Kai žmonės tampa skaičiais statistikoje
Gazos Ruožas – vos 365 kvadratinių kilometrų teritorija, kur gyvena daugiau nei du milijonai žmonių – pastaraisiais metais virto vieta, kuri tarsi išnyko iš tarptautinės bendruomenės prioritetų sąrašo. Čia vykstanti humanitarinė krizė nėra staigus reiškinys, o ilgalaikis procesas, kuris kasmet gilėja. Kai kalbame apie Gazą, dažnai operuojame skaičiais: tūkstančiai žuvusiųjų, šimtai tūkstančių netekusių namų, milijonai gyvenantys be prieigos prie švarios vandens. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi konkretus žmogus – vaikas, kuris nebeturės galimybės eiti į mokyklą, motina, netekusi savo šeimos, senukas, kuriam nebėra kur grįžti.
Situacija Gazoje nėra tik regioninė problema. Tai tarptautinės teisės, žmogaus teisių ir kolektyvinio saugumo klausimas, kuris meta šešėlį visai pasaulio bendruomenei. Kodėl pasaulis, turintis tiek tarptautinių institucijų, mechanizmų ir įsipareigojimų, negali sustabdyti šios tragedijos? Atsakymas slypi sudėtingoje politinių interesų, istorinių priežasčių ir geopolitinių skaičiavimų sankirtoje.
Blokada, kuri truko ilgiau nei daugelio vaikų gyvenimas
Nuo 2007 metų Gazos Ruožas gyvena faktinės blokados sąlygomis. Šešiolika metų – tai laikas, per kurį užauga visas žmogus. Vaikai, gimę blokados pradžioje, šiandien yra paaugliai, niekada nematę laisvės judėjimo, negalintys išvykti studijuoti ar aplankyti giminaičių kitose teritorijose. Jie užaugo pasaulyje, kur elektra tiekiama keturias-šešias valandas per parą, kur 97 procentai geriamojo vandens neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos standartų, kur darbo vietų beveik nėra.
Blokados poveikis ekonomikai yra katastrofiškas. Nedarbas siekia apie 45 procentus, o tarp jaunimo – dar daugiau. Verslas praktiškai neegzistuoja, nes neįmanoma importuoti žaliavų ar eksportuoti produkcijos. Žvejams draudžiama plaukti toliau nei kelias jūrmylės nuo kranto, nors anksčiau jie žvejodavo gerokai toliau. Ūkininkai negali dirbti žemės, esančios šalia saugumo zonos, kuri užima apie 35 procentus visų ariamų žemių.
Tarptautinė bendruomenė šią situaciją žino, dokumentuoja, rašo ataskaitas. Jungtinių Tautų agentūros ne kartą įspėjo, kad Gazos Ruožas tampa „negyvenamu”. Tačiau blokada tęsiasi, o su ja – ir žmonių kančios.
Sveikatos sistema, kuri nebeišlaiko
Medicinos infrastruktūra Gazoje yra kritinėje būklėje. Ligoninėms trūksta ne tik modernios įrangos, bet ir pagrindinių vaistų, degalų generatoriams, švaraus vandens. Chirurgai atlieka operacijas esant nuolatiniam elektros tiekimo pertrūkių pavojui. Vaikai miršta nuo ligų, kurios kitose pasaulio šalyse yra lengvai gydomas. Onkologiniai pacientai negauna chemoterapijos, nes vaistų paprasčiausiai nėra arba jie negali gauti leidimo išvykti gydytis.
Psichologinė sveikata – dar viena ignoruojama krizės dalis. Dauguma Gazos gyventojų, ypač vaikų, kenčia nuo post-trauminio streso sutrikimo. Jie yra išgyvenę ne vieną karinį konfliktą, matę mirtį, praradę artimuosius, netekę namų. Tačiau psichologinės pagalbos paslaugos yra minimalios. Žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje, nežinodami, kada prasidės kitas smurtinių veiksmų etapas.
Medikai dirba heroiškomis sąlygomis, tačiau jų galimybės ribojamos ne tik išteklių trūkumo, bet ir judėjimo apribojimų. Specialistai negali vykti į mokymus užsienyje, medicinos studentai negali praktikuotis kitose ligoninėse, modernios įrangos neįmanoma įvežti dėl importo apribojimų.
Vaikai, kurie neturi vaikystės
Labiausiai nuo šios situacijos kenčia vaikai – jų Gazoje yra apie milijonas. Jie sudaro beveik pusę visų gyventojų. Šie vaikai auga aplinkoje, kur smurtas yra norma, kur ateitis atrodo beviltiška, kur švietimo sistema irsta. Mokyklos perpildytos – dažnai pamokos vyksta trimis pamainomis per dieną. Mokytojai neapmokami mėnesius, mokymo priemonių trūksta, pastatai yra apgadinti.
Vaikų mirtingumas dėl prastos mitybos ir ligų auga. Daugelis vaikų kenčia nuo anemijos, vystymosi sutrikimų, lėtinių ligų. Jie negauna pakankamai baltymų, vitaminų, mineralų. Šeimos, kurios anksčiau priklausė viduriniajai klasei, dabar priklauso nuo humanitarinės pagalbos, kuri dažnai vėluoja arba jos nepakanka.
Psichologinis poveikis yra dar sunkiau įvertinamas. Vaikai piešia karus, raketas, sugriaustus namus. Jie žaidžia „karius ir civilius”, atkurdami tai, ką matė tikrovėje. Daugelis kenčia nuo nemigos, košmarų, nerimo sutrikimų. Jie auga aplinkoje be vilties, be perspektyvų, be svajonių apie normalų gyvenimą.
