Pastaraisiais metais tarptautinėje arenoje vis dažniau girdime apie vis glaudėjančius Irano ir Rusijos ryšius. Tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė kaip taktinė sąjunga, šiandien virto strategine partneryste, kurios centre – ginklų tiekimas. Teheranas, kurį dešimtmečius spaudė tarptautinės sankcijos, netikėtai tapo vienu svarbiausių Maskvos karinių pajėgumų šaltinių. Šis pokytis ne tik keičia regioninę geopolitiką, bet ir turi tiesioginės įtakos karui Ukrainoje.
Kaip prasidėjo šis neįprastas partnerystės kelias
Rusijos ir Irano santykiai istoriškai buvo sudėtingi – nuo carinės Rusijos ekspansijos į Persiją iki Šaltojo karo laikų atsargumo. Tačiau Vakarų sankcijos abiem šalims tapo savotišku katalizatoriumi, stumtelėjusiu jas viena kitos link. Kai 2022 metų vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Maskva greitai susidūrė su netikėta problema – trūko precizinių ginklų, ypač bepiločių orlaivių.
Iranas čia pasirodė kaip netikėtas, bet labai naudingas partneris. Teherano karinė pramonė, kuri dešimtmečius vystėsi izoliacijoje nuo Vakarų technologijų, sukūrė savo unikalią ginklų gamybos ekosistemą. Sankcijos, kurios turėjo susilpninti Iraną, iš tiesų privertė šalį investuoti į savitą karinių technologijų kūrimą. Ir štai dabar tos pačios sankcijos, taikomos Rusijai, padarė Irano ginklus ypač patrauklius Kremliui.
Shahed bepiločiai – žvaigždė Maskvos arsenale
Turbūt labiausiai žinomi Irano ginklai Rusijos kariniame arsenale yra Shahed tipo bepiločiai orlaiviai. Šie santykinai pigūs, bet efektyvūs dronai tapo tikra galvos skausmo priežastimi Ukrainai. Shahed-136, kurį rusai pervadino į Geran-2, yra savižudžio dronas – jis tiesiog skrenda į taikinį ir sprogsta.
Kas daro šiuos dronus tokius pavojingus? Pirma, jie labai pigūs – kiekvienas kainuoja apie 20-50 tūkstančių dolerių, palyginti su milijonais, kuriuos kainuoja Vakarų raketų sistemos. Antra, jie gali būti paleidžiami masiškai – Rusija kartais per vieną naktį į Ukrainą paleidžia dešimtis šių dronų. Trečia, jų mažas dydis ir žemas skrydžio aukštis apsunkina aptikimą ir numušimą.
Ukrainos oro gynybos specialistai pasakoja, kad numušti vieną Shahed droną dažnai reikia panaudoti brangesnę raketą. Tai sukuria ekonominį disbalansą – Rusija gali sau leisti paleisti pigius Irano dronus, o Ukraina turi naudoti brangias Vakarų raketas jiems numušti. Matematika čia aiški ir nemaloni.
Kas dar keliauja iš Teherano į Maskvą
Nors Shahed dronai gauna daugiausiai dėmesio, ginklų sandoriai tarp Irano ir Rusijos yra daug platesni. Žvalgybos duomenimis, Teheranas tiekia Maskvai artilerijos sviedinių, kurie taip pat tapo deficitine preke ilgai besitęsiančiame kare. Iranas turi didžiulius sovietinių laikų artilerijos šaudmenų atsargas, kurios dabar labai praverstų Rusijai.
Kalbama ir apie balistinių raketų tiekimą. Nors oficialiai nei Teheranas, nei Maskva to nepripažįsta, Vakarų žvalgybos tarnybos teigia turinčios įrodymų, kad Fath-360 tipo trumpojo nuotolio balistinės raketos jau pasiekė Rusiją. Šios raketos gali smogti taikiniams iki 120 kilometrų atstumu ir yra daug tikslingesnės nei senesni ginklai.
