Tarptautinė bendruomenė vis garsiau kelia klausimus dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos Ruože. Nuo 2023 metų spalio 7 dienos, kai „Hamas” surengė ataką prieš Izraelį, prasidėjęs konfliktas įgavo tokį mastą, kad daugelis ekspertų ir tarptautinių organizacijų pradėjo vartoti žodį „genocidas”. Bet ar tikrai šis terminas tinka aprašyti tai, kas vyksta šiame nedideliame Viduržemio jūros pakrantės ruože?
Kas iš tikrųjų vyksta Gazos Ruože
Skaičiai kalba patys už save – per pirmuosius karo mėnesius žuvo dešimtys tūkstančių palestiniečių civilių. Gazos sveikatos ministerija skelbia, kad aukų skaičius viršijo 30 tūkstančių žmonių, tarp jų – tūkstančiai vaikų ir moterų. Visa infrastruktūra – ligoninės, mokyklos, gyvenamieji namai – virto griuvėsiais. Beveik 2 milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus, o humanitarinė krizė pasiekė tokį lygį, kad JT pareigūnai pradėjo kalbėti apie artėjantį badą.
Izraelio valdžia teigia, kad visi veiksmai yra nukreipti prieš „Hamas” teroristus, o civilių aukos – neišvengiama karo pasekmė. Tačiau kai kurie kariniai ekspertai atkreipia dėmesį į neproporcingą jėgos naudojimą. Bombardavimai vykdomi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur civilių ir kovotojų atskirti praktiškai neįmanoma. O evakuacijos koridoriai dažnai būna nesaugūs arba apskritai neveikia.
Genocido apibrėžimas ir jo taikymas
Genocido konvencija, priimta 1948 metais po Holokausto, labai aiškiai apibrėžia, kas laikoma genocidu. Tai veiksmai, skirti visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Svarbu suprasti – nebūtina fiziškai išžudyti visus žmones. Genocidu gali būti laikomi ir veiksmai, kurie sukuria sąlygas grupės sunaikinimui: gyvenimo sąlygų tyčinis pabloginimas, gimdymo prevencija, vaikų perkėlimas į kitas grupes.
Pietų Afrika 2024 metų pradžioje pateikė ieškinį Tarptautiniam Teisingumo Teismui Hagoje, kaltindama Izraelį genocidu. Ieškinyje pateikiami Izraelio pareigūnų pareiškimai, kurie, anot kaltintojų, rodo genocidinius ketinimus. Gynybos ministras Yoav Gallantas pavadino palestiniečius „žmogiškaisiais gyvūnais” ir paskelbė „visišką blokadą” – be maisto, vandens, elektros. Prezidentas Izaokas Hercogas pareiškė, kad „visa tauta atsakinga”, o tai gali būti interpretuojama kaip kolektyvinio baudimo pateisininimas.
Tarptautinės teisės perspektyva
Tarptautinis Teisingumo Teismas nepriėmė galutinio sprendimo dėl genocido kaltinimų, tačiau nurodė Izraeliui imtis visų įmanomų priemonių užkirsti kelią genocidui. Tai savaime yra reikšmingas žingsnis – teismas nepanaikino bylos kaip akivaizdžiai nepagrįstos. Tuo tarpu Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė arešto orderius tiek „Hamas” lyderiams, tiek Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu ir buvusiam gynybos ministrui Galantui už karo nusikaltimus.
Teisiniai ekspertai pabrėžia, kad genocido įrodymas yra sudėtingas procesas. Reikia ne tik parodyti veiksmus, bet ir įrodyti specifinį ketinimą (dolus specialis) sunaikinti grupę. Izraelis tvirtina, kad jo tikslas – sunaikinti „Hamas”, o ne palestiniečius kaip tautą. Tačiau kai humanitarinė pagalba blokuojama, kai naikinami civiliniai objektai, kai evakuacijos įsakymai nesuteikia realios galimybės išsigelbėti – kyla klausimas, ar šie veiksmai neperžengia ribos tarp karo nusikaltimų ir genocido.