Kodėl tarptautinė bendruomenė lieka bejėgė
Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, įvairios tarptautinės organizacijos nuolat kalba apie Gazos problemą, tačiau realių pokyčių nematyti. Kodėl? Atsakymas slypi geopolitikoje. Gazos klausimas yra neatsiejamas nuo platesnio Izraelio-Palestinos konflikto, kuris, savo ruožtu, yra susijęs su regioniniais interesais, didžiųjų galybių strategijomis ir istorinėmis traumomis.
Saugumo Taryba dažnai negali priimti rezoliucijų dėl veto teisės naudojimo. JAV tradiciškai palaiko Izraelį ir blokuoja sprendimus, kurie galėtų būti vertinami kaip kritika jo atžvilgiu. Kitos šalys turi savo interesus regione – ekonominius, karinius, politinius. Rezultatas – diplomatinis aklavietė, kur visi kalba apie problemą, bet niekas nesiima realių veiksmų ją spręsti.
Humanitarinė pagalba, kuri teikiama per tarptautines organizacijas, yra būtina daugelio Gazos gyventojų išgyvenimui, tačiau ji netampa sprendimu. Tai tik laikinieji pleistrai ant gilios žaizdos. Be to, net ši pagalba dažnai vėluoja, yra nepakankama arba negali būti pristatyta dėl blokados apribojimų.
Žiniasklaidos tylėjimas ir visuomenės abejingumas
Dar viena tragedijos dimensija – tai, kaip Gazos situacija yra (ne)atspindima žiniasklaidoje. Kai įvyksta didelis smurtinių veiksmų protrūkis, žiniasklaida kelias dienas intensyviai praneša apie įvykius, rodo vaizdus, kalbina ekspertus. Tačiau kai aktyvūs veiksmai nurimsta, Gazos tema greitai išnyksta iš naujienų. Lėtoji humanitarinė katastrofa, kasdienės kančios, sisteminis žmonių teisių pažeidimas nėra „patrauklūs” žiniasklaidai, nes jiems trūksta dramatizmo.
Visuomenė Vakaruose, užsiėmusi savo problemomis – ekonominėmis krizėmis, pandemijos pasekmėmis, klimato kaita – turi ribotą dėmesio resursą. Gazos tragedija tampa dar viena tolima problema, dar vienu konfliktu, kurio niekaip nepavyksta išspręsti. Atsiranda nuovargis, bejėgiškumo jausmas – „jei niekas negali to sustabdyti, tai ko čia aš galiu padaryti?”
Tačiau šis abejingumas turi kainą. Kiekviena diena, kai pasaulis atsisuka nuo Gazos, yra dar viena diena, kai vaikai auga be vilties, kai žmonės miršta nuo išvengiamų ligų, kai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės.
Ką galima padaryti: nuo asmeninių veiksmų iki sisteminių pokyčių
Nors situacija atrodo beviltiška, tai nereiškia, kad nieko negalima daryti. Pirmiausia, svarbu kalbėti apie Gazą, neleisti šiai temai išnykti iš viešojo diskurso. Kiekvienas iš mūsų gali dalyvauti formuojant viešąją nuomonę – socialiniuose tinkluose, diskusijose su draugais, rašant laiškus politikams.
Humanitarinė parama, nors ir nėra galutinis sprendimas, išgelbsti gyvybes. Parama patikimoms tarptautinėms organizacijoms, dirbančioms Gazoje – UNRWA, Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus Komitetui, Gydytojams be sienų – padeda teikti medicininę pagalbą, maistą, švietimo paslaugas.
Politinis spaudimas yra būtinas. Rinkėjai turi teisę reikalauti iš savo vyriausybių aktyvesnės pozicijos tarptautinėse institucijose. Europos Sąjunga, pavyzdžiui, galėtų naudoti savo ekonominę ir politinę įtaką, siekdama blokados palengvinimo, humanitarinės prieigos gerinimo, taikos proceso atnaujinimo.
Ilgalaikis sprendimas reikalauja politinės valios iš visų šalių. Tai reiškia dviejų valstybių sprendimo įgyvendinimą, blokados panaikinimą, rekonstrukcijos programas, ekonomikos atstatymą. Tai reiškia, kad tarptautinė bendruomenė turi ne tik kalbėti, bet ir veikti – nustatant aiškius terminus, mechanizmus, atsakomybę už įsipareigojimų nevykdymą.
Kai tylėjimas tampa bendrininkystės forma
Gazos tragedija tęsiasi ne todėl, kad pasaulis nežino apie ją, o todėl, kad nusprendė, jog kitos problemos yra svarbesnės, kiti interesai – prioritetiniai. Kiekviena diena, kai tarptautinė bendruomenė neveikia, yra dar viena diena, kai pažeidžiamos žmogaus teisės, kai žmonės kenčia, kai vaikai netenka ateities.
Istorija kartą teis šį laikotarpį. Būsimos kartos klaus, kaip buvo įmanoma, kad XXI amžiuje, turint visas komunikacijos priemones, tarptautinius įstatymus ir institucijas, du milijonai žmonių gyveno faktinėje atvirame kalėjime, be vilties ir perspektyvų. Ir atsakymas bus paprastas – tai buvo įmanoma, nes pasaulis pasirinko tylėti.
Tačiau dar ne vėlu keisti šią situaciją. Kiekvienas balsas, kiekvienas veiksmas, kiekvienas spaudimas politikams gali prisidėti prie pokyčio. Gazos žmonės nusipelno to paties, ko ir mes visi – teisės gyventi oriai, saugiai, su viltimi dėl ateities. Klausimas nėra, ar galime sustabdyti šią tragediją. Klausimas yra, ar turime valios tai padaryti.