Diena, kuri padalijo istoriją pusiau
Vasario 24-oji. Data, kuri daugeliui žmonių visame pasaulyje tapo lyg riba tarp „prieš” ir „po”. 2022 metais šią dieną Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą, pradėdamos pilno masto invaziją, kuri sukrėtė ne tik Europą, bet ir visą tarptautinę tvarką. Dabar, 2026 metais, praėjus ketveriems metams nuo to lemtingo ryto, galime aiškiau matyti, kaip šis karas iš esmės transformavo geopolitinį kraštovaizdį, ekonominius santykius ir net kasdienį žmonių gyvenimą.
Pirmosios invazijos valandos buvo kupinos chaoso ir netikrumo. Kijevas pabudo nuo sprogimų garsų, oro pavojaus sirenų kaukimo ir žinios, kad Rusijos kariuomenė kirto sieną iš kelių pusių. Daugelis analitikų ir politikų Vakaruose tikėjosi, kad Ukrainos sostinė gali pulti per kelias dienas. Bet taip neįvyko. Ukrainiečių pasipriešinimas nustebino visus – ir priešus, ir sąjungininkus.
Kaip Europa pabudo iš geopolitinio snaudulio
Vasario 24-oji buvo šokas visai Europai, ypač Vokietijai. Metų metus Berlynas statė ant ekonominio pragmatizmo ir „Wandel durch Handel” – pokyčių per prekybą – filosofijos. Vamzdynai iš Rusijos tiekė pigias dujas, Vokietijos pramonė klestėjo, o apie gynybos išlaidas kalbėti buvo nemadinga. Tada atėjo tas rytas.
Kancleris Olafas Scholzas po kelių dienų Bundestage paskelbė apie „Zeitenwende” – laikų lūžį. Vokietija pažadėjo skirti 100 milijardų eurų gynybai, pradėjo tiekti ginklus konfliktų zonai (ko nedarė dešimtmečius) ir ėmė persvarstyti savo energetinę priklausomybę nuo Maskvos. Tai buvo seisminis poslinkis šalies, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo ypač atsargi dėl karinių klausimų, politikoje.
Panašiai ir kitos Europos šalys ėmė permąstyti savo prioritetus. Švedija ir Suomija, dešimtmečius išlaikę neutralitetą, staiga nusprendė stoti į NATO. Helsinkis, turintis 1340 kilometrų sieną su Rusija, suprato, kad neutralumas nebėra garantija saugumo. Stokholmas, kurio paskutinis karas vyko prieš daugiau nei 200 metų, priėmė tą patį sprendimą.
Ekonominių sankcijų karuselė ir jos pasekmės
Vakarai atsakė į invaziją precedento neturinčiu sankcijų paketu. Rusijos bankai buvo atjungti nuo SWIFT sistemos, užšaldytas Rusijos centrinio banko turtas, įvestos apribojimo daugeliui pramonės šakų. Oligarchų jachtos buvo sulaikytos Viduržemio jūroje, o jų nekilnojamas turtas Londone ir Paryžiuje – užšaldytas.
Bet sankcijos veikia abiem kryptimis. Europa susidūrė su energetine krize, kokios nematė dešimtmečius. Dujų kainos šovė į viršų, pramonė kentėjo, o paprasti žmonės žiūrėjo į didėjančias komunalinių paslaugų sąskaitas su baime. Vokietija skubiai ieškojo alternatyvių tiekėjų, statė suskystintų gamtinių dujų terminalus, o Prancūzija ir Lenkija staiga tapo energetinio solidarumo pavyzdžiais.
Rusija, savo ruožtu, pertvarkė savo ekonomiką į karo bėgius. Ji nukreipė eksportą į Kiniją, Indiją ir kitas Azijos šalis. Rublis, kuris pirmomis karo dienomis krito kaip akmuo, vėliau stabilizavosi dėl griežtos kapitalo kontrolės ir energijos eksporto pajamų. Tačiau kaina buvo didelė – Rusijos ekonomika tapo vis labiau izoluota, technologiškai atsilikusi ir priklausoma nuo kelių partnerių.
