingos atakos prieš energetiką
Nors pavieniai smūgiai elektrinėms ir transformatorių stotims fiksuoti nuo pat 2022 metų vasario, tikrasis energetinės infrastruktūros teroras prasidėjo 2022-ųjų spalį. Būtent tada Rusija pradėjo masiškai naudoti sparnuotąsias raketas ir dronus tikslingai naikinti elektros tinklus, šildymo sistemas ir vandentiekio įrenginius. Pirmoji žiema buvo sunki – milijonai žmonių liko be elektros, kartais ištisoms savaitėms.
Tačiau ukrainiečiai sugebėjo prisitaikyti. Energetikai dirbo be poilsio, vakarų partneriai tiekė generatorius, transformatorius ir kitas būtinas dalis. Atrodė, kad Rusijos planas nepavyko. Bet Kremlius iš klaidų pasimokymo. 2023-2024 metų žiema buvo santykiškai ramesne, o tai, kaip dabar suprantame, buvo tik pauzė prieš dar intensyvesnę kampaniją.
Šių metų pavasarį ir vasarą atakos atsinaujino su nauja jėga. Rusija smogė ne tik transformatorių stotims, bet ir pačioms elektrinėms – ypač hidroelektrinėms ir šiluminėms. Dnipro hidroelektrinė, Trypilska šiluminė elektrinė, daugelis kitų objektų buvo sunkiai apgadinti arba visiškai sunaikinti. Rugsėjį ir spalį atakos tik intensyvėjo, o lapkritį tapo beveik kasdienėmis.
Kokie objektai tampa taikiniais
Rusijos kariuomenė atakuoja praktiškai visus energetikos sektoriaus elementus. Pirmiausia – didžiąsias elektrines. Šiluminės elektrinės, kurios anksčiau gamino didelę dalį Ukrainos elektros, tapo vienu pagrindinių taikinių. Daugelis jų jau nebefunkcionuoja arba veikia minimaliu pajėgumu.
Hidroelektrinės taip pat patyrė didžiulę žalą. Dnipro kaskados elektrinės buvo atakuotos ne kartą, o kai kurios tapo beveik nebefunkcionuojančiomis. Branduolinės elektrinės, nors ir yra saugomos, taip pat patenka į pavojaus zoną – Zaporižės AE jau daugiau nei dvejus metus yra okupuota, o kitos AE teritorijos ne kartą buvo apšaudomos.
Bet ne mažiau svarbus taikinys – transformatorių stotys ir elektros perdavimo linijos. Sunaikinus elektrinę, dar galima importuoti elektrą iš kaimyninių šalių. Bet jei sugriauta perdavimo infrastruktūra, elektra tiesiog nepasiekia vartotojų. Todėl Rusija sistemingai naikina būtent šiuos objektus – mažesnius, bet kritinius energetikos sistemos elementus.
Kaip veikia Rusijos taktika šią žiemą
Šios žiemos atakos skiriasi nuo ankstesnių ne tik intensyvumu, bet ir taktika. Rusija dabar naudoja kombinuotus smūgius – vienu metu paleidžia sparnuotąsias raketas, balistines raketas ir dronus šahedus. Tokia kombinacija apsunkina oro gynybą, nes skirtingi ginklai reikalauja skirtingų gynybos priemonių.
Be to, Rusija atakuoja naktimis, kai žmonės miega ir kai sunkiau organizuoti gynybą. Dažnai smūgiai vyksta keliais etapais – pirmoji banga skirta išsekinti oro gynybą, antroji – jau tikslingai naikinti infrastruktūrą. Kartais tarp atakų praeina tik kelios valandos, per kurias energetikai net nespėja pradėti remonto darbų.
Ypač ciniškas aspektas – Rusija atakuoja objektus, kurie jau buvo remontuojami po ankstesnių smūgių. Vakarų šalys tiekia įrangą, ukrainiečiai dirba dieną naktį atkurdami infrastruktūrą, o Rusija tiesiog vėl viską sugriauna. Tai ne tik fizinis, bet ir psichologinis karas – bandymas parodyti, kad bet kokie atkūrimo bandymai yra beprasmiški.
Humanitarinės krizės mastai
Pasekmės paprastiems žmonėms yra katastrofiškos. Milijonai ukrainiečių šią žiemą gyvena su nuolatiniais elektros išjungimais. Kai kuriose vietovėse elektra tiekiama tik keliomis valandomis per parą. Tai reiškia ne tik nepatogumą – tai reiškia, kad žmonės negali šildyti namų, kai lauke minusas, negali virti maisto, neveikia vandentiekis.