Istorinis kontekstas ir Nakbos atmintis
Palestiniečiams dabartiniai įvykiai primena 1948 metų Nakbą – „katastrofą”, kai šimtai tūkstančių palestiniečių buvo išvyti iš savo namų Izraelio valstybės kūrimo metu. Tada apie 750 tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais, o šimtai kaimų buvo sunaikinti. Daugelis Gazos gyventojų yra būtent tų pabėgėlių palikuonys, gyvenantys pabėgėlių stovyklose jau trečią ar ketvirtą kartą.
Šis istorinis kontekstas padeda suprasti, kodėl palestiniečiai ir jų rėmėjai taip greitai pradėjo vartoti genocido terminą. Jiems tai nėra tik dabartinis konfliktas – tai ilgalaikio išstūmimo ir naikinimo proceso tęsinys. Izraelio valdžia šį požiūrį atmeta, teigdama, kad palestiniečių populiacija per pastaruosius dešimtmečius tik augo, o tai nesuderinama su genocido samprata. Tačiau kritikai atsako, kad genocidas nebūtinai reiškia momentinį sunaikinimą – tai gali būti ir ilgalaikis procesas.
Humanitarinė katastrofa ir tarptautinė reakcija
Nepriklausomai nuo teisinių kvalifikacijų, humanitarinė situacija Gazoje yra katastrofiška. JT agentūros praneša, kad daugiau nei milijonas žmonių kenčia badą. Vaikai miršta nuo dehidratacijos ir nepakankamo maitinimo. Ligoninės veikia be elektros, be vaistų, be pagrindinių medicininių priemonių. Chirurgai atlieka operacijas be nuskausminimo. Gimdyvės gimdė rūsiuose, slėpdamosi nuo bombardavimų.
Tarptautinė bendruomenė reaguoja nevienareikšmiškai. Jungtinės Valstijos ir toliau remia Izraelį, tiekdamos ginklus ir blokuodamos JT Saugumo Tarybos rezoliucijas, raginančias nutraukti ugnį. Europos šalys dažniausiai išreiškia „susirūpinimą”, bet imasi mažai konkrečių veiksmų. Tuo tarpu Pietų pusrutulio šalys, ypač musulmoniškos, vis garsiau reikalauja sustabdyti tai, ką jos vadina genocidu.
Kai kurios Vakarų šalys ėmėsi simbolinių žingsnių – sustabdė ginklų eksportą į Izraelį, pripažino Palestinos valstybę. Tačiau realaus spaudimo Izraeliui nutraukti operaciją beveik nėra. Tai kelia klausimą apie tarptautinės teisės efektyvumą – jei net teismų sprendimai ir konvencijos nesulaiko valstybės, kuri turi galingų sąjungininkų, tai kokia jų prasmė?
Izraelio argumentai ir saugumo dilema
Būtų nesąžininga nepaminėti Izraelio perspektyvos. Spalio 7 dienos ataka buvo viena žiauriausių prieš Izraelį per pastaruosius dešimtmečius – žuvo apie 1200 žmonių, dauguma civilių, o apie 250 buvo paimti įkaitais. „Hamas” kovotojai tyčia taikėsi į civilius, žudė šeimas jų namuose, išprievartavo moteris, pagrobė vaikus ir senelius. Izraelio visuomenė išgyveno kolektyvią traumą ir reikalauja iš valdžios užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų.
Izraelio karinė doktrina remiasi „atgrasinimo” principu – reakcija į ataką turi būti tokia stipri, kad priešas niekada nedrįstų pakartoti. Be to, „Hamas” tikrai naudoja civilius kaip skydus, įrengia karo bazės ligoninėse ir mokyklose, šaudo raketas iš gyvenamųjų rajonų. Tai sudaro sudėtingą situaciją – kaip kovoti su tokiu priešu, nepataikant į civilius?