Grūdų karas ir pasaulinė maisto krizė
Vienas mažiausiai tikėtų invazijos padarinių buvo jo poveikis pasauliniam maisto saugumui. Ukraina, vadinama „Europos duonkrepšiu”, ir Rusija kartu tiekė apie 30 procentų pasaulio kviečių eksporto. Kai karas užblokavo Juodosios jūros uostus, milijonai tonų grūdų liko įstrigę Ukrainos siloso bokštuose.
Pasekmės buvo katastrofiškos šalims, priklausančioms nuo šio importo. Egipte, kur duona yra pagrindinis maisto produktas ir kur didelė dalis kviečių atvykdavo iš Ukrainos, kainos šovė į viršų. Libanas, Tunisas, Jemenas – visos šios šalys susidūrė su maisto trūkumu ir augančiu socialiniu nerimastumu.
Grūdų koridoriaus susitarimas, tarpininkaujant Turkijai ir Jungtinėms Tautoms, laikinai išsprendė problemą, bet tai buvo trapus sprendimas, nuolat priklausantis nuo Rusijos geros valios. Kai Maskva 2023 metais išstojo iš susitarimo, krizė vėl sugrįžo. Ukraina tada pradėjo naudoti alternatyvius maršrutus per Dunojų ir sausumos sieną su Lenkija, bet tai buvo tik dalinė išeitis.
Ginklų tiekimo grandinė ir Vakarų vienybės išbandymas
Nuo pirmųjų dienų tapo aišku, kad Ukraina reikalaus didžiulės karinės pagalbos. Iš pradžių Vakarai siuntė gynybines sistemas, šarvuotas liemenes, pėstininkų ginklus. Paskui atėjo sunkioji technika – haubicos, raketų sistemos, tankų naikinimo priemonės. Vėliau – tankų, kovos lėktuvų klausimas tapo politiniu karščiausiu bulve.
Kiekvienas naujas ginklų tipas sukeldavo diskusijas apie eskalacijos riziką. Ar HIMARS sistemos nebus „raudonos linijos” peržengimas? Ar tankai „Leopard” neprovokuos Maskvos į dar agresyvesnius veiksmus? Ar F-16 naikintuvai neįtrauks NATO tiesiai į konfliktą? Kiekvieną kartą šios baimės pasirodydavo perdėtos, ir pagalba pamažu didėjo.
Bet Vakarų vienybė nebuvo tobula. Vengrija nuolat blokavo arba vilkino ES sprendimus dėl sankcijų ir pagalbos Ukrainai. Slovakija po 2023 metų rinkimų taip pat tapo problemiška. JAV Kongrese respublikonai mėnesiais blokavo didžiulį pagalbos paketą, sukeldami pavojų Ukrainos gynybai. Tai parodė, kad Vakarų parama, nors ir didelė, nėra garantuota amžinai.
Hibridinis karas: dezinformacija, kibernetinės atakos ir sabotažas
Karas neapsiribojo fronto linijomis Donbase ar Zaporižės srityje. Rusija pradėjo intensyvią hibridinę kampaniją prieš Vakarus. Dezinformacijos kampanijos socialiniuose tinkluose siekė sukelti paniką, pasėti nesantaiką ir susilpninti paramą Ukrainai. Kibernetinės atakos taikė kritinę infrastruktūrą – nuo energetikos sistemų iki ligoninių.
Baltijos šalyse ir Lenkijoje pradėjo daugėti keistų incidentų – geležinkelio linijų sabotažo, gaisrų sandėliuose, kuriuose laikomi Ukrainai skirti ginklai, migrantų krizių pasienyje. Tai buvo klasikinis hibridinio karo vadovėlis: sukelti maksimalų sutrikimą minimaliomis priemonėmis, išlaikant galimybę viską paneigti.
Vakarai pamažu mokėsi atpažinti ir atremti šias taktikas. Buvo įkurti specializuoti centrai kovai su dezinformacija, sustiprintas kibernetinis saugumas, pagerintas žvalgybos dalijimasis tarp sąjungininkų. Bet tai buvo ir tebėra nuolatinė katės ir pelės žaidimas, kur priešininkas nuolat ieško naujų spragų.
