Monika ir Povilas Kaušylai, įsigiję seną sodybą Šilutės rajone, iš pradžių neturėjo net minimalių sąlygų joje gyventi. Šiandien jie su vaikais gaivina šimtametį raudonų plytų namą ir neslepia, kad pradžia buvo sunki.
Namas maždaug dešimtmetį stovėjo negyvenamas. Vandenį reikėjo semti iš šulinio, tualetas buvo lauke, langai sutrūniję, viduje tvyrojo drėgmė. Šildymo sistemos nebuvo, kaminai netiko naudoti, o antrame aukšte šeimininkavo kiaunės. Daugelis tokį pirkinį būtų atmetę vos perskaitę būklės aprašymą.
Tačiau pora ieškojo būtent seno namo – ne vasaroms ar keliems savaitgaliams per metus, o būsimam šeimos gyvenimui. Iki tol Vilniuje gyvenusiems Kaušylams reikėjo vietos, kurioje tilptų jų norai, darbai ir augantys vaikai. Į nuolatinį gyvenimą sodyboje jie ėjo palaipsniui: iš pradžių važinėjo tvarkytis, ruošė patalpas ir priprato prie aplinkos. Ankstesniuose pasakojimuose šeima augino keturis, vėliau – penkis vaikus, o 2026 metais Monika jau kalbėjo apie šešias atžalas.
Skelbimą rado tik išplėtę paiešką po visą Lietuvą
Iš pradžių planas atrodė paprastesnis: ieškoti namų maždaug už šimto kilometrų nuo Vilniaus. Kriterijai buvo aiškūs. Šeima nenorėjo medinės trobos, netraukė jos sovietinės statybos pastatai, o už tinkamą būstą negalėjo mokėti bet kokios sumos. Paieška užsitęsė, kol Povilas skelbimų svetainėje panaikino regionų apribojimus.
Tada tarp pasiūlymų pasirodė sodyba Mažojoje Lietuvoje. Pora skelbimą peržiūrėjo ne kartą ir galiausiai nusprendė susisiekti su pardavėjais. Paaiškėjo, kad namas lyg ir parduotas, bet apžiūrėti jį vis tiek leido. Po derybų jį įsigyti pavyko Kaušylams.
Pirmasis tikslas buvo kuklus: išrūšiuoti likusius daiktus, išvežti atliekas ir paruošti vieną švarų kambarį. Taip sodyboje buvo galima praleisti daugiau laiko, nors iki visaverčių namų dar buvo toli. Vėliau atsirado terasa su stogu, lauko virtuvė ir naujas lauko tualetas. Šeima stengėsi, kad kiekviena išvyka nevirstų vien darbu nuo ryto iki vakaro – norėjo spėti pabūti ir vietoje, kurią pasirinko savo ateičiai.
Už senų sienų atsivėrė ilgesnė istorija, nei rodė dokumentai
Povilui ir Monikai rūpėjo pastatą išsaugoti, o ne nugriauti ir toje pačioje vietoje statyti naują. Raudonų plytų namas atitiko norą gyventi aplinkoje, turinčioje istoriją. Vėliau sodybos praeities tyrinėjimas tapo dar viena projekto dalimi.
Dokumentuose nurodyta 1925 metų statybos data. Povilas pasakojo, kad ieškodami daugiau informacijos jie aptiko įrodymų, jog namas stovėjo jau 1866-aisiais. Apie ankstesnius gyventojus sužinojo iš vietinių ir čia gyvenusios moters vaikų. Taip pastatas, iš pradžių patraukęs vieta bei išvaizda, pamažu įgavo konkretesnę praeitį.
Nuolatiniam gyvenimui pirmiausia reikėjo būtinų patogumų. Šeima pasirūpino vandeniu, nuotekomis, elektros įvadais ir įsikėlė dar neužbaigusi visų patalpų. Vonios kambariu jau galėjo naudotis, nors dalis sienų tebuvo karkasas.
