Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimas, kuris sukrėtė pasaulį
Praėjusių metų kovą Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) Hagoje išdavė arešto orderį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Tai buvo precedento neturintis žingsnis – vienas iš galingiausių pasaulio lyderių oficialiai apkaltintas karo nusikaltimais. Orderis taip pat išduotas Rusijos vaikų teisių įgaliotinei Marijai Lvovai-Belovai. Kaltinimai susiję su neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusiją.
Bet ar šis sprendimas turi realią galią? Ar Putinas kada nors atsidurs suole Hagoje? Šie klausimai kelia ne tik teisinę, bet ir geopolitinę diskusiją, kuri atskleidžia tarptautinės teisės ribotumą susidūrus su didžiųjų valstybių interesais.
Reikia suprasti, kad TBT nėra tradicinė teisėsaugos institucija. Teismas neturi savo policijos pajėgų, kurios galėtų suimti įtariamuosius. Viskas priklauso nuo valstybių narių valios vykdyti teismo sprendimus. Rusija, kaip ir daugelis kitų didelių valstybių, nėra Romos statuto šalis, todėl oficialiai nepripažįsta teismo jurisdikcijos.
Kaip veikia tarptautinė baudžiamoji teisė
Tarptautinis baudžiamasis teismas buvo įkurtas 2002 metais kaip nuolatinė institucija, skirta tirti ir teisti asmenis už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir agresiją. Tai buvo didžiulis žingsnis tarptautinėje teisėje – pirmą kartą istorijoje sukurtas nuolatinis teismas, galintis traukti baudžiamojon atsakomybėn net ir valstybių vadovus.
Tačiau sistema turi rimtų trūkumų. Teismas gali pradėti tyrimą trimis būdais: kai situaciją perduoda valstybė narė, kai perduoda JT Saugumo Taryba, arba kai tyrėjas inicijuoja tyrimą pats. Ukrainos atveju situacija yra sudėtinga – pati Ukraina nėra Romos statuto šalis, tačiau pripažino teismo jurisdikciją savo teritorijoje.
Didžiausios pasaulio valstybės – JAV, Rusija, Kinija, Indija – nėra TBT narės. Tai reiškia, kad teismas praktiškai negali veiksmingai persekioti šių šalių piliečių be jų sutikimo. Tai kelia klausimą: ar tarptautinė teisė taikoma visiems vienodai, ar tik silpnesnėms valstybėms?
Putino kelionių ribojimas ir praktinės pasekmės
Nors Putino suėmimas atrodo mažai tikėtinas, arešto orderis turi realių pasekmių. Prezidentas dabar negali laisvai keliauti į 123 valstybes, kurios yra Romos statuto šalys. Teoriškai bet kuri iš šių valstybių turėtų jį suimti, jei jis atvyktų į jų teritoriją.
Praktikoje tai jau paveikė Putino diplomatinę veiklą. 2023 metų rugpjūtį jis nedalyvavo BRICS viršūnių susitikime Pietų Afrikoje, nors šalis yra svarbi Rusijos partnerė. Pietų Afrika, būdama TBT nare, būtų patekusi į keblius padėtį, jei Putinas būtų atvykęs. Vietoj to jis dalyvavo virtualiai.
Mongolija 2024 metų rudenį sukėlė tarptautinį skandalą, kai nepareikalavo suimti Putiną, atvykusį į oficialų vizitą. Nors Mongolija yra TBT narė, ji neįvykdė savo tarptautinių įsipareigojimų. Tai rodo, kad politiniai ir ekonominiai interesai dažnai nugali teisinius įsipareigojimus, ypač kai kalbama apie galingas valstybes.
Istoriniai precedentai: kas buvo nuteistas anksčiau
Tarptautinė baudžiamoji teisė turi keletą svarbių precedentų. Niurnbergo ir Tokijo tribunolai po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą istorijoje nuteisė valstybių lyderius už karo nusikaltimus. Tačiau tai buvo nugalėtojų teismas – vykdytas tik pralaimėjusių šalių vadovams.