Yra ir kitų ginklų kategorijų – nuo priešlėktuvinės gynybos sistemų iki elektroninės kovos įrangos. Iranas per sankcijų metus tapo tikru ekspertu kurdamas sistemas, kurios gali trukdyti GPS signalams ar apgauti priešo radarą. Tokia patirtis dabar labai vertinga Rusijai, kovojančiai prieš Vakarų tiekiamą ginkluotę.
Ką Iranas gauna mainais
Geopolitikoje niekas nevyksta veltui, ir Iranas tikrai ne iš geros širdies aprūpina Rusiją ginklais. Mainais Teheranas gauna tai, ko jam labai reikia – pažangias karines technologijas, kurias dėl sankcijų negali įsigyti Vakaruose. Kalbama apie naikintuvų Su-35 tiekimą, pažangias oro gynybos sistemas ir net galimą bendradarbiavimą branduolinių technologijų srityje.
Rusija taip pat dalijasi su Iranu patirtimi, kaip apeiti Vakarų sankcijas. Abi šalys kuria alternatyvias finansines sistemas, leidžiančias vykdyti tarptautinius sandorius be SWIFT sistemos. Tai strategiškai svarbu abiem pusėms – jei pavyks sukurti veikiančią alternatyvą, Vakarų sankcijos praras dalį savo galios.
Yra ir diplomatinė nauda. Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje dažnai blokuoja sprendimus, nepalankius Iranui. Maskva taip pat padeda Teheranui stiprinti įtaką Sirijoje ir kitose Artimųjų Rytų regiono šalyse. Tai abipusiškai naudinga sąjunga, kurioje abi pusės gauna tai, ko negali gauti kitur.
Kaip Vakarai reaguoja į šį tandemas
Vakarų šalys, žinoma, nesėdi sudėjusios rankų. JAV ir Europos Sąjunga įvedė papildomas sankcijas tiek Iranui, tiek konkretiems asmenims ir įmonėms, dalyvaujantiems ginklų gamyboje ir tiekime. Tačiau realybė tokia, kad sankcijos jau seniai tapo norma tiek Iranui, tiek Rusijai – abi šalys išmoko su jomis gyventi ir jas apeiti.
Diplomatiniai kanalai taip pat intensyviai dirbami. Vakarai bando įtikinti trečiąsias šalis, ypač Kinijos ir Turkijos, nepadėti apeinant sankcijas. Tačiau čia susiduriama su sudėtinga geopolitine realybe – daugelis šalių nenori visiškai nutraukti ryšių nei su Rusija, nei su Iranu, nes turi savo ekonominių ir strateginių interesų.
Kibernetinė kova taip pat vyksta visu pajėgumu. Vakarų žvalgybos tarnybos stengiasi trikdyti Irano ginklų gamybos grandines, apsunkinti komponentų tiekimą, o kartais ir fiziškai sabotažuoti gamyklas. Nors apie tokias operacijas retai kalbama viešai, ekspertai teigia, kad tai vyksta nuolat.
Kokios pasekmės regionui ir pasauliui
Irano ir Rusijos karinė partnerystė turi toli siekiančių pasekmių ne tik Ukrainai. Artimuosiuose Rytuose tai keičia jėgų balansą – Iranas tampa drąsesnis savo regioninėje politikoje, žinodamas, kad turi stiprų partnerį. Izraelis ir Persijos įlankos arabų šalys žiūri į tai su didėjančiu susirūpinimu.
Yra ir platesnė problema – šis sandoris rodo, kaip autoritariniai režimai gali bendradarbiauti, kad apeiti tarptautinę tvarką. Jei Irano-Rusijos modelis pasirodys sėkmingas, kitos sankcijų ištiktos šalys gali sekti pavyzdžiu. Tai galėtų reikšti, kad tradiciniai Vakarų diplomatiniai įrankiai tampa vis mažiau efektyvūs.
