Įtampa Artimuosiuose Rytuose vėl pasiekė kritinę ribą
Pastarųjų savaičių įvykiai Libano ir Izraelio pasienyje verčia tarptautinę bendruomenę su nerimu stebėti, ar regiono konfliktas neperaugs į plataus masto karą. Hezbollah ir Izraelio gynybos pajėgų susirėmimai tampa vis intensyvesni, o diplomatiniai kanalai, atrodo, nebepajėgia suvaldyti eskaluojančios įtampos. Situacija primena 2006 metų vasarą, kai 34 dienas trukęs karas nusiaubė Libaną ir pareikalavo tūkstančių aukų. Tik šįkart kontekstas dar sudėtingesnis – regione jau liepsnoja Gazos konfliktas, o Iranas vis atviriau remia savo sąjungininkus.
Analitikai neslepia susirūpinimo. Vieni teigia, kad visapusiškas karas tarp Hezbollah ir Izraelio yra tik laiko klausimas, kiti vis dar tikisi, kad abi pusės supranta tokio konflikto katastrofiškas pasekmes ir išlaikys bent minimalų susilaikymą. Tačiau realybė tokia, kad kiekvienas netikėtas incidentas, kiekviena raketa ar dronas gali tapti ta kibirkštimi, kuri padės ugnį po visu regionu.
Kas iš tikrųjų yra Hezbollah ir kodėl jie tokie pavojingi
Daugelis žmonių Vakaruose apie Hezbollah žino tik tai, kad tai – teroristine organizacija įvardijama grupuotė. Bet tikrovė daug sudėtingesnė. Hezbollah (pažodžiui – „Dievo partija”) yra ne tik karinė organizacija, bet ir įtakinga politinė jėga Libane, turinti savo ligoninių tinklą, mokyklas, socialinės paramos programas. Jie kontroliuoja didžiulę Libano teritorijos dalį ir turi atstovų šalies parlamente.
Organizacija įkurta 1985 metais, po Izraelio invazijos į Libaną. Iš pradžių tai buvo gana mažas pasipriešinimo judėjimas, bet per keturis dešimtmečius išaugo į vieną galingiausių neginkluotų grupuočių pasaulyje. Jų arsenalas šiandien, pasak ekspertų, siekia 130-150 tūkstančių raketų ir sviedinių – tai daugiau nei turi daugelis reguliarių armijų. Kai kurios iš šių raketų gali pasiekti bet kurį Izraelio tašką.
Svarbiausia Hezbollah stiprybė – tai ne tik ginklai, bet ir kovinė patirtis. Jų kovotojai dalyvavo Sirijos pilietiniame kare, kur įgijo vertingos patirties šiuolaikinėse karo operacijose. Tai nebėra partizanų grupuotė su Kalašnikovais – tai gerai organizuota, apmokyti ir motyvuota karinė jėga su šiuolaikiniais ginklais, įskaitant prieštankines raketas, dronus ir net tikslaus pataikymo raketas.
Izraelio dilema: smogti dabar ar laukti dar didesnės grėsmės
Izraelio saugumo institucijos atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Viena vertus, jie puikiai supranta, kad Hezbollah arsenal nuolat auga, o organizacijos pajėgumai stiprėja. Kiekviena atidėta diena reiškia, kad būsimas konfliktas bus dar kruvinesnis. Kita vertus, preventyvus smūgis prieš Hezbollah automatiškai reikštų karą, kuris pareikalautų milžiniškų aukų iš abiejų pusių.
Izraelio kariniai strategai gerai prisimena 2006 metų pamokas. Tuomet Izraelio oro pajėgos turėjo visišką pranašumą ore, bet Hezbollah vis tiek sugebėjo paleisti tūkstančius raketų į Izraelio miestus. Šiaurės Izraelis buvo faktiškai paralyžiuotas – mokyklos uždarytos, verslas sustabdytas, šimtai tūkstančių žmonių praleido savaites slėptuvėse. Ir tai buvo tada, kai Hezbollah turėjo gerokai mažiau raketų nei dabar.