Vėliau buvo sukurti specialūs tribunolai buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai. Jugoslavijos tribunolas sugebėjo nuteisti Slobodaną Miloševičių, nors jis mirė prieš proceso pabaigą. Serbijos generolas Ratko Mladičius ir politinis lyderis Radovanas Karadžičius buvo nuteisti už genocidą Srebrenicos žudynėse.
Ruandos tribunolas nuteisė dešimtis aukštų pareigūnų už 1994 metų genocidą, per kurį buvo nužudyta apie 800 tūkstančių žmonių. Tai buvo svarbūs precedentai, parodę, kad tarptautinė teisė gali veikti.
TBT pats yra išdavęs kelis arešto orderius Afrikos lyderams. Sudano prezidentas Omaras al-Bashiras buvo apkaltintas genocidu Darfure, tačiau valdė šalį dar dešimtmetį po arešto orderio išdavimo. Jis buvo nuverstas 2019 metais vidaus perversmo metu, bet Sudanas iki šiol jo neperdavė Hagos teismui.
Vaikų deportacija kaip karo nusikaltimas
Kaltinimai Putinui ir Lvovai-Belovai susiję su sisteminga ukrainiečių vaikų deportacija į Rusiją. Pagal tarptautinius tyrimus, nuo karo pradžios iš Ukrainos buvo išvežti tūkstančiai vaikų. Rusijos valdžia teigia, kad tai humanitarinė operacija, skirta apsaugoti vaikus iš karo zonos.
Tačiau tarptautinė teisė aiškiai draudžia priverstinį gyventojų perkėlimą iš okupuotų teritorijų. Ženevos konvencijos numato, kad okupacinė valdžia negali deportuoti ar perkelti civilių gyventojų. Ypač griežtai saugomos vaikų teisės – jų perkėlimas į kitos valstybės teritoriją gali būti laikomas genocido požymiu.
Ukrainos valdžia dokumentavo atvejus, kai vaikai buvo atskirti nuo šeimų, jiems buvo keičiamos pavardės, jie buvo įvaikinami Rusijos šeimų. Kai kuriems vaikams buvo išduoti Rusijos pasai, jie buvo integruojami į Rusijos švietimo sistemą. Tai ne tik karo nusikaltimas, bet ir kultūrinio genocido elementas.
Marija Lvova-Belova, oficialiai atsakinga už vaikų teises Rusijoje, viešai pripažino įvaikinusi ukrainietę mergaitę iš Mariupolio. Ji tai pristatė kaip humanitarinį gestą, tačiau tarptautinė bendruomenė tai vertina kaip tiesioginį karo nusikaltimo įrodymą.
Kodėl Rusija nepripažįsta teismo
Rusija nuo pat pradžių skeptiškai žiūrėjo į TBT. 2000 metais Rusija pasirašė Romos statutą, bet niekada jo neratifikavo. 2016 metais, po to kai teismas pripažino Krymo aneksiją okupacija, Rusija oficialiai atsiėmė savo parašą ir pareiškė neketinanti tapti teismo nare.
Rusijos argumentai prieš TBT yra tipiški daugeliui didžiųjų valstybių. Maskva teigia, kad teismas yra politizuotas įrankis, kurį Vakarai naudoja savo geopolitiniams tikslams. Rusija nurodo, kad dauguma teismo tyrimų vykdoma Afrikos šalyse, o Vakarų valstybių veiksmai lieka be dėmesio.
Iš tiesų šioje kritikoje yra tiesos grūdas. JAV taip pat nepripažįsta TBT jurisdikcijos ir net priėmė vadinamąjį „Hagos įsiveržimo įstatymą”, leidžiantį panaudoti karinę jėgą, jei TBT bandytų teisti amerikiečius. Tai rodo dvigubus standartus tarptautinėje teisėje.
Tačiau tai nesuteikia Rusijai teisės ignoruoti pagrindines tarptautinės humanitarinės teisės normas. Karo nusikaltimai išlieka nusikaltimais nepriklausomai nuo to, ar valstybė pripažįsta konkretaus teismo jurisdikciją.