Technologijų perdavimas iš Rusijos į Iraną taip pat kelia nerimą. Jei Teheranas gaus prieigą prie pažangesnių karinių technologijų, tai gali destabilizuoti visą regioną. Ypač jautrus klausimas – branduolinių technologijų srityje, nors abi šalys tvirtina, kad bendradarbiavimas lieka tik civilinėje srityje.
Ką tai reiškia Ukrainai ir jos sąjungininkams
Ukrainai Irano ginklų srautas į Rusiją reiškia ilgesnį ir sunkesnį karą. Kiekvienas Shahed dronas, smogiantis civilinei infrastruktūrai, ne tik daro tiesioginę žalą, bet ir išsekina oro gynybos išteklius. Žiemos mėnesiais, kai Rusija intensyviai atakuoja energetikos objektus, šie dronai tampa ypač pavojingi.
Vakarų šalys atsako didindamos karinę pagalbą Ukrainai. Tiekiamos modernesnės oro gynybos sistemos, elektroninės kovos įranga, kuri gali trikdyti dronų valdymą. Tačiau tai virsta savotišku ginklavimosi lenktyniavimų – kuo daugiau Iranas tiekia Rusijai, tuo daugiau Vakarai turi tiekti Ukrainai.
Strategiškai tai reiškia, kad karas gali užsitęsti ilgiau nei tikėtasi. Jei Rusija gali papildyti savo arsenalą iš Irano, ji gali tęsti karą net ir patirdama didelius nuostolius. Tai verčia Vakarus mąstyti apie ilgalaikę strategiją – ne tik kaip padėti Ukrainai laimėti, bet ir kaip užtikrinti, kad po karo Rusija negalėtų greitai atsistatyti karinių pajėgumų.
Kas laukia ateityje šioje sudėtingoje partnerystėje
Žvelgiant į ateitį, Irano ir Rusijos karinė partnerystė greičiausiai tik gilės. Abi šalys supranta, kad yra izoliuotos nuo Vakarų ir turi bendrauti tarpusavyje. Kalbama net apie bendrų ginklų gamyklų steigimą Rusijos teritorijoje – tai leistų greičiau gaminti Irano konstrukcijos ginklus ir išvengti logistinių problemų.
Tačiau šioje partnerystėje yra ir įtampos taškų. Rusija istoriškai buvo atsargi dėl per didelio Irano stiprėjimo regione. Maskva nenori, kad Teheranas taptų per daug nepriklausomas ar pradėtų konkuruoti dėl įtakos Kaukaze ar Centrinėje Azijoje. Taigi, nors dabar bendradarbiavimas klesti, ilgalaikėje perspektyvoje gali kilti nesutarimų.
Vakarams svarbu suprasti šios partnerystės dinamiką ir ieškoti būdų, kaip ją susilpninti. Tai nereiškia tik daugiau sankcijų – reikia subtilesnės strategijos, kuri galėtų išnaudoti prieštaravimus tarp Maskvos ir Teherano. Galbūt diplomatiniai kanalai su Iranu, susiję su branduoline programa, galėtų būti panaudoti ir kariniam bendradarbiavimui riboti.
Šiandien matome, kaip dvi sankcijų ištiktos šalys sukūrė veikiančią karinę sąjungą, kuri meta iššūkį Vakarų dominavimui tarptautinėje arenoje. Irano transformacija iš izoliuotos šalies į Rusijos ginklų tiekėją rodo, kad geopolitiniai vėjai keičiasi. Tai ne tik dviejų šalių sandoris – tai platesnio autoritarinių režimų bendradarbiavimo pavyzdys, kuris gali formuoti tarptautinę tvarką ateinančiais metais. Ukrainos karas tapo poligonu, kur išbandomos ne tik naujos ginklų sistemos, bet ir nauji geopolitiniai aljansai, kurių pasekmės jaučiamos toli už karo zonos ribų.