Dabartinė Izraelio vyriausybė, vadovaujama Benjamino Netanyahu, yra po didžiuliu viešuoju spaudimu. Tūkstančiai gyventojų iš pasienio zonos evakuoti jau daugiau nei metus. Žmonės praranda kantrybę, verslai žlunga, o opozicija reikalauja ryžtingų veiksmų. Tuo pačiu metu kariniai vadai perspėja, kad karas su Hezbollah bus visiškai kitokio masto nei operacijos Gazoje. Tai būtų tikras karas prieš gerai ginkluotą ir pasiruošusį priešą.
Irano vaidmuo: pinigai, ginklai ir strateginiai interesai
Negalima kalbėti apie Hezbollah neminint Irano. Teheranas yra pagrindinis organizacijos rėmėjas, kasmet pervedantis šimtus milijonų dolerių. Bet tai ne tik pinigai – Iranas tiekia ginklus, teikia mokymą, siūlo strategines konsultacijas. Hezbollah iš esmės yra Irano įrankis projektuoti galią regione, būdas grasinti Izraeliui netiesiogiai.
Irano strategija paremta vadinamąja „pasipriešinimo ašimi” – tai tinklas sąjungininkų ir įgaliotinių organizacijų, apimančių Iraką, Siriją, Libaną, Jemeną ir Palestiną. Ši ašis leidžia Iranui dalyvauti regioniniuose konfliktuose nesiųsiant savo reguliariosios armijos ir nerizikuojant tiesioginiu susidūrimu su JAV ar Izraeliu.
Tačiau dabar Iranas atsidūrė keblioje situacijoje. Jo branduolinė programa vėl tapo tarptautinių diskusijų centru, ekonomika kenčia nuo sankcijų, o viduje auga nepasitenkinimas valdžia. Visapusiškas Hezbollah karas su Izraeliu galėtų įtraukti ir patį Iraną – o tai scenarijas, kurio Teheranas tikrai nenori. Kita vertus, jei Iranas neparems Hezbollah kritinę akimirką, jis rizikuoja prarasti patikimumą visų savo sąjungininkų akyse.
Libanas – įkaitas svetimų interesų žaidime
Tragiškiausia šioje situacijoje yra tai, kad Libanas ir jo žmonės tampa įkaitais konflikte, kurio jie patys nesukūrė ir negali kontroliuoti. Šalis ir taip jau kelias dešimtmetes balansuoja ant ekonominės katastrofos slenksčio. Libano svaras prarado daugiau nei 90 procentų savo vertės, elektros tiekimas veikia kelias valandas per dieną, o vidutinė alga nesiekia nė 100 dolerių per mėnesį.
Daugelis libanų kaltina Hezbollah dėl šalies problemų. Organizacijos dominavimas politikoje ir jos atsisakymas nusiginkluoti paralyžiuoja valstybę. Tarptautinė bendruomenė nenori investuoti į Libaną, kol šalis faktiškai turi dvi armijas – oficialią ir Hezbollah. Bet Hezbollah turi pakankamai galios užtikrinti, kad niekas negalėtų jų priversti atsisakyti ginklų.
Jei prasidėtų visapusiškas karas, Libanas patirtų katastrofišką žalą. 2006 metų karas sunaikino infrastruktūrą, kainavo šaliai milijardus dolerių ir pareikalavo daugiau nei tūkstančio civilių gyvybių. Šiandien Libanas yra dar silpnesnis – šalis tiesiog neturi resursų atsigauti po tokio smūgio. Milijonai žmonių galėtų tapti pabėgėliais, o ir taip trapi politinė sistema galėtų visiškai subyrėti.
Tarptautinė bendruomenė: susirūpinimas be realių veiksmų
Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos – visi reiškia susirūpinimą ir ragina susiturėti. Bet realūs diplomatiniai veiksmai išlieka gana riboti. UNIFIL – JT taikos palaikymo misija Libane – jau dešimtmečius dislokuota pasienyje, bet jos mandatas ir pajėgumai per silpni, kad galėtų realiai paveikti situaciją.
JAV pozicija ypač svarbi. Vašingtonas yra pagrindinis Izraelio sąjungininkas ir ginklų tiekėjas, bet tuo pačiu metu nori išvengti plataus masto karo, kuris galėtų destabilizuoti visą regioną ir įtraukti pačias JAV. Amerikiečiai bando derėtis su visomis pusėmis, bet jų įtaka Hezbollah ir Iranui yra minimali, o Izraelis vis labiau linkęs veikti savarankiškai, neatsižvelgdamas į Vašingtono patarimus.
