Artimieji Rytai jau dešimtmečius lieka vienu įtempiausių pasaulio regionų, tačiau pastaraisiais metais santykiai tarp Irano ir Izraelio pasiekė tokį lygį, kad diplomatai ir saugumo ekspertai vis dažniau kalba apie galimą tiesioginį karinį konfliktą. Tai, kas dar neseniai buvo vadinamas „šešėliniu karu”, vis labiau įgauna realių, atvirų susidūrimų bruožus.
Šiandien matome situaciją, kurioje abi šalys nebesivaržo demonstruoti savo galios ir ketinimų. Izraelio oro pajėgos atakuoja Irano pozicijas Sirijoje, Iranas per savo įgaliotus asmenis atakuoja Izraelio interesus regione, o abiejų šalių lyderiai viešai kalba apie kitos pusės sunaikinimo būtinybę. Kas lemia šią eskalaciją ir kur link ji veda?
Istorinės priežastys: kodėl šios šalys tapo priešais
Įdomu tai, kad Iranas ir Izraelis ne visada buvo priešai. Iki 1979 metų Irano islamiškosios revoliucijos šios dvi šalys palaikė gana glaudžius ryšius. Šacho valdomas Iranas pripažino Izraelį ir su juo bendradarbiavo saugumo klausimais. Tačiau ajatola Ruholla Chomeini atėjimas į valdžią viską pakeitė.
Naujoji Irano vadovybė paskelbė Izraelį „mažuoju šėtonu” (JAV buvo „didysis šėtonas”) ir atsisakė pripažinti jo teisę egzistuoti. Ši pozicija tapo vienu pagrindinių Irano užsienio politikos ramsčių. Teherano režimas pradėjo remti įvairias palestiniečių grupes, kovojančias prieš Izraelį, o vėliau sukūrė ištisą įgaliotųjų asmenų tinklą regione.
Izraeliui Iranas tapo egzistencine grėsme ne tik dėl retorikos, bet ir dėl konkrečių veiksmų. Teheranas finansuoja, ginkluoja ir moko „Hezbollah” Libane, „Hamas” Gazos Ruože, įvairias grupuotes Sirijoje ir Irake. Šis „pasipriešinimo ašis”, kaip jį vadina Iranas, yra sukurtas būtent Izraelio apgulčiai.
Branduolinis klausimas kaip pagrindinė trinties vieta
Jei klaustumėte Izraelio saugumo pareigūnų, kas juos labiausiai neramina, atsakymas būtų vienareikšmis – Irano branduolinė programa. Jeruzalė mato branduolinį Iraną kaip absoliučią grėsmę savo egzistavimui ir yra pasiryžusi padaryti beveik bet ką, kad to išvengtų.
Izraelis jau ne kartą įrodė, kad rimtai žiūri į šį klausimą. 1981 metais izraeliečių naikintuvai sunaikino Irako branduolinį reaktorių Osirak. 2007-aisiais panašus likimas ištiko įtariamą Sirijos branduolinį objektą. Dėl Irano situacija sudėtingesnė – šalis turi daugybę branduolinių objektų, kai kurie jų yra giliai po žeme, o Iranas yra daug didesnė ir galingesnė valstybė nei buvo Irakas ar Sirija.
2015 metais pasirašytas branduolinis susitarimas su Iranu (JCPOA) turėjo išspręsti šią problemą. Pagal jį Iranas įsipareigojo apriboti savo branduolinę programą mainais į sankcijų panaikinimą. Tačiau 2018 metais JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš šio susitarimo pasitraukė, o Iranas pradėjo pažeidinėti jo nuostatas. Dabar Teheranas yra arčiau branduolinio ginklo nei bet kada anksčiau, nors oficialiai teigia, kad jo nesiekia.
Kas būtų, jei Iranas įgytų branduolinį ginklą?