Povilas yra interjero ir baldų dizaineris bei stalius, todėl daug darbų atlieka pats. Jis pripažįsta, kad noras meistrauti – viena priežasčių, leidžiančių jiems čia kurtis. Toks gyvenimas verčia nuolat rinktis, kam skirti laiką ir kurį darbą daryti pirmiau. Šeimos svajonė – kad atkuriamas namas ateityje būtų reikalingas ir vaikams bei anūkams.
Namuose auga šeima, o darbai tampa kasdienybės dalimi
Monikos ryšys su šiuo kraštu turi ir asmeninę pusę. Ji kilusi iš Klaipėdos, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, kur studijavo kultūros istoriją ir antropologiją. Domėjimasis paveldu padeda suprasti, kodėl senas namas jai pasirodė vertas pastangų. Apsigyvenusi Mažojoje Lietuvoje ji prisiminė ir paauglystės svajonę kada nors čia gyventi.
Šeimoje daug ką stengiamasi daryti drauge. Vaikai pagal galimybes padeda prižiūrėti kiemą ar daržą, o bendras darbas turi ir pabaigą – po jo lieka laiko malonumams. Monika neslepia, kad vienai kai kurias užduotis atlikti būtų greičiau. Tačiau jai svarbu, kad vaikai suprastų, kaip kuriama jų gyvenamoji aplinka ir kodėl šeimos nariai padeda vieni kitiems.
Pradinį ugdymą tėvai pasirinko organizuoti namuose. Tai didelė atsakomybė, persmelkianti visą dienos ritmą. Šeima taip pat riboja vaikų naudojimąsi ekranais ir turi bendro penktadienio filmo tradiciją. Šiuos pasirinkimus Monika pristato kaip jų namuose susiklosčiusią tvarką. Kartu pripažįsta, kad kasdienybėje būna ir pykčių, ir liūdesio – šeima mokosi gyventi su tuo, ką pasirinko.
Kai pasidaro per sunku, grįžta prie klausimo, kodėl čia atvažiavo
Gyvenimas vienkiemyje nepanaikino kelionių į miestą. LRT pasakojime Monika aiškino, kad vaikus tenka vežti į muzikos mokyklą, baseiną ir derinti jų užsiėmimus su kitais šeimos reikalais. Vaikams augant keičiasi ir poreikiai, todėl namų kūrimas nėra vien statybos darbų planavimas.
Pora neslepia nuovargio. Sunkesnėmis dienomis susėda ir iš naujo aptaria savo pasirinkimą: ką čia daro, ko siekia ir kokią ateitį įsivaizduoja. Toks pokalbis nepanaikina nebaigtų darbų, bet padeda apsispręsti, ką daryti toliau.
Monika yra sakiusi: „Mes nemėgstam nei euroremonto, nei lygių sienų – mums jų nereikia.“ Ši mintis paaiškina dalį jų santykio su namu: pastato amžius ir netobulumai nėra savaiminė priežastis viską keisti.
Tarp šeimos planų – dirbtuvės, bendros erdvės ir vieta vaikų žaidimams. Pastarąją Povilas norėjo įrengti neatidėliodamas: vaikystė nelauks, kol baigsis remontas. O ar paaugę vaikai norės prisidėti prie sodybos darbų, tėvai palieka spręsti jiems patiems.
Kaušylų patirtis rodo, kiek daug slypi už trumpo sakinio „persikėlė gyventi į kaimą“. Jų atveju tarp skelbimo peržiūros ir gyvenimo sodyboje buvo atliekų rūšiavimas, pirmasis paruoštas kambarys, būtini įvadai ir nuolat perskirstomas laikas. Namas keitėsi kartu su šeima, todėl sunku nubrėžti vieną įkurtuvių akimirką, po kurios viskas jau baigta: kol vienos patalpos tvarkomos, kitose vyksta paprastas gyvenimas – mokomasi, valgoma, auginami vaikai ir tariamasi dėl rytojaus.