Europos Sąjunga, kaip įprasta, apsiriboja pareiškimais ir raginimais. Prancūzija, turinti istorinių ryšių su Libanu, bando vaidinti tarpininko vaidmenį, bet Paryžiaus įtaka taip pat ribota. Arabų šalys, įskaitant Saudo Arabiją ir Jungtininius Arabų Emyratus, yra susipriešinusios su Iranu ir todėl neturi motyvacijos padėti Hezbollah, nors oficialiai ir reiškia solidarumą su Libanu.
Kariniai scenarijai: nuo riboto konflikto iki regioninio chao
Kariniai ekspertai nagrinėja kelis galimus scenarijus. Optimistiškiausias – tai dabartinės įtampos išlaikymas be eskalacijos į visapusišką karą. Abi pusės ir toliau keistųsi ribotos apimties smūgiais, bet vengiant peržengt raudonas linijas. Tai būtų tarsi kontroliuojamas konfliktas, kuris leidžia abiem pusėms demonstruoti jėgą, bet nerizikuojant katastrofa.
Antrasis scenarijus – ribotas Izraelio karas, skirtas susilpninti Hezbollah pajėgumus. Izraelis galėtų smogti oro pajėgomis ir ribotomis sausumos operacijomis, siekdamas sunaikinti raketų sandėlius, komandos centrus ir kitus strateginius taikinius. Bet čia problema ta, kad Hezbollah gerai pasimokė iš ankstesnių karų ir išskaidė savo infrastruktūrą, paslėpė raketas civilių rajonuose. Ribota operacija greičiausiai nepasiektų tikslų ir tik provokuotų platesnį konfliktą.
Blogiausias scenarijus – visapusiškas karas, įtraukiantis ne tik Izraelį ir Hezbollah, bet ir Iraną, Siriją, galbūt net Iraką ir Jemeną. Tokiu atveju kalbėtume apie tikrą regioninį karą su neprognozuojamomis pasekmėmis. Tūkstančiai raketų smogiantys Izraelio miestams, masinis Libano bombardavimas, galimas Irano įsikišimas – tai būtų katastrofa visam regionui ir turėtų pasaulinių ekonominių pasekmėmų, ypač energetikos sektoriuje.
Ar įmanoma išvengti katastrofos
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo daugelio kintamųjų, kurių dauguma yra už racionalios kontrolės ribų. Teoriškai abi pusės supranta, kad karas būtų katastrofiškas. Izraelis patirtų tūkstančius aukų, ekonominę žalą, tarptautinę kritiką. Hezbollah rizikuotų viskuo – organizacija galėtų būti smarkiai susilpninta arba net sunaikinta, o Libanas patirtų neįsivaizduojamą žalą.
Bet racionalūs skaičiavimai ne visada diktuoja sprendimus konflikto zonose. Emocijos, vidinis politinis spaudimas, netikėti incidentai, klaidingos interpretacijos – visa tai gali stumti link eskalacijos net tada, kai niekas iš tikrųjų nenori karo. Istorija pilna pavyzdžių, kai karai prasidėdavo ne dėl to, kad kažkas jų norėjo, bet dėl to, kad niekas nesugebėjo jų sustabdyti.
Diplomatiniai kanalai vis dar veikia, bet jų efektyvumas mažėja. Reikėtų naujos, drąsios diplomatinės iniciatyvos, kuri siūlytų realų sprendimą, o ne tik raginimus susiturėti. Tai galėtų būti nauja taikos sutartis, įtraukianti Libano valstybės stiprinimą, Hezbollah integravimą į oficialias struktūras mainais už nusiginklavimą, tarptautines garantijas Izraelio saugumui. Bet tokiam sprendimui reikėtų visų šalių, įskaitant Iraną, sutikimo – o tai dabar atrodo beveik neįmanoma.
Artimiausios savaitės ir mėnesiai parodys, ar regiono lyderiai sugebės išlaikyti savitvardą, ar įtampa peršoks į nekontroliuojamą fazę. Kol kas vienintelis dalykas, kuriuo galima būti tikram – tai tas, kad situacija išlieka nepaprastai trapi, o kiekviena diena be eskalacijos yra nedidelis stebuklas. Regioninis karas nėra neišvengiamas, bet jis yra pavojingai tikėtinas, jei nesikeis fundamentalios aplinkybės ir požiūriai.