Izraelio požiūriu, branduolinis Iranas reikštų ne tik tiesioginę grėsmę, bet ir galios balanso regione pasikeitimą. Iranas galėtų drąsiau veikti per savo įgaliotuosius asmenis, žinodamas, kad turi branduolinį skėtį. Kitos regiono valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ar Egiptas, galbūt taip pat susidomėtų branduoline programa. Trumpai tariant, tai galėtų pradėti branduolinių ginklų plitimo grandinę.
Šešėlinis karas: kaip jis vyksta praktiškai
Nors tiesioginių susidūrimų tarp Irano ir Izraelio kariuomenių beveik nebūna, karas tarp jų vyksta nuolat. Tai yra sofistikuotas, daugialypis konfliktas, kuris apima kibernetines atakas, sabotažą, žvalgybos operacijas ir smūgius per tarpininkus.
Izraelis reguliariai atakuoja Irano pozicijas Sirijoje, kur Teheranas bando įsitvirtinti ir sukurti karinę infrastruktūrą. Pagal kai kuriuos duomenis, Izraelio oro pajėgos per pastaruosius kelerius metus Sirijoje įvykdė šimtus smūgių. Oficialiai Izraelis apie tai nekomentuoja, laikydamasis „strateginio neapibrėžtumo” politikos, tačiau visi žino, kas už to stovi.
Iranas atsako savo būdais. Jo įgaliotieji asmenys atakuoja Izraelio interesus visame pasaulyje – nuo bandymų nužudyti Izraelio diplomatus Indijoje ar Tailande iki raketų paleidimo į Izraelį iš Libano ar Gazos. Be to, Iranas vykdo kibernetines atakas prieš Izraelio infrastruktūrą ir bando infiltruoti agentus į šalį.
Sabotažo ir atsakomųjų veiksmų spiralė
Vienas įdomiausių šio konflikto aspektų yra sabotažo kampanija prieš Irano branduolinę programą. Per pastaruosius metus Irane įvyko eilė keistų incidentų: sprogimų branduoliniuose objektuose, gaisrų pramonės įmonėse, misteringų mirtų branduolinių mokslininkų.
Labiausiai nuskambėjo 2020 metų lapkritį įvykdytas Irano pagrindinio branduolinės programos mokslininko Mohseno Fakhrizadeho nužudymas. Pagal Irano versiją, jis buvo nušauto naudojant nuotoliniu būdu valdomą kulkosvaidį, sumontuotą sunkvežimyje. Operacijos sudėtingumas ir drąsa buvo stulbinantys – tai įvyko netoli Teherano, dienos metu, saugomame konvojuje.
Iranas už šiuos incidentus kaltina Izraelį ir žada keršyti. Kartais jis tai daro – pavyzdžiui, bandė atakuoti Izraelio diplomatus užsienyje ar surengti teroristinius išpuolius. Tačiau Izraelio saugumo tarnybos yra labai efektyvios, ir dauguma šių bandymų yra sužlugdomi.
Kibernetinis frontas
Nedera pamiršti ir kibernetinio karo. 2010 metais Stuxnet virusas, kurį, kaip plačiai manoma, sukūrė Izraelis ir JAV, sugadino tūkstančius Irano centrifugų, atidėdamas branduolinę programą metams. Nuo to laiko abi šalys aktyviai vykdo kibernetines operacijas viena prieš kitą.
Iranas yra atakavęs Izraelio vandens tiekimo sistemas, ligoninių kompiuterius ir kitus kritinius objektus. Izraelis, kaip manoma, reguliariai įsilaužia į Irano sistemas, kad gautų žvalgybinės informacijos ir, kai reikia, sabotažo tikslais. Tai yra karas, kurio visuomenė dažnai nemato, bet kuris gali turėti labai realių pasekmių.