Ligoninės dirba su generatoriais, bet kuro atsargos ribotos. Mokyklos dažnai uždarytos arba veikia nuotoliniu režimu, bet kaip mokytis nuotoliniu būdu, kai nėra elektros? Įmonės stabdo gamybą, nes negali dirbti be stabilios elektros tiekimo. Ekonomika kenčia milžinišką žalą.
Ypač sunku senyviems žmonėms ir šeimoms su mažais vaikais. Daugiabučiuose namuose be elektros neveikia liftai – senyviems žmonėms pakilti į aukštus aukštus tampa neįmanoma. Neveikia šildymas, o daugelyje regionų temperatūra jau nukrito žemiau nulio. Žmonės šildosi elektriniais šildytuvais, bet kai nėra elektros, lieka tik šilti drabužiai ir antklodės.
Vakarų pagalba ir jos ribotumai
Vakarų šalys supranta situacijos rimtumą ir teikia pagalbą. Tiekiami generatoriai – nuo mažų buitinių iki didelių pramoninių. Siunčiami transformatoriai, kabeliai, kita įranga. Kai kurios šalys padeda finansiškai, kad Ukraina galėtų pirkti elektrą iš kaimyninių valstybių.
Bet pagalbos nepakanka. Pirma, Rusija naikina infrastruktūrą greičiau, nei ji gali būti atkurta. Antra, tam tikros įrangos, ypač didelių transformatorių, gamyba užtrunka mėnesius, o kartais ir metus. Trečia, kol įranga pristatomą ir įrengiama, Rusija vėl atakuoja.
Oro gynybos sistemos taip pat tiekiamos, bet jų per mažai. Patriot, IRIS-T, NASAMS sistemos veikia ir numušą daugybę raketų bei dronų, tačiau negali apsaugoti visų objektų visoje šalyje. Rusija tai žino ir išnaudoja – atakuoja keliose vietose vienu metu, priversdama oro gynybą rinktis, ką ginti.
Dar viena problema – kai kurios vakarų šalys vis dar draudžia Ukrainai naudoti jų suteiktus ginklus smūgiams Rusijos teritorijoje. O būtent iš Rusijos teritorijos paleidžiama dauguma raketų ir dronų. Tai reiškia, kad Ukraina gali tik gintis, bet negali atakuoti paleidimo vietų, oro bazių ar sandėlių, iš kurių vykdomos atakos.
Ar Ukraina gali išgyventi dar vieną žiemą
Klausimas skamba niūriai, bet ukrainiečiai jau įrodė savo atsparumą. Pirmąją karo žiemą daugelis prognozavo, kad šalis žlugs, bet ji išlaikė. Antrąją žiemą situacija buvo geresnė, nes buvo laiko pasiruošti. Dabar, trečiąją žiemą, iššūkis didžiausias, bet ukrainiečiai vėl prisitaiko.
Decentralizuotas energetikos tinklas tampa vis svarbesnis. Jei anksčiau Ukraina priklausė nuo kelių didelių elektrinių, dabar vis daugiau objektų – ligoninių, mokyklų, įmonių – įsirengia savo generatorius ir net saulės baterijas. Tai padeda sumažinti priklausomybę nuo centralizuoto tinklo.
Žmonės taip pat mokosi gyventi naujomis sąlygomis. Powerbank’ai tapo būtinybe kiekvienam. Šeimos perka dujines virykles, kad galėtų gaminti maistą be elektros. Daugiabučiuose organizuojamos bendruomenės, kurios padeda senyviems kaimynams, dalijasi generatoriais, kartu perka kurą.
Bet reikia būti realistais – situacija yra kritinė. Jei Rusija toliau naikins infrastruktūrą tokiu tempu, o vakarų pagalba nepadidės, kai kurie regionai gali tapti tiesiog negyvenami žiemą. Tai ir yra Kremliaus tikslas – priversti žmones bėgti, sukelti vidinę krizę, palaužti valią priešintis.
Ką tai reiškia Europai ir pasauliui
Kai kas Europoje gali galvoti, kad tai tik Ukrainos problema. Bet tai klaidinga nuomonė. Pirma, energetinė krizė Ukrainoje jau dabar daro įtaką Europos elektros rinkai. Ukraina anksčiau eksportavo elektrą į Europą, dabar ji pati importuoja, kai tik gali. Tai didina kainų spaudimą.
