Seimo narių išlaidavimas: skaidrumo siekis ir realybė
Seimo narių išlaidavimas yra tema, kuri nuolat kelia diskusijas visuomenėje. Nors Seimo nariai turi teisę naudoti lėšas savo veiklai, dažnai kyla klausimų dėl šių lėšų panaudojimo skaidrumo ir efektyvumo. Siekiant užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami atsakingai, svarbu įgyvendinti tam tikras priemones.
Skaidrumo stoka ir visuomenės nepasitikėjimas
Pirma, būtina užtikrinti didesnį skaidrumą. Tai reiškia, kad Seimo nariai turėtų viešai skelbti detalias ataskaitas apie savo išlaidas. Tokios ataskaitos turėtų būti lengvai prieinamos visuomenei, kad kiekvienas pilietis galėtų susipažinti su tuo, kaip naudojami jų sumokėti mokesčiai.
Pagal dabartinę tvarką, Seimo nariai gauna apie 3700 eurų parlamentinei veiklai vykdyti. Šios lėšos gali būti naudojamos transportui, biuro nuomai, ryšio paslaugoms, kanceliarinėms prekėms ir kitoms su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms. Tačiau 2022 m. atliktas tyrimas parodė, kad net 42% lietuvių mano, jog parlamentarai šias lėšas naudoja netikslingai.
Pavyzdžiui, 2021 metais kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad kai kurie Seimo nariai parlamentinės veiklos lėšas naudojo asmeniniams automobiliams išlaikyti, nors jie faktiškai buvo naudojami ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais. Tokios situacijos tik gilina visuomenės nepasitikėjimą išrinktais atstovais.
Aiškios taisyklės ir ribos
Antra, reikėtų nustatyti aiškias taisykles ir ribas, kaip ir kam gali būti naudojamos lėšos. Tai padėtų išvengti piktnaudžiavimo ir užtikrintų, kad lėšos būtų naudojamos tik su Seimo nario veikla susijusiems tikslams.
Kaimyninėje Estijoje parlamentarai privalo pateikti išsamias išlaidų ataskaitas su čekiais ir sąskaitomis faktūromis, o visos išlaidos turi būti patvirtintos parlamentinio darbo būtinybe. Švedijoje veikia „nulinės tolerancijos” politika netinkamai naudojamoms lėšoms – už menkiausią pažeidimą parlamentaras privalo grąžinti lėšas ir gali sulaukti politinių pasekmių.
Lietuvoje būtų naudinga įdiegti panašias praktikas, pavyzdžiui, nustatant maksimalias išlaidų ribas konkrečioms kategorijoms ir reikalaujant detalių pagrindimų, kaip išlaidos prisideda prie parlamentinės veiklos.
Nepriklausoma kontrolė
Trečia, svarbu įdiegti nepriklausomą kontrolės mechanizmą. Tai galėtų būti speciali institucija ar komisija, kuri reguliariai tikrintų Seimo narių išlaidas ir užtikrintų, kad jos atitinka nustatytas taisykles.
Šiuo metu Seimo kanceliarija yra atsakinga už parlamentinės veiklos lėšų administravimą, tačiau kritikai pastebi, kad trūksta išsamios ir nepriklausomos kontrolės. Valstybės kontrolė 2020 metais atlikusi auditą nustatė, kad beveik 15% patikrintų išlaidų neturėjo pakankamo pagrindimo arba buvo abejotinos paskirties.
Jungtinėje Karalystėje po 2009 metų išlaidų skandalo buvo įkurta Nepriklausoma parlamentinių standartų tarnyba (IPSA), kuri griežtai kontroliuoja parlamentarų išlaidas. Panašus modelis galėtų būti pritaikytas ir Lietuvoje.
Visuomenės įsitraukimas
Galiausiai, būtina skatinti visuomenės įsitraukimą. Piliečiai turėtų būti aktyvūs ir domėtis, kaip naudojami jų pinigai, bei reikalauti atsakomybės iš savo išrinktų atstovų. Tik bendromis pastangomis galima pasiekti, kad Seimo narių išlaidavimas būtų skaidrus ir atsakingas.
Nevyriausybinės organizacijos kaip „Transparency International” Lietuvos skyrius ar „Baltosios pirštinės” jau dabar atlieka svarbų vaidmenį stebint politikų veiklą. 2023 metais iniciatyva „Žinau, ką renku” pradėjo projektą, kuriame skelbiami parlamentarų parlamentinės veiklos išlaidų duomenys, pateikiami palyginamuoju formatu.
Atsakomybės kultūra – mūsų visų rankose
Seimo narių išlaidų kontrolė nėra vien tik biurokratinis klausimas – tai yra politinės kultūros ir atsakomybės prieš rinkėjus išraiška. Kai parlamentarai žino, kad jų išlaidos yra stebimos, analizuojamos ir vertinamos, jie yra labiau linkę elgtis atsakingai.
Skaidrumas, aiškios taisyklės, nepriklausoma kontrolė ir aktyvus visuomenės dalyvavimas – tai kertiniai akmenys, ant kurių turėtų būti statoma pasitikėjimo politikais sistema. Juk parlamentarai yra ne kas kita, kaip mūsų išrinkti atstovai, kuriems patikėjome ne tik valstybės valdymą, bet ir dalį savo uždirbtų pinigų.
Kiekvienas pilietis turi teisę žinoti, kaip naudojami jo sumokėti mokesčiai, o kiekvienas parlamentaras turi pareigą atsakingai ir skaidriai naudoti jam patikėtas lėšas. Tik tokiu būdu galime kurti valstybę, kurioje politikai tarnauja žmonėms, o ne atvirkščiai.