Regioninė dimensija: įgaliotieji asmenys kaip pagrindiniai žaidėjai
Vienas svarbiausių šio konflikto aspektų yra tai, kad jis vyksta ne tik tarp Irano ir Izraelio, bet ir per jų regioninius partnerius. Iranas per dešimtmečius sukūrė tai, ką vadina „pasipriešinimo ašimi” – tinklą grupuočių ir organizacijų, kurios jam lojalios ir veikia pagal jo strateginius interesus.
Libane veikiantis „Hezbollah” yra galingiausias iš šių įgaliotųjų asmenų. Ši organizacija turi dešimtis tūkstančių raketų, nukreiptų į Izraelį, ir yra patyrusi kovoje Sirijoje. „Hezbollah” lyderis Hassanas Nasrallah ne kartą yra grasinus Izraeliui, o organizacija reguliariai įsitraukia į incidentus pasienyje.
Gazos Ruože „Hamas” ir „Islamiškasis džihadas” taip pat gauna Irano paramą. Nors jų santykiai su Teheranu kartais būna sudėtingi (ypač dėl Sirijos karo), Iranas tebėra svarbus ginklų ir finansavimo šaltinis. Raketų salvės, kurias šios grupuotės reguliariai paleidžia į Izraelį, dažnai yra Irano gamybos ar pagamintos pagal Irano technologijas.
Sirijoje Iranas bando sukurti nuolatinę karinę bazę, iš kurios galėtų grasinti Izraeliui. Tai apima ginklų sandėlius, raketų gamyklas ir karinių pajėgų dislokavimą. Izraelis mato tai kaip raudoną liniją ir sistemingai atakuoja šiuos objektus, nepaisant to, kad tai kartais sukelia įtampą su Rusija, kuri taip pat veikia Sirijoje.
Kas gali tapti kibirkštimi tiesioginiam karui
Didžiausias klausimas dabar yra ne ar Iranas ir Izraelis kariauja – jie jau kariauja – bet ar šis šešėlinis karas gali virsti tiesioginiu, atviру konfliktu. Ekspertai įvardija keletą scenarijų, kurie galėtų tai sukelti.
Pirma, jei Iranas būtų per arti branduolinio ginklo sukūrimo, Izraelis gali nuspręsti smogti. Tai būtų masyvė karinė operacija, kuri beveik neišvengiamai sukeltų platesnį karą. Iranas atsakytų per „Hezbollah” ir kitas grupuotes, galbūt tiesiogiai paleisdamas raketas į Izraelį. Toks konfliktas galėtų įtraukti ir JAV, kurios yra Izraelio sąjungininkė.
Antra, eskalacija gali įvykti netyčia. Vienas iš Izraelio smūgių Sirijoje gali nužudyti aukšto rango Irano pareigūną, o Teheranas gali pajusti, kad privalo atsakyti stipriai. Arba „Hezbollah” ataka prieš Izraelį gali būti tokia žiauri, kad Jeruzalė nuspręs smogti ne tik organizacijai, bet ir pačiam Iranui. Kartą prasidėjus tokiai eskalacijos spiralei, ją sustabdyti gali būti labai sunku.
Trečia, vidaus politika abiejose šalyse gali stumti link konflikto. Irano režimas susiduria su ekonominiais sunkumais ir visuomenės nepasitenkinimo, o karas kartais naudojamas kaip būdas konsoliduoti valdžią. Izraelyje politiniai lyderiai taip pat gali būti gundomi parodyti tvirtumą prieš Iraną, ypač rinkimų kontekste.
Kokios būtų tokio karo pasekmės
Tiesioginis karas tarp Irano ir Izraelio būtų katastrofiškas. Izraelis turi technologinį pranašumą ir galingas oro pajėgas, tačiau Iranas yra daug didesnis ir turi daugybę būdų atsakyti. „Hezbollah” vienu metu galėtų paleisti tūkstančius raketų į Izraelį, paralyžiuodamas šalį. Irano balistinės raketos galėtų atakuoti Izraelio miestus ir karinius objektus.