Antra, jei Ukraina žlugtų dėl energetinės krizės, tai būtų didžiulė pergalė Rusijai ir precedentas visam pasauliui. Tai reikštų, kad šalis gali būti palaužta ne tik karine jėga, bet ir sistemingu civilinės infrastruktūros naikinimu. Kitos autoritarinės valstybės tai pastebėtų ir galėtų naudoti panašią taktiką.
Trečia, jei milijonai ukrainiečių nebegalės gyventi savo šalyje žiemą, jie vyks į Europą. Tai sukeltų naują pabėgėlių krizę, kuri jau dabar kai kuriose šalyse yra politiškai jautrus klausimas. Rusija tai puikiai supranta ir naudoja energetinį terorą kaip hibridinį ginklą prieš visą Europą.
Kas dar gali būti padaryta
Situacija sunki, bet ne beviltiška. Yra keletas dalykų, kurie galėtų realiai pakeisti padėtį. Pirma, Ukrainai reikia daugiau oro gynybos sistemų. Ne vienos ar dviejų, o dešimčių. Tik taip galima apsaugoti kritinius objektus visoje šalyje. Vakarų šalys turi tokių sistemų, klausimas tik politinės valios jas perduoti.
Antra, reikia leisti Ukrainai smogti Rusijos teritorijoje esantiems kariniams objektams, iš kurių vykdomos atakos. Geriausias būdas apsiginti – neleisti priešui atakuoti. Jei Ukraina galėtų naikinti oro bazes, iš kurių kyla bombonešiai, ar sandėlius, kur laikomos raketos, atakų intensyvumas sumažėtų.
Trečia, reikia didinti energetinės įrangos tiekimą. Ne tik generatorių, bet ir transformatorių, kabelių, atsarginių dalių. Reikia padėti Ukrainai ne tik atkurti, bet ir decentralizuoti energetikos sistemą, kad ji būtų atsparesnė atakoms. Investicijos į atsinaujinančią energetiką – saulės ir vėjo elektrines – taip pat galėtų padėti.
Ketvirta, reikia didinti spaudimą Rusijai. Sankcijos energetikos sektoriui turi būti sugriežtintos. Šalys, kurios vis dar perka Rusijos naftą ir dujas, faktiškai finansuoja raketas, kuriomis bombarduojama Ukraina. Tai turi sustoti.
Penkta, reikia daugiau tarptautinio dėmesio šiai problemai. Karo nuovargis Vakaruose yra suprantamas, bet Ukrainos žmonės neturi prabangos pavargti nuo karo – jie jame gyvena kiekvieną dieną. Visuomenė ir politikai turi suprasti, kad energetinis teroras yra ne mažiau svarbus nei karo veiksmai fronte.
Šaltoji realybė ir vilties kibirkštys
Ukraina šią žiemą susiduria su vienu didžiausių išbandymų nuo karo pradžios. Rusijos planas aiškus – sušaldyti šalį pažodžiui ir perkeltine prasme. Sunaikinti infrastruktūrą, palaužti žmonių dvasią, priversti kapituliuoti. Tai yra teroro kampanija prieš civilius gyventojus, karo nusikaltimas, kuris turėtų būti tiriamas ir baudžiamas.
Bet ukrainiečiai jau ne kartą parodė, kad jų neįmanoma palaužti. Jie gyvena be elektros, šildosi kaip gali, tęsia darbą, mokosi, augina vaikus. Energetikai dirba neįmanomomis sąlygomis, atstatydami tai, kas buvo sugriauta vakar, žinodami, kad rytoj gali būti sugriauta vėl. Tai yra tikras heroizmas, apie kurį per mažai kalbama.
Vakarams dabar reikia nuspręsti, ar jie tikrai remia Ukrainą, ar tik imituoja paramą. Jei remia – reikia veikti daug greičiau ir ryžtingiau. Kiekviena diena be pakankamos oro gynybos, kiekviena naktis be elektros, kiekviena šeima, šąlanti savo namuose – tai ne tik ukrainiečių problema. Tai mūsų visų problema, nes tai yra mūšis už vertybes, kuriomis skelbiamės tikintys. Ir šį mūšį Ukraina negali pralaimėti.