Visuomenės transformacija ir naujos normalybės gimimas
Ketveri karo metai pakeitė ne tik geopolitiką, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą. Ukrainoje milijonai žmonių tapo pabėgėliais – vieni išvyko į užsienį, kiti persikėlė į saugesnius šalies regionus. Miestai kaip Mariupolis, Bachmut ar Avdijivka tapo griuvėsių laukais. Kartu gimė ir neįtikėtinas atsparumas – žmonės grįžo į iš dalies sugriautus namus, verslai atsidarė rūsiuose, mokytojai vedė pamokas bombardavimų metu.
Europoje atsirado didžiausia pabėgėlių banga nuo Antrojo pasaulinio karo. Lenkija priėmė milijonus ukrainiečių, taip pat Vokietija, Čekija, kitos šalys. Pradinis solidarumo protrūkis pamažu susidūrė su integracijos iššūkiais – darbo rinkos, mokyklų, būsto klausimais. Bet bendrai Europa atlaikė šį išbandymą geriau, nei daugelis tikėjosi.
Rusijoje taip pat įvyko didelių pokyčių. Šimtai tūkstančių žmonių, ypač jaunų ir išsilavinusių, paliko šalį, nenorėdami dalyvauti kare ar gyventi vis labiau autoritarinėje sistemoje. Likusiems gyvenimas tapo sunkesnis – ekonominiai sunkumai, informacijos kontrolė, nuolatinė propaganda. Visuomenė susiskaldė į tuos, kurie palaiko „specialiąją karinę operaciją”, ir tuos, kurie tyliai nesutinka, bet bijo kalbėti.
Ką išmokome ir kur einame toliau
Praėjus ketveriems metams nuo tos vasario 24-osios, galime pamatyti, kaip giliai invazija paveikė pasaulį. Tarptautinė tvarka, kuri atrodė stabili po Šaltojo karo pabaigos, pasirodė esanti trapesnė, nei manėme. Idėja, kad didelės šalys nebepuls mažesnių kaimynių, kad sienos yra šventa, kad ekonominė priklausomybė užkirs kelią karams – visa tai buvo sugriauta per vieną naktį.
Bet kartu pamatėme ir kažką kita. Pamatėme, kad maža tauta, kovojanti už savo laisvę, gali priešintis daug didesniam priešui. Kad demokratijos, nors ir lėtai ir su ginčais, gali susivienyti prieš agresiją. Kad tarptautinė teisė, nors ir pažeidžiama, vis dar turi svorio. Kad paprastų žmonių drąsa ir atsparumas gali pakeisti istorijos eigą.
Praktiniai pamokymai yra aiškūs. Šalys negali leisti sau būti priklausomos nuo vieno energijos tiekėjo, ypač jei tas tiekėjas yra nepredikuojamas autoratinis režimas. Gynybos pajėgumai negali būti apleisti – taika nėra natūrali būsena, o kažkas, ką reikia saugoti. Dezinformacija ir hibridinis karas yra realūs ginklai, reikalaujantys rimtų atsakų. Tarptautinė vienybė yra galinga, bet trapu, ją reikia nuolat puoselėti.
Žvelgiant į ateitį, klausimų lieka daugiau nei atsakymų. Kaip baigsis šis karas? Ar Ukraina atgaus savo teritorijas? Ar Rusija kada nors prisipažins savo klaidas ir keisis? Kaip atrodys Europos saugumo architektūra po karo? Ar Kinija išmoko pamokas stebėdama Rusijos nesėkmes? Šie klausimai formuos ateinančius dešimtmečius.
Viena aišku – pasaulis, kuris buvo vasario 23-ią, nebegrįš. Vasario 24-oji padalijo istoriją, ir dabar gyvename naujoje eroje, kur senės taisyklės nebegalioja, o naujos dar tik formuojasi. Kaip mes, kaip tarptautinė bendruomenė, atsakysime į šiuos iššūkius, nulems ne tik Ukrainos, bet ir visos pasaulio ateities kryptį.