Toks konfliktas neišvengiamai įtrauktų kitas šalis. JAV beveik tikrai palaikytų Izraelį, galbūt net tiesiogiai įsitraukdamos į kovas. Persijos įlankos valstybės, kurios bijo Irano, taip pat galėtų būti įtrauktos. Rusija ir Kinija, kurios palaiko Iraną, galėtų bandyti kištis diplomatiškai ar net kitais būdais.
Ekonominės pasekmės taip pat būtų milžiniškos. Hormuzo sąsiauris, per kurį praeina didžiulė dalis pasaulio naftos, galėtų būti uždarytas. Naftos kainos šoktų į viršų, sukeldamos pasaulinę ekonominę krizę. Pabėgėlių srautai iš regiono padidėtų dar labiau.
Ar įmanoma išvengti katastrofos
Nepaisant niūrios situacijos, yra priežasčių manyti, kad tiesioginis karas nėra neišvengiamas. Abi šalys supranta, kad toks konfliktas būtų labai brangus ir nenuspėjamas. Todėl jos tęsia šešėlinį karą, kuris leidžia kovoti už interesus, bet išvengti visiško konflikto.
Diplomatija taip pat gali suvaidinti vaidmenį. Jei pavyktų atgaivinti branduolinį susitarimą su Iranu arba sudaryti naują, tai galėtų sumažinti įtampą. Problema ta, kad pasitikėjimo tarp šalių beveik nėra, o Izraelis mano, kad bet koks susitarimas su Iranu yra nepakankamas.
Regioninė diplomatija taip pat svarbi. Kai kurios Arabų valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, dalijasi Izraelio rūpesčiais dėl Irano. Tai vedė prie netikėtų bendradarbiavimo formų, įskaitant 2020 metų Abrahamo susitarimus, kurie normalizavo Izraelio santykius su kai kuriomis Arabų šalimis. Tokia regioninė koalicija prieš Iraną galėtų atgrasyti Teheraną nuo agresyvių veiksmų.
Tačiau reikia pripažinti, kad situacija yra trapiai pusiausvyra. Kiekvienas incidentas gali tapti kibirkštimi, kuri sukels gaisrą. Tarptautinė bendruomenė turėtų būti pasiruošusi greitai reaguoti, kad užkirstų kelią eskalacijai.
Ką tai reiškia pasauliui ir mums
Gali atrodyti, kad Irano ir Izraelio konfliktas yra toli nuo mūsų kasdienybės, bet tai būtų klaidinga manyti. Artimųjų Rytų stabilumas turi tiesioginę įtaką pasaulinei ekonomikai, energetikos kainoms ir saugumui. Bet koks didelis konfliktas regione atsiliepia visame pasaulyje.
Be to, šis konfliktas yra pavyzdys, kaip veikia šiuolaikinė geopolitika. Čia matome hibridinį karą, kibernetinius išpuolius, įgaliotųjų asmenų naudojimą, branduolinės proliferacijos grėsmę – visas tas problemas, su kuriomis susiduria XXI amžiaus pasaulis. Tai, kas vyksta tarp Irano ir Izraelio, yra savotiškas laboratorinis eksperimentas, rodantis, kaip gali atrodyti ateities konfliktai.
Šiandien šešėlinis karas tarp šių dviejų šalių tęsiasi kasdien, nors dažnai jis vyksta už uždarų durų. Izraelio naikintuvai kyla į orą, Irano kibernetiniai kariai renka žvalgybinę informaciją, įgaliotieji asmenys ruošia atakas, diplomatai ieško būdų išvengti katastrofos. Tai yra sudėtingas, daugialypis konfliktas, kuris gali bet kada virsti kažkuo daug didesniu. Pasaulis stebi ir laikosi už galvos, suprasdamas, kad kibirkštis Artimuosiuose Rytuose gali sukelti gaisrą, kuris pasieks mus visus. Klausimas nebe ar šis konfliktas yra pavojingas, bet kaip ilgai dar pavyks išlaikyti jį kontroliuojamose ribose.