Ukrainos pozicija ir alternatyvūs mechanizmai
Ukraina aktyviai bendradarbiauja su TBT, tačiau supranta, kad tai gali būti nepakankama. Todėl Kyjivas siekia sukurti papildomus teisinius mechanizmus, kurie galėtų traukti atsakomybėn Rusijos pareigūnus.
Viena iš idėjų – sukurti specialų tarptautinį tribunolą agresijai prieš Ukrainą tirti. Tai būtų panašu į Niurnbergo tribunolą, bet sukurtas šiuolaikinėmis sąlygomis. Tokį tribunolą galėtų įsteigti JT Generalinė Asamblėja arba grupė valstybių. Jis turėtų platesnę jurisdikciją nei TBT ir galėtų tirti agresiją kaip nusikaltimą.
Ukraina taip pat dokumentuoja karo nusikaltimus nacionaliniu lygmeniu. Ukrainos prokuratūra jau iškėlė tūkstančius baudžiamųjų bylų, kai kurios jau baigėsi nuosprendžiais. Rusijos kariai, patekę į nelaisvę, buvo teisiami Ukrainos teismuose už civilių žudymus, kankinimus ir kitus nusikaltimus.
Be to, veikia tarptautinės tyrimo grupės, kurios renka įrodymus apie karo nusikaltimus. Eurojustas koordinuoja Europos šalių pastangas, JAV ir kitos valstybės teikia techninę paramą. Šie įrodymai gali būti panaudoti ateityje, net jei bylos nebus nagrinėjamos artimiausiu metu.
Ar teisingumo viltis yra reali
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – ar Putinas ir kiti karo nusikaltimais kaltinami pareigūnai kada nors bus nubausti? Atsakymas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių dauguma yra politiniai, o ne teisiniai.
Kol Putinas išlieka Rusijos valdžioje, jo suėmimas yra praktiškai neįmanomas. Rusija turi branduolinį ginklą ir yra nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė su veto teise. Niekas nerizikuos tiesiogine konfrontacija dėl arešto orderio vykdymo.
Tačiau situacija gali pasikeisti. Istorija rodo, kad diktatoriams nėra amžinybės garantijų. Miloševičius, Karadžičius, Mladičius – visi jie kadaise atrodė neliečiami, bet galiausiai atsidūrė Hagoje. Dažnai tai įvyksta po režimo pasikeitimo, kai nauja valdžia nusprendžia bendradarbiauti su tarptautiniais teismais.
Realu, kad Putinas ir kiti gali būti teisiami in absentia – be jų fizinio buvimo. Tai neturi tokios simbolinės galios kaip tikras teismo procesas, bet vis tiek yra svarbu teisinei ir istorinei tiesai. Dokumentuoti nusikaltimus, užfiksuoti įrodymus, oficialiai pripažinti kaltę – visa tai svarbu aukoms ir būsimoms kartoms.
Praktiniai patarimai tiems, kas nori prisidėti prie teisingumo: palaikyti organizacijas, dokumentuojančias karo nusikaltimus; reikalauti iš savo vyriausybių aktyvaus bendradarbiavimo su tarptautiniais teismais; dalintis patikima informacija apie įvykius Ukrainoje; remti ukrainiečių pastangas išsaugoti įrodymus.
Tarptautinė teisė nėra tobula, bet tai vienintelis mechanizmas, kurį turime, siekdami bent kažkokio teisingumo tarptautiniuose santykiuose. Kiekvienas precedentas, kiekvienas nuosprendis, kiekvienas arešto orderis stiprina šią sistemą ir daro pasaulį šiek tiek teisingesniu. Putino arešto orderis, net jei jis niekada nebus įvykdytas, jau dabar turi reikšmę – jis primena, kad niekas nėra virš įstatymo, ir kad istorija ilgainiui įvertina kiekvieno veiksmus. Klausimas nėra ar, bet kada.