Tačiau net pripažįstant šias problemas, kyla klausimas apie proporcingumą. Ar 1200 žuvusių izraeliečių pateisina 30 tūkstančių žuvusių palestiniečių? Ar „Hamas” naudojimas civilių kaip skydų pateisina visų gyvenamųjų rajonų bombardavimą? Tarptautinė humanitarinė teisė sako – ne. Net kovojant su teroristais, civilių apsauga išlieka prioritetas.
Ką tai reiškia pasauliui ir mums
Gazos situacija yra testas visai tarptautinei teisei ir žmogaus teisių sistemai. Jei genocido konvencija, Ženevos konvencijos, Tarptautinis Teisingumo Teismas ir visos kitos institucijos negali sustabdyti to, kas vyksta Gazoje, tai kelia klausimą apie visos šios sistemos prasmę. Kodėl vienos valstybės baudžiamos už karo nusikaltimus, o kitos ne? Kodėl vieni lyderiai atsiduria Hagoje, o kiti – ne?
Lietuvai, kaip mažai valstybei, kuri pati išgyveno okupaciją ir kovojo už laisvę, ši situacija turėtų būti ypač jautri. Mes suprantame, ką reiškia būti nustumtam į istorijos paraštę, ką reiškia, kai didžiosios valstybės sprendžia tavo likimą. Tačiau mūsų oficiali pozicija dažnai apsiriboja bendrais pareiškimais apie „smurto nutraukimą abiejose pusėse”, tarsi būtų simetrinis konfliktas tarp lygiaverčių šalių.
Praktiškai kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie spaudimo nutraukti smurtą. Tai gali būti parama humanitarinėms organizacijoms, dirbančioms Gazoje, dalyvavimas taikiosiose akcijose, spaudimas savo politikams užimti aiškesnę poziciją. Svarbu ir tai, kaip mes kalbame apie šį konfliktą – ar kartojame propagandinius naratyvus, ar stengiamės suprasti sudėtingą realybę.
Kas laukia toliau ir kodėl tai svarbu visiems
Teisminiai procesai Hagoje gali užtrukti metus ar net dešimtmečius. Tuo tarpu Gazoje žmonės miršta dabar. Tarptautinė bendruomenė turi surasti būdą ne tik sustabdyti dabartinį smurtą, bet ir užkirsti kelią jo pasikartojimui ateityje. Tai reiškia spręsti gilumines konflikto priežastis – okupaciją, blokadą, pabėgėlių problemą, Jeruzalės statusą.
Genocido kaltinimai, nepriklausomai nuo galutinio teismų sprendimo, jau pakeitė tarptautinę nuomonę apie Izraelio veiksmus. Vis daugiau žmonių, net Vakaruose, pradeda klausti, ar tai, kas vyksta Gazoje, yra pateisinama. Vis daugiau jaunų žydų kritikuoja Izraelio politiką, nesutapdami kritikos Izraeliui su antisemitizmu. Vis daugiau palestiniečių balsų išgirstama tarptautinėje erdvėje.
Galiausiai, tai, kas vyksta Gazoje, yra ne tik Izraelio ir palestiniečių problema. Tai yra testas mūsų visiems – ar tikime tarptautine teise, ar ji taikoma tik silpnoms valstybėms? Ar žmogaus teisės yra universalios, ar priklauso nuo to, kokius sąjungininkus turi tavo valstybė? Ar genocido prevencija yra tikras įsipareigojimas, ar tik gražūs žodžiai ant popieriaus? Atsakymai į šiuos klausimus formuos pasaulį, kuriame gyvensime mes ir mūsų vaikai. Ir kol Gazoje žūsta civiliai, kol vaikai miršta nuo bado, kol šeimos slepiasi griuvėsiuose – šie klausimai lieka be atsakymo, o tarptautinė teisė – be realios galios.